Reprezentatyvi, bet ne turistinė Lietuvos mozaika
Knygos pristatyme dalyvavusi menotyrininkė Eglė Jaškūnienė atkreipė dėmesį į leidinio pateikimo formos privalumus.
„Mes čia kalbame apie informacinį, reprezentacinį leidinį, skirtą pristatyti Lietuvą užsieniečiams. Tai yra viskas, kas yra šiame leidinyje įprasto. O visas išdėstymas yra labai nestandartinis, mozaikinis“, – sakė ji.
Pristatymo metu buvo papasakota, kad pirmoji idėja buvo sukurti nedidelės apimties žurnalą, tačiau trejų metų K.Pikūno darbas galiausiai pavirto knyga.
Neįprastas buvo ir interviu žanras – nebuvo standartinių klausimų, vietoje to buvo duotos užuominos, sakinių pradžios, kurias pašnekovai patys galėjo užbaigti taip, kaip norėjo. Tokia forma pasirinkta, nes norėta suteikti pašnekovams saviraiškos laisvę, nestatyti jų į jokius rėmus.
„Čia rasite nenuobodžius formatus: ir interviu, ir daug eseistinių darbų, tai nėra informacija apie Lietuvą, sudėliota į vienodus „stalčiukus“ vienodo dydžio, spalvos užrašais, – kalbėjo menotyrininkė E.Jaškūnienė. – Sukuriamas vaizdas – Lietuva integruota į Europą, į pasaulį, tačiau tai padaryta nedeklaratyviai. Pati struktūra, medžiagos pateikimas – savaime parodo, jog mes esame šiuolaikiški. Kiti reprezentaciniai leidiniai apsiribodavo faktais, schemomis, lentelėmis, formaliais žodžiais. Šioje knygoje – ir iškilūs žmonės, kaip, pavyzdžiui, Jonas Mekas ant viršelio, ir jauni verslininkai, ieškantys savo nišų“.
Žmogus yra kertinė figūra
Kaip sako leidinio sudarytojas K.Pikūnas, pagrindinis knygos akcentas yra žmogus: „Šioje knygoje mes stengėmės suburti labai skirtingus žmones: ir savo patirtimi, ir amžiumi. Bandėme rasti balansą tarp patirties ir jaunatviško maksimumo siekimo. Manau, pavyko pasiekti tą rezultatą. Vienas pagrindinių tikslų ruošiant, sudarant šią knygą buvo perteikti modernios Lietuvos istoriją per žmones, jų išgyvenimus, patirtis.“
Autoriui antrino teatro režisierius Oskaras Koršunovas: „Žmonės papasakoja apie save, bent jau aš taip dariau. Ir, ko gero, skaitytojui tai turėtų patikti. Čia galima prisiminti Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ sampratą: visų pirma, tauta, visuomenė yra Katedra, ir ji pastatyta iš akmenų, o tie akmenys – žmonės. Nesvarbu, ar tu esi kertinis akmuo ar ne, bet suprasti visą Katedrą galima tik prakalbinus kiekvieną iš akmenų, išgirdus jų pasakojimus ne apie Katedros visumą, bet pasakojimus apie save, apie kiekvieną atskirai.“
K.Pikūnas pridūrė: „Mes stengėmės padaryti taip, kad tai nebūtų vien šviesios kalbos, kad viskas gerai, – mes lietuviai, mes geriausi. Ne, yra kalbama apie žinomų žmonių pakilimus ir sunkius etapus, kaip jie pasiekė tai, ką norėjo pasiekti.“
Lietuvos praeitis ir dabartis ją kuriančių žmonių lūpomis
Politikos mokslų daktaras Darius Udrys sakė: „Knygoje esančios istorijos ne tik įdomios, jos kupinos šilumos, jas paskaitęs šypsaisi, ir tas emocinis ryšys, žmogiškumas yra svarbesnis negu bet kokie pastatai, svarbesnis netgi negu mūsų nuostabi gamta“.
VU istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas sako, kad kuriant knygą nereikėjo nieko pagražinti ar nutylėti. Perteikiant šalį per žmonių istorijas, nebereikia jokių dirbtinių viešinimų.
