KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalijasi ypatingomis ir iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Ignę Zrambaitę
Pradžia
„Emilio laiškas“ – ne tik pirmoji trilogijos apie pašto peliukus dalis, tai pati pirma mano knyga apskritai, pasirodžiusi dar 2015 metais. Jos rankraštį rašiau grįžusi gyventi iš Vilniaus į savo gimtąjį miestą Šilutę. Sostinėje metusi visus darbus kaip tik ieškojau naujų veiklos krypčių, kuriose įžvelgčiau gilesnę prasmę. Pamačiusi, kad paskelbtas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas, sumaniau jame dalyvauti. Juk vaikystėje baisingai mėgau knygas, įvairias tikras ir išgalvotas istorijas, kurias kieme pasakodavom vieni kitiems. Įpusėjusi kūrinį užstrigau ir jau ketinau viską mesti, bet staiga susiėmiau, pabaigiau ir išsiunčiau. Pasisekė, „Emilio laiškas“ laimėjo Metų debiuto nominaciją – ir taip prasidėjo mano literatūrinė kelionė... Paskui parašiau antrą, trečią, ketvirtą, penktą knygą ir jokių tęsinių neplanavau. Viskas susiklostė savaime.
Per penkerius metus išseko pasakos „Emilio laiškas“ tiražas – skaitytojai ją galėjo gauti tik bibliotekose. Be to, vykdama į susitikimus, skaitydama vaikų laiškus nuolat sulaukdavau klausimų, kaip gyvena pašto peliukai, ką jie dabar veikia, ar dar padeda žmonėms. Supratau – žūtbūt privalau vaikams atskleisti tolimesnius Bertos, Liudviko ir Gojos nuotykius! Atsirado idėja antrai daliai „Slapta laiškų rašymo agentūra“, kurią netyčia užbaigiau taip, kad būtinai reikėjo ir trečios dalies „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“. Galiausiai visą trilogiją su naujomis, be galo spalvingomis ir jaukiomis Gretos Alice iliustracijomis išleido leidykla „Nieko rimto“ (2020, 2021 m.).
Pasiruošimas
Nuo mažumės turėjau nemažai susirašinėjimo draugų, tad apie laiškus išmaniau veik viską. Pamenu, dažnokai pėdindavau į šimtametį Šilutės paštą ir vis stabtelėdavau prie laiptų – mane labai žavėjo ištaigingas paradinis įėjimas su dviem didžiuliais mūriniais rutuliais ant ranktūrių. Jausdavausi lyg įžengianti į kažkokį kitą pasaulį. Pašto pastatas kartu su kitais greta stūksančiais architektūros objektais – liuteronų bažnyčia, gaisrine – yra kaip miesto vizitinė kortelė, atspindinti savitą jo istoriją, kultūrą, aurą. Vaikystėje aš ten užčiuopiau dar kažką, kas visam laikui įstrigo į galvą.
Pro paštą vaikščiodavau mokyklon ir namo, dabar taip pat gyvenu netoliese ir vis dar esu dažna siuntinių ir laiškų siuntėja. Jau įsiminiau ne tik fasado detales, bet ir kiekvieną kampą, lentyną, prekes prie aptarnavimo langelių. Taigi būsimo kūrinio aplinka man jau buvo šimtus kartų matyta ir puikiai pažįstama. Kitos siužete paminėtos miestelio vietos – batų parduotuvė, kepyklėlė, parkas, paštomatas – galima sakyti, yra papildyta realybė. Juk vaizduotėje visus trūkumus gali paversti privalumais, juos patobulinti arba paprasčiausiai išbraukti! Pavyzdžiui, tikrovėje pašto vidus nėra toks jaukus ir paslaptingas, kaip pavaizduota mano knygose. Bet gal kada nors bus?.. O kad ten yra pelių, aš veik įsitikinusi. Senuose statiniuose tiek keisčiausių užkaborių! Kažkur tikrai surastum bent vieną mažą urvelį. O jau kas tame urvelyje, belieka spėlioti arba perskaityti apie tai pasaką.
