„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję“, – knygoje sako rašytojas.
Iš tiesų apie europinį ungurį (Anguilla anguilla) žinoma stebėtinai mažai. Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.
Pats P.Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Ungurys
Ungurio gimimas yra toksai: tai atsitinka šiaurvakarinėje Atlanto dalyje, kuri vadinama Sargasų jūra, vieta, visais atžvilgiais tinkama unguriams atsirasti. Iš tiesų Sargasų jūra nėra aiškiai apibrėžtas vandens plotas – tai jūra vandenyne. Kur ji prasideda ir kur baigiasi, nėra labai paprasta pasakyti, nes jos neįmanoma išmatuoti įprastais pasaulio matais. Šiek tiek į šiaurės rytus nuo Kubos ir Bahamų, į rytus nuo Šiaurės Amerikos pakrantės, tačiau kartu tai yra vieta, kuri juda. Sargasų jūra iš dalies primena sapną: niekada negali visiškai tiksliai pasakyti, kada į jį patenki ar kada išnyri, gali tik suvokti, kad ten buvai.
Šis neapibrėžtumas kyla iš to, kad Sargasų jūra neribojama sausumos sienų, ją juosia tik keturios galingos srovės. Vakaruose gyvybės teikianti Golfo srovė, šiaurėje toji jos atšaka, kuri vadinama Šiaurės Atlanto srove, rytuose Kanarų, o pietuose – Šiaurės Pasatų srovė. Penkių milijonų kvadratinių kilometrų Sargasų jūra juda kaip šiltas ir lėtas sūkurys šio uždaro srovių rato viduje. Tai, kas į jį patenka, ne visada lengvai ištrūksta.
Vanduo tamsiai mėlynas ir perregimas, kai kur iki septynių tūkstančių metrų gylio, o paviršiuje plūduriuoja milžiniški lipnių rudadumblių kilimai. Jie vadinasi Sargassum, arba sargasų dumbliai, – iš čia ir kilo jūros pavadinimas. Beveik kelių tūkstančių metrų ilgio stambių jūržolių audeklas dengia vandens paviršių, jis maitina ir apsaugo gausybę būtybių: mažų bestuburių gyvūnėlių, žuvų ir medūzų, vėžlių, krevečių ir krabų. Giliau tarpsta kitokių rūšių jūržolės ir augalai. Knibždėte knibždanti gyvybės tamsa – lyg naktinis miškas.
Štai čia ir išvysta pasaulį europinis upinis ungurys (Anguilla anguilla). Čia pavasarį poruojasi lytiškai subrendę unguriai, čia jie leidžia ikrus ir juos apvaisina. Čia gilios tamsos globiama išsirita nedidukė į lervą panaši būtybė su gėdingai maža galva ir prastai išsivysčiusiomis akimis. Lerva vadinama leptocephalus, jos kūnas yra gluosnio lapelio formos, paplokščias ir iš esmės perregimas, vos kelių milimetrų ilgio. Tai pirmoji ungurio fazė.
Tasai permatomas gluosnio lapelis išsyk leidžiasi į kelionę. Nešamas Golfo srovės, jis plaukia kelis tūkstančius kilometrų per Atlantą Europos krantų link. Ši kelionė gali trukti ir trejus metus, per tą laiką lerva lėtai auga – milimetras po milimetro kaip pamažu besipučianti pūslė, – o kai galų gale pasiekia Europos krantus, ji patiria pirmąją savo metamorfozę ir virsta stikliniu ungurėliu. Tai antroji ungurio stadija.
Stikliniai ungurėliai, kaip ir jų ankstesnysis gluosnio lapelį primenantis „aš“, yra beveik visiškai perregimi šešių ar septynių centimetrų ilgio padarėliai, ploni ir vinklūs, skaidrūs, tarytum nei spalva, nei nuodėmė dar nebūtų apsigyvenusios jų kūnuose. Jie atrodo, rašė jūrų biologė ir rašytoja Rachelė Carson, kaip „plonos stiklo lazdelės, trumpesnės už pirštą“. Jie trapūs ir iš pažiūros pažeidžiami, ir yra laikomi delikatesu – pavyzdžiui, baskų.