„Vartydamas šitą leidinį pagalvojau, kad lietuviai, kai jie tik tapo kažkiek laisvi, – tiek socialine prasme, išėjus iš baudžiavos, tiek politine prasme, prasidėjo nenutrūkstama kelionė po pasaulį, ir tai tęsiasi jau 150 metų. Dar labai nedaug kas bandė Lietuvą pasaulyje ar pasaulį Lietuvoje taip apibendrintai pateikti.
Nors turime Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, turime neseniai išleistą profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus veikalą, bet čia istorija pasakoma moderniu požiūriu – ją pirmiausiai kuria ir perteikia žmonės, tie, kurie pasakoja savo išgyvenimus apie Lietuvą, savo darbus, kūrybą, tapatybę. Tai yra pirmoji sėkmės istorija, kurią reikia pasakoti pasauliui, norint išsiskirti. Čia žmogus yra kertinė figūra.
Kitas dalykas, kuris gerąja prasme mane nustebino, tai ne tik forma, ne kažkokie simboliai, mitai, kurie be žmogaus yra niekas. Viskas, kas iki šiol buvo susieta su Lietuvos viešinimu pasaulyje – visąlaik tame jausdavosi biurokratizacijos kvapelis – gal to nerašykim, gal čia per stipriai, gal čia ne taip supras, gal šitą kampą nugludinkim, ir išeidavo tokios, sakyčiau, nesėkmės istorijos. Visa tai turėjo su laiku baigtis, ir to tvaikelio čia visiškai nėra, dėl ko buvau nudžiugęs.“
Knyga nėra vien tekstinė, joje nemažai Zino Kazėno nuotraukų, kurios virto fotoesė apie Sąjūdžio laikus. Pats fotografas nesitikėjo, kad leidinys bus tokios didelės apimties, bet džiaugiasi galutiniu rezultatu, kuris, jo nuomone, yra išskirtinis.
Visi lietuviai yra Lietuva
E.Jaškūnienė, pristatydama šį leidinį, kalbėjo ir apie mozaikos bendrumą: „Čia labai nuosekliai yra įtraukti mūsų išeiviai ir emigrantai. Vartant šią knygą net neapsiverčia liežuvis sakyti, jog tai yra imigrantai ar išeiviai – jie yra dalis mūsų šalies. Taip pat integruoti istoriniai įvykiai, praeities diskursai apie tam tikrus Lietuvos įvykius, ir jie atrinkti taip, kad ne pasidžiaugtume, jog mes kažką nuveikėme, o iš tikrųjų išrikiuoti įvykiai, kurie yra įdomūs ir daro įtaką užsienio skaitytojui.“
Spontaniškai buvo buvo pakalbintas ir auditorijoje tarp žiūrovų sėdėjęs Vytautas Landsbergis.
„Tai yra knyga apie tautos sėkmę, – sakė jis. – Sėkmė – kad ta tauta yra, nors jos seniai turėjo nebelikti. Tai, jog ji išliko ir visą laiką atsigauna, atgimsta, po to vėl skęsta. Dabar skęsta alkoholyje, pesimizme, neapykantoje, gal tai ne paskutinis skendimas, iš kurio dar išplauks. Knyga turbūt prisidės prie to, kad dar išplauktų Lietuva, kad pasižiūrėtų – mes šį tą galim, mes šį tą reiškiam. Sąjūdis tuo metu parodė, kad Lietuva dar gyva ir nori būti gyva. Sąjūdis buvo toks reiškinys, kuris pasakė: „O vis dėlto... mes esame“. Gal net kai kurie lietuviai, kurie jau nebekalba, arba kurių vaikai nebekalbės lietuviškai, pasižiūrėję pasakys – o visai neblogai, kad mano senelis buvo lietuvis, jie šio to verti, jie ne iš kelmo spirti.“
Pasak knygos autoriaus, šis leidinys – tik pradžia. Ateityje numatoma išleisti visą seriją tokių leidinių, ir nors šis, išleistas anglų kalba, yra labiau paruoštas užsienio skaitytojui, sulaukus daug dėmesio ir teigiamo įvertinimo, metų pabaigoje planuojamas ir lietuviškas šios knygos leidimas.