Trečioje, paskutinėje dalyje Berta, Goja ir Liudvikas palieka savo urvelį ir išvyksta toli už miestelio ribų – keliauja į Šiaurę aplankyti Kalėdų Senelio. Šioje dalyje klioviausi vien nuojauta, ką, mano manymu, trijulė ten galėtų išvysti. Šiandien, kai taip madinga lenktyniauti su laiku – organizuoti, reorganizuoti, optimizuoti ir kompiuterizuoti, visose srityse siekti efektyvumo, sau išsikeliant vis aukštesnius produktyvumo tikslus ir kartais, deja, visai pamirštant atidą aplinkiniams, savo veiksmų nuoširdumą ir prasmę, nes nėra kada įsigilinti. Padėjus pliusiuką prie užduoties įprasta kuo greičiau pereiti prie kito suplanuoto punkto. O kas daugiau apsikrovęs darbais, jei ne Kalėdų Senelis?.. Būtent todėl šiuolaikinę jo buveinę įsivaizdavau kaip fabriką ar laboratoriją, o ne kaip šiltus, meduoliais ir sausainiais kvepiančius, žėrinčiomis girliandomis išpuoštus namus, pilnus pagalbininkų elfų. Ir pats namų šeimininkas susikoncentravęs tik į save, visai pamiršęs, iš kur turėtų sklisti šventinė dvasia. Žinoma, pašto pelytės kaip reikiant pasistengė, kad šią situaciją pakeistų. Ir joms pavyko!
Rašydama kiek išgalėdama bandžiau atsiriboti nuo perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų, nors būti visiškai originaliam, ypač kalbant apie Šiaurę, Kalėdų Senelį ir Kalėdas, yra labai sunku. O gal ir reikia tam tikrų atsikartojimų, kad nenugrimztų į užmarštį, išliktų aktualu tai, kas svarbiausia? Draugystė, drąsa, pasiaukojimas, veikimas iš širdies, ne iš išskaičiavimo...
Veikėjai ir aplinka
Kol nepaklausia, kaip knygoje atsidūrė vienokie ar kitokie veikėjai ir įvykiai, paprastai net nesusimąstau. Žinau tik tiek, kad vaikystėje nekantriai dirsčiodavau į savo pašto dėžutę ir bijojau, kad koks nors man adresuotas laiškas nepasimestų pakeliui. Paštininkai ir kiti žmonės kartais būna labai išsiblaškę – žiūrėk, nukiš voką kur nors stalčiuje, pames po stalu, nuneš ne tam vaikui. O aš lauksiu, lauksiu ir nesulauksiu!
Taip mano knygoje atsirado slaptos pašto darbuotojos pelės, kurios naktimis dėlioja, rūšiuoja, peržiūri visus laiškus ir siuntinius, kad nė vienas nepasimestų. Kodėl pelės? Nes didesnė tikimybė, kad pašte įsikurs pelė nei katė, šunelis ar balandis. Gali įsisukti koks voras, tačiau vargu ar jis susidomėtų laiškais... Be to, pelytės turi ir kitą prasmę, kuri atspindi pagrindinę šios trilogijos mintį: kad ir koks esi ar jautiesi esąs mažas, gali nuveikti didžiulius žygdarbius, netgi kurti stebuklus! Mūsų stiprybė, didybė slypi ne išorėje, o viduje.
Veikėjų savybės susiformavo ilgai nesvarstant. Kūryboje taip pasitaiko – sugalvoji veiksmo vietą, dalį siužeto, o veikėjai tarsi ateina ir patys prisistato, belieka aprašyti. Pirma gimė darbščioji ir išmanioji Berta Ilgauodegė. Nors yra labai atsakinga ir sąžininga, kaip ir visi gyvi sutvėrimai turi silpnybių – karštą šokoladą ir potraukį perskaityti vieną kitą svetimą laišką. Ji visuomet kliaujasi širdimi. Liudvikas Šlaputis – pats jauniausias, bet be galo smalsus, galvotas peliukas, tikras idėjų generatorius. Dažniausiai remiasi faktais. O Goja Greitakojė – gatvės pelė, vėliausiai persikėlusi į paštą. Labai veikli, turi daug draugų, yra organizuota, tačiau truputį garbėtroška ir mėgsta pasverti, kas jai naudinga, o kas ne. Tiesa, visose dalyse šios pelės vystosi, tampa vis brandesnės. Jų draugystė ir patirti nuotykiai padeda joms augti iš vidaus.