Kai stikliniai ungurėliai pasiekia Europos krantus, dauguma jų nukeliauja į upes ir iškart prisitaiko prie gyvenimo gėluosiuose vandenyse. Čia ungurys patiria dar vieną metamorfozę ir virsta geltonuoju unguriu. Kūnas tampa raumeningas, panašus į gyvatės. Akys mažos, su aiškiu tamsiu centru. Žandikauliai darosi platūs ir stiprūs. Žiaunos nedidukės ir beveik visiškai pasislėpusios. Siauri, minkšti pelekai eina išilgai per visą viršutinę ir apatinę kūno dalį. Oda pigmentuojasi, nusidažo rudais, geltonais ir pilkais atspalviais ir dengiasi žvynais, tokiais smulkučiais ir švelniais, kad jų nei matyti, nei justi, lyg būtų įsikalbėti šarvai. Stiklinis ungurėlis buvo opus ir trapus, o štai geltonasis ungurys – jau stiprus ir ištvermingas. Tai trečioji ungurio stadija.
Geltonasis ungurys plaukia prieš srovę upėmis, upeliais ir upeliūkščiais, jis gali judėti sekliausiomis ir labiausiai prižėlusiomis upėmis, srauniausiais upokšniais. Gali perplaukti uždumblėjusius ežerus ir upes, kurių tėkmė lėta, laukinius upeliukus ir šiltus nedidelius tvenkinius. Jeigu prireikia, geba brautis ir per pelkes ar griovius. Jis nesileidžia sustabdomas išorinių aplinkybių, o kai nebelieka jokių alternatyvų, sugeba netgi judėti dirvožemiu, persliuogti drėgnus sąžalynus ir pievas, ištisas valandas keliaudamas į naujus vandenis. Taigi ungurys yra žuvis, kuri nepaiso žuvies ribotumų. Gali būti, kad jis net nesuvokia esąs žuvis.
Jis gali nukeliauti tūkstančius kilometrų nepailsdamas bet kokiomis sąlygomis, kol staiga apsisprendžia, kad rado namus. Nereikalauja iš tų namų itin daug, jo gyvenamoji vieta yra aplinka, prie kurios reikia prisitaikyti, joje ištverti ir ją pažinti – upė ar ežeras dumblėtu dugnu, gerai, jeigu ten yra šiek tiek akmenų ir ertmių pasislėpti, pakankamai maisto, – bet kai jau namus suranda, tai ir pasilieka ilgiems metams, ir tada tejuda poros šimtų metrų spinduliu. Jeigu išorinės jėgos perkelia jį kur nors kitur, ungurys iškart, kai tik gali, grįžta į savo išsirinktą gyvenamąją vietą. Atliekant eksperimentą sugautiems unguriams buvo pritvirtinti radijo siųstuvai ir jie buvo paleisti už kelių kilometrų nuo sugavimo vietos. Unguriai per savaitę grįždavo tiksliai ten, kur buvo aptikti. Niekas iš tikrųjų nežino, kaip jie tą vietą suranda.
Geltonasis ungurys – vienišius. Paprastai nugyvena savo aktyvų gyvenimą vienas, pasiduodamas metų laikų tėkmei. Bet jeigu šalta, jis gali ilgai ir visiškai ramiai gulėti dugno dumble absoliučiai pasyvus, kartais apnarpliotas kitų ungurių – lyg skubiai suvytam kamuoly.
Dažniausiai jis medžioja naktį. Temstant išvinguriuoja iš dugno nuosėdų ieškodamas maisto ir ėda tai, ką suranda. Kirminus, lervas, varles, sraiges, vabzdžius, vėžius, žuvis; jei pasitaiko galimybė – pelytes ir paukščių jauniklius. Jis dar ir maitėda.