Kurdama veikėjus neturėjau minty konkrečių realių prototipų. Vis dėlto, manau, trilogijoje aprašyti žmonės ir gyvūnai yra kažkuo panašūs į kiekvieną iš mūsų. Savo stiprybėmis, silpnybėmis, vargais ir džiaugsmais.
Trilogija
Rašydama pirmą knygą „Emilio laiškas“ maniau, kad ji bus vienintelė. Tačiau sumaniusi sukurti tęsinius norėjau atskleisti ir siužetu logiškai pagrįsti, kaip bėgant laikui, patiriant įvairius išgyvenimus keičiasi visos trys pašto pelytės. Kaip kiekvienas padarytas geras darbas keičia jas pačias. Iš pradžių, niekam nė neįtariant, jos sau gyvena mažo miestelio pašte. Kartą netyčia perskaito berniuko Emilio laišką, kuriame jis Kalėdų Senelio prašo ypatingos dovanos – draugo. Kadangi Kalėdų Senelis negali dovanoti gyvų sutvėrimų, pelės sulaužo savo taisyklę nesikišti į žmonių reikalus ir ryžtasi pačios sukurti šventinį stebuklą Emiliui. Antroje dalyje pelės jau padeda miestelio gyventojams, kurie nedrįsta atverti širdies ir dėl to jaučiasi nelaimingi, įkurdamos „Slaptą laiškų rašymo agentūrą“. O trečioje dalyje nukeliavusi į Šiaurę trijulė imasi visuotinės misijos – sutelkia viso pasaulio žmones ir gyvūnus, kad išgelbėtų Kalėdas ir išpildytų pamiršus vaikų norus. Štai ką gali mažytės atokaus miestelio pelės, kai stengiasi iš visų jėgų ir visos širdies!
Tarp pirmos knygos bei antros, trečios dalies įsiterpė nemažai metų ir kūrinių. Kiek prisimenu, jose nebuvo pelių, o ir siužetai visai apie kitką. Mieliau renkuosi vis kitas temas, veikėjus, knygos adresatus – pakaitalioti man gerokai įdomiau, nes idėjų turiu daug ir mėgstu iššūkius. Per tą laiką parašiau kūrinių paaugliams ir mažiausiems skaitytojams. Taip pat atsirado Enrikas su stebuklingais senelio batais, su kuriuo draugavau netgi trejus metus – tiek užtruko knygos rašymas ir koregavimas, kol galiausiai pasirodė knyga. Anksčiau buvau netgi savotiškai nusistačiusi prieš knygų serijas, bent pati neketinau tokių imtis. Tačiau dabar labai džiaugiuosi, jog vaikų paraginta susiruošiau aprašyti visą pašto pelyčių istoriją. O šiandien per susitikimą antrokai manęs paklausė, ar dar bus ketvirta dalis. Nedrįsau tvirtinti, kad nebus... Kas žino, gal sumanysiu priešistorę?
Kūrybinis procesas
Kaip minėjau, rašydama „Emilio laišką“ ir dalyvaudama konkurse dar nenutuokiau, ar kūrinys virs knyga, ar liks dulkėti stalčiuje. Iki šiol svarstau, ar būčiau vis tiek jį bandžiusi išleisti ir, sakykim, kitu keliu įsibrauti į literatūros pasaulį. Galbūt. Šiaip ar taip, tai buvo pirmas svarbus žingsnis. Grįžusi gyventi į Šilutę tuo metu ieškojau darbo (netrukus atsidūriau bibliotekoje), laiko turėjau pakankamai ir, nepaisant keleto strigimų ir duobių, suspėjau į konkurso terminą. Buvo vasara, lauke ir tuometiniame bute – plius trisdešimt laipsnių karščio. Nutariau – rašysiu apie
žiemą, kad atsivėsinčiau bent mintimis! Užuot braidžiusi jūroje, mariose, upėse užsispyriau ir rašiau, rašiau, rašiau... Laimėjus nominaciją konkurse atėjo kitas sudėtingas etapas – rankraščio redagavimas, kuris, atvirai pasakius, kainavo tiek pastangų ir kantrybės, kad vos neatgrasė nuo tolimesnės kūrybos! Bet tai buvo puiki proga pasitikrinti, ar esu pasirengusi žengti toliau, ar rašymas yra mano kryptis.
Rašymo akimirkos
Kai po penkerių metų kūriau antrą ir trečią dalį, jau nebedirbau bibliotekoje, rašymas jau buvo tapęs mano pagrindine veikla. Vykau į knygų pristatymus, edukacijas, tačiau iš esmės kūrybos rutiną vis tiek dėliojausi pagal save. Buvau sulaukusi teigiamų skaitytojų ir kritikų įvertinimų, tad abejonių, kitų vidinių ir išorinių trikdžių irgi pasitaikė gerokai mažiau. Rašiau ramiai ir patogiai savo darbo kambaryje, jau kitame būste, kur nebūna kritiškai karšta ar šalta.
Beje, rašant visus tris pasakojimus apie pašto pelytes mane visą laiką supo katinai. Pirmąją knygą padėjo sukurti mano ankstesnis katinas Simba, vėlesnes dalis – rainiai Činas ir Tiras. Šioje vietoje reikėtų pripažinti šiek tiek sumelavus dėl savarankiško rutinos dėliojimo. Iš tiesų ne aš, o katinai apsprendžia, kada mes visi dirbsime, kada ilsėsimės ir žaisime. Kas augina katinus, žino – neverta jiems prieštarauti. Kaip tik Tiras link manęs atrideno kamuoliuką, ką gi, turiu bėgti!
Iliustracijų anatomija pagal Gretą Alice
Įkvėpimas
Kuomet pirmą kartą perskaičiau Ignės knygą „Emilio laiškas“, kurią vėliau ir iliustravau, pajutau tokį visiškai šiltą sekmadieninių jaukių namų jausmą, kai fone burzgia televizorius, po truputį pradeda vis garsiau ūžti ant dujinės viryklės kaistantis arbatinukas ir ant stalo garuoja duona su sviestu. Ir cukrumi. Tokia man Ignės kūryba.
Ignė sugeba rašyti meistriškai – be galo šiltai, be perdėtos pompastikos, taikliai suvirpinti vidines stygas, kurias nė nemaniau manyje esančias, tad ir mano užduotis buvo ne iš lengvųjų – sukurti vaizdus, kurie būtų šilti, jaukūs, atlieptų tą mano patirtą namų jausmą, bet išliktų ir unikalūs, nenusisaldintų ar net nesumodernėtų ir netaptų per daug konceptualūs ar abstraktūs. Prisipažinsiu, net nežinau, gėda ar ne, bet niekuomet neeskizuoju – visada piešiu iš pilnos rankos ir pirmos linijos. Man ne itin patinka kartoti jau pieštą vaizdą, kaskart perpiešiant vaizdas... miršta! Mano akimis. Jis tampa statiškas, praranda impulsą ir nebeteikia džiaugsmo.
Kurdama pirmuosius vaizdus šiai knygų serijai keletą dienų klaidžiojau paieškose, ar pelės apvalios, o gal jų ausys – smailios, ar jos dėvi megztinius, o gal – jos mėlynos su violetiniais taškeliais? Bet nutiko kaip įprastai ir nutinka mano kūrybiniuose procesuose – po keleto dienų kančių dramatiškai kraipant galvą bei greitais žingsniais vaikščiojant aplink namą ir galvojant, ar aš išvis galiu piešti, per keletą sekundžių nupiešiau pirmąjį raudonai geltoną vaizdą, kuris lipo, patiko ir nuramino – štai, spalvos maloniai masažuoja akis, o ir rankai labai įprasta taip piešti. Atradus stilių nieko kito ir neliko, tik dirbti su tekstu.