Taip ungurys leidžia didžiumą savo gyvenimo – gelsvai rusvo pavidalo, pakaitom aktyvus ir pasyvus. Neturėdamas aiškios veiklos krypties, išskyrus kasdienes maisto ir saugumo paieškas. Tarsi gyvenimas visų pirma būtų laukimas, tarsi prasmė pasirodytų tik retkarčiais arba abstrakčioje ateityje ir jos neišeitų paskubinti niekaip kitaip, tik apsišarvavus kantrybe.
Ir tas jo gyvenimas ilgas. Ungurys, kuriam pasiseka išvengti ligos ar nelaimės, gali gyventi iki penkiasdešimties metų vienoje ir toje pačioje vietoje. Švedijoje yra ungurių, kurie, kaip įrodyta, nelaisvėje išgyveno ilgiau nei aštuoniasdešimt metų. Mitai ir sakmės byloja apie ungurius, sulaukusius daug daugiau nei šimto. Kai iš ungurio atimamas egzistencijos tikslas, tai yra dauginimasis, regis, jis gali gyventi metų metus. Tarsi būtų pasirengęs laukti amžinai.
Tačiau tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu, paprastai tarp penkiolikos ir trisdešimties metų amžiaus, laisvėje gyvenantis ungurys apsisprendžia daugintis. Kaip atsiranda toks sprendimas, nežinome, tačiau kai jis priimamas, ungurio egzistavimas lūkuriuojant ūmiai pasibaigia ir jo gyvenimas įgauna visiškai kitokį pobūdį. Jis leidžiasi į kelionę vandenyno link ir tuo metu išgyvena paskutinę savo metamorfozę. Niūri ir sunkiai nusakoma gelsvai ruda ungurio apdaro spalva pranyksta, niuansai išryškėja ir tampa grynesni, nugara pajuosta, o šonai tampa sidabriški su aiškiomis linijomis, tarsi visą ungurio esybę būtų paženklinęs staigus tikslo suvokimas. Geltonasis ungurys tampa sidabriniu unguriu. Tai ketvirtoji jo stadija.
Kai ateina ruduo drauge su saugia tamsa, sidabriniai unguriai leidžiasi į Atlantą ir plaukia Sargasų jūros link. Ir, tarsi būtų sąmoningai pasirinkę, jų kūnai visiškai prisitaiko prie kelionės sąlygų. Tik dabar ima vystytis ungurio dauginimosi organai, pelekai pailgėja ir sustiprėja, nes jam reikės plaukti greičiau, akys padidėja ir nusidažo mėlynai, kad geriau matytų tamsioje vandenyno gelmėje, virškinimo sistema visiškai liaunasi funkcionavusi, skrandis suyra ir visa reikiama energija imama iš riebalų atsargų, o kūnas prisipildo ikrų arba pienių. Jokie ungurio būklės aspektai neturi atitraukti nuo jam skirto tikslo.
Jis nuplaukia apie penkiasdešimt kilometrų per dieną – kartais net tūkstančio metrų gylyje – ir apie šią kelionę žmogus kol kas labai menkai teišmano. Galbūt ji trunka pusę metų, o gal ungurys pakeliui sustoja peržiemoti. Konstatuota, kad sidabrinis ungurys nelaisvėje gali išgyventi net ketverius metus išvis niekuo nesimaitindamas.
Tai ilga ir asketiška kelionė, kurią lemia nepaaiškinamas egzistencinio tikslo suvokimas. Bet kai atplaukia į Sargasų jūrą, ungurys dar kartą pasijunta suradęs namus. Po sūkuriuojančiais jūržolių ir dumblių kilimais apvaisinami kiaušinėliai. Šitaip ungurys pasiekia savo tikslą, jo istorija baigiasi ir jis žūva.
Prie upės
Žvejoti ungurius mane išmokė tėtis. Upėje, tekančioje per laukus, pro vietą, kur kadaise buvo jo vaikystės namai. Vieną rugpjūčio pavakarę atvažiavome automobiliu, pasukome į kairę nuo vieškelio, kertančio upę, ir įvairavom į keliuką, kuris iš esmės tebuvo dvi traktoriaus vėžės dirvožemy, paskui leidomės stačia nuokalne, o tada – tiesiog pirmyn palei vandenį. Po kairei buvo javų laukas, subrendę kviečiai šiugždėdami braukė per mašinos šonus, po dešinei – aukšta, tyliai šnaranti žolė. Už jos tyvuliavo vanduo, maždaug šešių metrų pločio ramiai tekanti upelė, vingiuojanti per augaliją lyg sidabrinė grandinėlė gęstančios saulės šviesoje.
Lėtai važiavome palei srovę, kur vanduo nerimastingai sūkuriavo aplink akmenis, palei pasvirusį seną gluosnį. Man buvo septyneri ir aš jau daug kartų buvau važiavęs šituo keliu. Kai baigėsi ratų paliktos vėžės ir priešais iškilo nepravažiuojama augalijos siena, tėtis išjungė variklį – pasidarė tamsu ir visiškai tylu, išskyrus tykų vandens sruvenimą. Mes abu dėvėjome guminius batus ir alyvuotas neperšlampamas kelnes, maniškės buvo geltonos, tėčio oranžinės, tada iš bagažinės išsiėmėm du juodus kibirus su žvejybos įrankiais, kišeninį žibintuvėlį ir skardinę su sliekais ir leidomės į kelią.
Palei upę žolės buvo drėgnos ir standžios, siekė virš galvos. Tėtis ėjo pirmas, pramindamas taką, o augalai užsiverdavo virš manęs, sekančio iš paskos, lyg skliautas. Virš upės skraidė šikšnosparniai, begarsiai lyg juodi rašmenys dangaus fone.
Mums paėjus maždaug keturiasdešimt metrų, tėtis sustojo ir apsižvalgė. „Čia bus gerai“, – pasakė.
Status molėtas krantas leidosi link upės. Netinkamai pastatęs koją galėjai slystelėti ir nušliuožti tiesiai į vandenį. Jau buvo pradėję temti.
Viena ranka tėtis prilaikė žoles ir atsargiai palipo žemyn pasisukęs šonu, paskui atsigręžė ir ištiesė man ranką. Įsikibau ir nusekiau paskui, laikydamasis tokio paties gerai išmokto atsargumo. Nusileidę prie vandens kartu paėjėjome palei upės krantą ir pasistatėme kibirus ant žemės.
Mėgdžiojau tėtį, kai jis valandėlę stabtelėjo tyliai stebėdamas vandenį, sekiau jo žvilgsnį ir įsivaizdavau, kad tai, ką jis mato, yra tas pats, ką ir aš matau. Aišku, nebuvom tikri, kad sustojom tinkamoje vietoje. Vanduo buvo tamsus, keli kupstai su grėsmingai siūbuojančiomis nendrėmis kyšojo šen bei ten, bet matėm tik tai, kas paviršiuje, visa kita buvo nuo mūsų paslėpta. Nieko negalėjome žinoti, bet pasirinkome tikėti – retkarčiais turi taip daryti. Žvejyba juk dažniausiai susijusi su tikėjimu.
„Taip, čia bus gerai“, – pakartojo tėtis ir atsisuko į mane, o aš išėmiau ūdą iš kibiro ir padaviau jam. Jis įbedė į žemę mietą ir greitai išvyniojo valą, paėmė kabliuką ir susikaupęs ištraukė vieną storą slieką iš skardinės. Prikandęs lūpą apžiūrėjo slieką kišeninio žibintuvėlio šviesoje ir, kai užmovė ant kabliuko, kilstelėjo sau prie veido ir apsimetė, neva paspjaudo, balsu ištardamas „tfu tfu“ – visad du kartus, o jau tada plačiu mostu sviedė jį į vandenį. Paskui pasilenkęs pačiupinėjo valą, apžiūrėjo, ar gerai įtemptas ir kad nenuplauktų pernelyg toli pasroviui. Tada atsitiesė, pasakė „va taip“, ir mes vėl užsiropštėm šlaitu aukštyn.