Tekstas man tiesiog LIPO. Ignė sugebėjo parašyti taip, kad skaitant galvoje man sproginėtų vaizdai – sausainiai, šokoladai, klampojimas per pusnynus, žiemos kvapas, laiškai, vokai, jaudinančios kelionės jausmas, nerimas, naktiniai skaitymai ir vėl sausainiai – ne kartą pagalvojau, jei būčiau rašytoja, rašyčiau būtent taip, kaip Ignė.
Tyčia ar ne, knygose atsirado labai aiškus stilius – namų, pašto motyvai, ryškiaspalvis interjeras. Kai pasvarstau, kodėl taip, o ne kitaip – sunku ir atsakyti. Iliustruodama knygas, kurios mane labai įtraukia, „išeinu“ į meditatyvią būseną, neskaičiuoju ir nematuoju, neplanuoju ir neeskizuoju – paleidžiu rankas ir kažką, kas tas rankas veda, į laisvę ir tiesiog būnu. Taip galiu prabūti valandų valandas be pertraukos, ir to pasekmė labai juokinga – dažnai naujausiose knygose mano draugai baksteli pirštu į kokią smulkmeną ir klausteli, kodėl gi ji čia, kokia jos istorija, o man telieka nustebti kartu – iš tiesų neprisimenu, kaip ir kodėl. Matyt, buvau taip įsijautusi, kad šiek tiek ir išėjusi kažkur, bet taip tik smagiau. Esu iliustravusi nemažai knygų, leidinių, bet mane ne vieną kartą pavadino „ta pelyčių iliustruotoja“, nežinau, ar galima sulaukti didesnio komplimento. Gal ateityje dar sulauksiu, bet tai man turbūt pats stipriausias patvirtinimas, kad stilius atliepė tekstą, o tekstas sugrojo kartu su vaizdu.
Pasiruošimas
Iliustruojant pelyčių pasakas nejaučiau jokio spaudimo nei iš autorės, nei iš leidyklos, gavau tekstą ir visišką laisvę kurti. Kadangi knygos trys, natūralu, kad su kiekviena knyga šiek tiek keitėsi ir iliustracijų stilius, detalumas, net koloritas ar pelyčių amžius – štai, paskutiniojoje dalyje pagrindinė veikėja jau nosį pabalnojo akiniais.
Bet kalbant apie tyrimą ir medžiagos rinkimą, išskirčiau paskutiniąją serijos dalį – „Pašto pelyčių nuotykius Šiaurėje“, būtent kurdama šią dalį aš pamečiau galvą. Perskaičiusi rankraštį absoliučiai pašėlau – Šiaurė, pelės, sniegas, šaltis!!! Net Kalėdų Senelis! Vakarienė pas Kalėdų Senelį! Laiškai, vokai! Pradėjusi knygos iliustravimo kūrybinį procesą apsilankiau Suomijoje, atidžiai peržvelgiau visas maisto lentynas, stebėjau dangaus spalvą ir bandžiau prisipildyti jūros jausmo, kad ir knyga jį neštų skaitytojui.
Norėjosi knygą impregnuoti netikėtomis detalėmis, sodriai pripildyti nuotykių jausmo, paslapčių, mažiausių slapčiausių žinučių ir šiek tiek atitolti nuo prieš tai iliustruotų dviejų dalių, juk kelionė tolima – į Šiaurę, tad norėjosi ir traškančio sniego, ir keistų patiekalų. Su draugo pagalba išklausinėjau vietinius suomius, kaip jie mano, kokie tradiciškiausi patiekalai nutūptų ant šventinio stalo lankantis pas Kalėdų Senelį, juk piešti cepelinus ir saldainius „Raudonoji aguona“ būtų mažų mažiausiai neprofesionalu.