Tai, ką mes vadinom ūdomis, iš tiesų buvo kažkas kita. Ūda paprastai įsivaizduojama kaip ilgas valas su daug priraišiotų kabliukų ir svareliais tarp jų. Mūsų variantas buvo primityvesnis. Tėtis sumeistravo jį paprastai: paėmęs lentgalį, vieną kraštą nuskėlė kirviu. Tada atkirpo gabalą storo nailoninio siūlo, keturių ar penkių metrų ilgio, ir pritvirtino vieną galą prie lentgalio. Svarelius padarė iš plieninio vamzdelio: į vidų pripylė lydyto švino, o kai sustingo, supjaustė vamzdelį poros centimetrų storio gabaliukais ir išgręžė juose skyles. Svarelį pritvirtino prie valo keletą decimetrų virš gana didelio kabliuko. Lentgalį įkasė į žemę, o kabliuką su užnertu slieku nuleido į upės dugną.
Paprastai mes turėdavom dešimt ar dvylika tokių ūdų, užmaudavom masalą ir sumesdavom jas vieną po kitos dešimties metrų atstumu. Kaskart aukštyn žemyn stačiu šlaitu, kaskart ta pati sudėtinga procedūra ir tas pats gerai surepetuotas rankos padavimas, tie patys gestai ir tie patys „tfu tfu“.
Kai užkabinom masalą ant paskutinės ūdos, grįžom tuo pačiu keliu, aukštyn ir vėl žemyn šlaitu, kad dar sykį jas visas patikrintume. Atsargiai paimdavom valą, žiūrėdavom, ar dar neužkibo, šiek tiek pastovėdavom tylėdami ir įsiklausydami, kol instinktyviai pajusdavom, kad viskas čia gerai, kad čia kažkas įvyks, tereikia duoti laiko. Kai patikrinom paskutinę, buvo beveik visiškai sutemę, ir begarsius šikšnosparnius išvysdavai tik tada, kai jie prasklęsdavo mėnulio šviesoje. Užkopėm šlaitu į viršų, grįžom prie mašinos ir parvažiavom namo.
§
Neatsimenu, kad atvažiavę prie upės kada nors būtume kalbėjęsi apie ką kita nei apie ungurius ir kaip geriausia juos pagauti. Tiesą sakant, apskritai neatsimenu, kad būtume kalbėjęsi.
Galbūt todėl, kad išties nė nesikalbėdavom. Nes buvom tokioje vietoje, kurioje poreikis kalbėtis ribotas, vietoje, kurios ypatumai kaip tik išryškėja tyloje. Mėnulio šviesos atspindžiai, šnaranti žolė, medžių šešėliai, monotoniškas upės gurgėjimas ir šikšnosparniai, lyg virš visko sklendžiantys spaudos ženklai – žvaigždutės. Privalėjai pasistengti, kad įsilietum į tą visumą.
O galbūt neprisimenu mūsų kalbantis dėl to, kad viską prisimenu klaidingai. Nes atmintis apgaulinga, ji atsijoja ir atmeta. Kai grįžtame prie scenos iš praeities, nėra jokios garantijos, kad atsimename svarbiausius ar labiausiai atitinkančius tikrovę dalykus, tačiau mielai prisimename tai, kas geriausiai dera su mūsų susikurtu vaizdiniu. Atmintis tapo paveikslą, kurio detalės privalo viena kitą papildyti. Ji neįsileidžia spalvų, nederančių su fonu. Taigi sakykim, kad mes tylėjome. Nes išties nežinau, apie ką būtume galėję kalbėtis.