Gavau labai pikantiškai skambančius kepinių pavadinimus, ne visus juos vizualizavau, ne visus ir išdrįsčiau paragauti, nesinorėjo vaikams rodyti šiaurinių elnių mėsos kepsnelių džiūvėsėliuose, bet subtiliau atrodančius patiekalus paserviravau ant stalo – joulutorttu, karjalan piirakkat, salmiakki, runebergintorttu… Tiesa, karelų duonelės paragavau ir pati, skonis lyg drėgno popieriaus.
Bet čia mano tyrimas nesibaigė. Padirbėjusi su keistais patiekalais nusprendžiau, kad laiškų temą, kuri jautri ir svarbi knygoje, geriausiai atskleisčiau per netikėtas kalbas.
Knygoje Ignė labai subtiliai rašė, kad Kalėdų Senelis sulaukdavo laiškų iš viso pasaulio vaikų, susimąsčiau, kokiomis kalbomis tie laiškai galėtų būti parašyti? Paprašiusi poligloto draugo pagalbos verčiant tekstus, sukurpiau vaikų laiškus ir paprašiau juos išversti. Ir čia gavau progą išmėginti savo riešo miklumą raitydama laiškus vokiečių, mandarinų, ukrainiečių, portugalų, vengrų, estų, suomių, latvių ir net telugų kalbomis. Nė pati jų negaliu perskaityti, bet į kiekvieną stengiausi įdėti paslaptį, netikėtą žinutę ar atsiminimą. Pripažinsiu, kad man kur kas svarbiau pats kūrybinis procesas, ieškojimas, simbolių slapstymas, nepaisant, kad kaži ar kuris iš mūsų perskaitys jam paslėptą žinutę telugų kalba
Vienas šmaikščiausių laiškų latvių kalba – mano draugo. Jam leidus dalinuosi istorija apie tai, kaip jo namuose, man bepiešiant knygą, apsigyveno… pelės! Jos naktimis ne tik slapčia vogdavo traškų maistą, bet ir ne kartą graužtelėjo kempinės kraštelį, tad knygon išraičiau draugo laišką Kalėdų Seneliui latvių kalba, kurio vertimas būtų toks: „Prašau, padaryk taip, kad žmonės maitintų peles ir joms nereikėtų imti žmonių maisto.“ Laiškas suveikė, pelių – nebėra.
Veikėjai
Išties yra nemažai paralelių tarp knygos veikėjų ir mano draugų, bet, manau, didžioji jų dalis – pasąmoningos. Pagrindinė knygos veikėja Berta pasipuošusi raudonu megztiniu bei raudonais inkariukais. Raudonus inkariukus įsigijau tik paauglystėje, bet raudoną, dygų, kandantį megztinį turėjau vaikystėje, mylėjau ir nekenčiau jo. Papuošiau juo Bertą.
Knygose norom nenorom prislapsčiau draugų – simboliškai, naudodama man asociacijas keliančias spalvas, puošdama pašto dėžutes jų vardais, aprangos elementais, kopijuodama draugų namuose kabančių užuolaidų raštus, o svarbiausia – knygoje pridėliojau geltonų puodelių, kurie man visada yra didžiausias mano ir artimiausios draugės, gyvenančios Škotijoje, ryšio simbolis. Iš tokio saldaus ilgesio.
Aplinka
Turbūt čia vienas smagiausių iliustruotojo darbo privalumų – karštomis vasaromis piešiu žiemines knygas, o vėsiais žiemos vakarais – savaniškas, tropines iliustracijas. Ne išimtis ir ši knygų serija – esu aistringa žiemos mylėtoja, tikrai jaučiuosi savo rogėse, kuomet galiu piešti traškantį sniegą, pusnyse įsispaudusius pėdsakus, melsvai šaltus nuo sniego apsunkusius medžius ar naktį šviečiančius ryškiaspalvių namukų langus.
Kūrybinis procesas
Pats kūrybinis procesas buvo intensyvus ir net, sakyčiau, labai pakilus. Vietoje duobių ir trikdžių jaučiau didžiulį azartą, vaizdai galvoje gimė greičiau, nei rankos gebėjo juos piešti. Kai tekstas limpa, kai atliepia jausmą viduje, tuomet kurti vienas malonumas. Tą būseną įvardiju „saldu burnoje“, lyg valgytum skaniausią saldainį.
Prieš kurį laiką atsiverčiau savo vaikystės piešinių albumą, nudrengtą ir pageltusį, ir prisiminiau, kad visada visada piešdavau peles ir kates, nuo mažumės, ir jos ne itin skyrėsi nuo šių, apsigyvenusių Ignės parašytose knygose. Vieni vaikai piešia žmones, kiti – automobilius, o aš piešdavau peles ir kates. Puikiai atsimenu vieną piešinį, kur apie penkiasdešimt pelių stovi ir dainuoja kaip choras. Tad tikriausiai buvo gana lengva, tiesiog pratęsiau savo vaikystės piešinius, tik šį kartą – knygose.
Dar vienu, visiškai netikėtu momentu pavadinčiau paskutiniosios knygos „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“ gimimą ir kelionę į Suomiją, Helsinkį. Tik gavusi knygą, dar kvepiančią dažais, įsimetusi ją į kuprinę iškeliavau į Suomiją. Knygoje ne kartą teko vaizduoti Kalėdų Senelį – sportišką, netikėtą, geriantį matę. Svarsčiau, kaip atrodo jo ūsai, barzda, ar namie jis vaikšto su šlepetėmis? Pirmąją dieną, tik atvykus, nukeliavau prie jūros ir sutikau ne ką kitą, o patį Kalėdų Senelį. Drebančiom rankom segiau kuprinę, skubiai traukiau knygą ir prašiau pasidaryti nuotrauką, įrodymą, kad susitikome. Tiesa, jis atrodė kiek kitaip nei manasis, pieštas.
O kalbant apie dienos rutiną... Mano dienos pastaruoju metu atrodo kaip nuobodžiausias filmas pasaulyje, kaži ar koks žiūrovas ištemptų neišjungęs filmo – pabudusi pėdinu į studiją, tada atsijungiu nuo pasaulio, protarpiais šliurpiu kavą ir jau sutemus pėdinu atgal ir einu miegoti.
Kūrybinis procesas buvo platus – piešiau lėktuvuose, traukiniuose, autobusuose, teko piešti net ant daugiabučio stogo – pirmosios knygos gimimas truko ilgiausiai, nebuvo jokio tikslaus plano, kad knyga gims, labiau mėgavausi procesu – pamilusi Ignės tekstą nusprendžiau jį iliustruoti, taip gimė atvirukų kolekcija, o vėliau sumąstėme leidyklai pasiūlyti perleisti knygą.
Mano kūrybiniai procesai intensyvūs, dažnai dėl to kaltindavau didžiulę darbinę apkrovą, bet su laiku pradedu sau norom nenorom pripažinti, kad be tos apkrovos gyventi ne itin moku – jei tik atsiranda truputis laisvo laiko, skubiai sugebu surasti kokį projektą ar idėją, kad galėčiau vėl visa mirkti darbuose. Ši knygų serija ne
išimtis – pradėjus piešti pirmą knygą, neilgai trukus pasirodė ir antroji bei trečioji, ilgų pertraukų nebuvo. Kaip Ignė, regis, vienu įkvėpimu sugeba parašyti, taip aš ją mikliai iliustruodama bandžiau pasivyti.
Pirmoji mano iliustruota serijos knyga „Emilio laiškas“ pasirodė 2020 metais, antroji ir trečioji („Slapta laiškų rašymo agentūra“ ir „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“) buvo išleistos 2021 metais, tad per mažiau nei dvejus metus kartu su Igne leidom trims pašto pelytėms patirti išties DAUG nuotykių. Pirmąsias iliustracijas remdamasi Ignės tekstu sukūriau 2019 metais ir nieko nelaukdama jas atspausdinau kaip atvirukus bei nusiunčiau Ignei į Šilutę. Niekuomet nebuvau su ja bendravusi gyvai, tad labai simboliška, kad pirmas mūsų kontaktas buvo per laišką.
Manau, kad didžiulis stebuklas surasti bendraautorių, mano atveju – rašytoją, su kurio tekstu jautiesi kaip namie, saugiai, įkvėptai ir patogiai, tada ir kūrybinis procesas panašus į pogulį ant sofos vaikystės namuose, valgant šiltus vaflius.
Kūrėjų biografijos
Ignė Zarambaitė
Gimiau 1988 m. gruodžio 5 dieną Šilutėje.
2007–2011 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete studijavau vadybą ir verslo administravimą.
Išbandžiau įvairias veiklų sritis: buvau pardavėja turguje, nekilnojamojo turto brokere, rinkodaros vadybininke, mokesčių inspektore, ES projektų administratore, bibliotekininke.
Nuo 2015 m. rašau knygas vaikams ir paaugliams, vykstu į susitikimus, vedu kūrybines dirbtuves. Laisvalaikio pomėgis pamažu tapo mėgstamu darbu, kuriame nuolatos mokausi, tobulėju. Ir kuriame man praverčia visos ankstesnės patirtys.
Knygos
- „Emilio laiškas“ (2015, Švieskime vaikus, iliustravo Agnė Matulionytė; 2020, Nieko rimto, iliustravo Greta Alice). Rankraštis laimėjo antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso metų debiuto nominaciją.
- „Skudurinukė“ (2016, Švieskime vaikus, iliustravo Audronė Uzielaitė).
- „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ (2017, Nieko rimto, iliustravo Jonas Liugaila).
- „Stebuklingi senelio batai“ (2019, Švieskime vaikus, iliustravo Vanda Padimanskaitė). Akcijos „Metų knygos rinkimai 2019“ vaikų knygų kategorijos laimėtoja.
- „Juodavandeniai“ (2020, Nieko rimto, viršelio dail. Paulius Uziela). Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ paauglių knygų kategorijos laimėtoja. „Slapta laiškų rašymo agentūra“ (2021, Nieko rimto, iliustravo Greta Alice).
- „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“ (2021, Nieko rimto, iliustravo Greta Alice).
- „Simas ir jo kalavijas“ (2021, Nieko rimto, iliustravo Ieva Zalepugaitė).
- 2021 m. už knygas „Stebuklingi senelio batai“ ir „Juodavandeniai“ paskirta Vaikų literatūros premija.
Greta Alice
Gimiau 1992 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdoje.
2011–2018 metais Vilniaus dailės akademijoje studijavau grafikos bakalaurą ir magistrantūrą.
Pirmasis darbas, kuris padėjo finansiškai nepriklausomai išgyventi visus bakalauro studijų metus – ketverius metus beveik kasdien piešiau karikatūras amerikiečių užsakovams! Vėliau greta knygų iliustravimo dirbau Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ padalinyje, kur įkūriau Komiksų laboratoriją, su ja keliavau per įvairias įstaigas, jaunimo centrus, mokyklas, bibliotekas.
Knygos:
Esu iliustravusi daugiau nei 30 knygų. Pačios mieliausios šios:
- „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“, Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė (2020, Dvi tylos)
- „Emilio laiškas“, Ignė Zarambaitė (2020, Nieko rimto)
- „Užkeiktoji pono Kuko knyga“, Tomas Dirgėla (2020, Tyto Alba)
- „Diena, kai nieko nenutiko“, Evelina Daciūtė (2021, Alma littera)
- „Slapta laiškų rašymo agentūra“, Ignė Zarambaitė (2021, Nieko rimto)
- „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“, Ignė Zarambaitė (2021, Nieko rimto)
Apdovanojimai:
- 2016 m. Vytauto Jurkūno vardo prizas
- 2018 m. Knygos meno parodos diplomas
