Kita vertus, į tą erdvę taikosi dar didesnės minios įpaminklinimo aktyvistų, iniciatorių. Visi tik ir nori pastatyti kokį nors, kuo monumentalesnį paminklą kokiam plačiausiai suprasto tautinio atgimimo ar valstybingumo įtvirtinimo herojui. Eilės susidariusios ne tik Vilniuje, apie ką užsiminė ir naujasis meras, bet ir visoje Lietuvoje jau lūkuriuoja didžiosios (istorinės) asmenybės, kol jas kas nors pagerbs kuo nors „dideliu, gražiu ir su liūtais“, kaip apie brazauskinę estetiką yra išsitaręs Virgis Valentinavičius.
Prieš ketvirtį amžiaus teko kiek užkabinti šią rimtuoliško monumentalizmo mados temą (žr. Paulius Subačius, „Laiškas redaktoriui: Apie balvonus ir baletą“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1999, Nr. 3), bet panašu, kad nūnai ji tapusi dar aktualesnė, jautresnė ir gyvesnė. Vienas paskutinių šio sujautrėjimo žymenų – gegužės viduryje Lietuvos rašytojų sąjungos (toliau – LRS) paskelbta žinia, kad Dariaus Linarto pirmininkaujama komisija išrinko LRS skelbto architektūrinio-skulptūrinio objekto rašytojui Justinui Marcinkevičiui atminti ir skvero sutvarkymo darbų konkurso laimėtoją. Juo tapo projektas „Trilogija“ (Lietuvos ir Suomijos UAB „Architektūros linija“, atstovaujama direktorės Daivos Čaikauskienės; architektas Gintaras Čaikauskas, skulptorius Gediminas Piekuras, architektė Agnė Mockevičiūtė). Bet ne tik pats konkurso skelbimo ir jo įvykimo faktas, o ir įpaminklinimui pasirinkta vieta (palei šoninę LRS pastato sieną), ir apskritai konkursui pasiūlytų darbų paletė prašosi atskiro apsvarstymo ir įvertinimo.
Niekas neužginčys, kad vyksta pastarųjų politinių ir geopolitinių įvykių sustiprinti atminties karai. Yra kilęs ir toks (tikiuosi, paskutinis) nostalgijos sovietmečio vaikystėms ir jaunystėms šuoras. Esama ir įsivaizdavimo skolų, kurios likę neatiduotos: mes tiek esame asmenybių pamiršę, kurias štai galime atsiminti. O kalbant būtent apie paminklą: manau, čia veikia tam tikras sociopsichologinis faktorius: tarsi gali už arba šalia paminklo atsistoti. Tai žmonės ir stojasi už įpaminklintinų žmonių, dažniausiai jau mirusių. Ir labai sunku, kai kuriai nors įžymybei mirus išsirikiuoja eilė, kad mes čia esą buvome draugai, bičiuliai. Sunku atskirti tuos, kurie tikrai labai nuoširdžiai bendravo ir bendradarbiavo, ir tuos, kurie tiesiog tokia memorialine proga pasinaudojo. Sakydamas „pasinaudojo“, neimplikuoju būtinai sąmoningo piktnaudžiavimo – tiesiog toks yra sociokultūrinis elgesio modelis. Ir štai kai šiaip bandai atsistoti už žmogaus ar šalia jo, tai gali išlįsti kokie nors giminės, teisių perėmėjai ir užginčyti, o ėmusis statyti paminklą, paties fakto nebeužginčysi. Jei nėra bendros nuostatos, kad „gana mums šitų paminklų“, ir nedrąsiai pritariama, kad paminklų pas mus dar per mažai, o ir tuščios vietos miestuose – daugybė, tai tada beveik niekas ir neginčija.
Kas posovietiniame kontekste vis dar lieka kitaip, tai kad LRS savo mentalitetu (kaip visuma, ne paskiri žmonės ar vadovai) labai sunkiai praktiškai atsikrato to specialaus turėtojo ypatingo Rašytojo statuso.
Aš sakyčiau, kad su LRS yra dar kitoks dalykas. Čia glūdi šis tas daugiau, nei žmogaus ar žmonių iniciatyva atsistoti šalia įžymybės paminklo; šiuo atveju pasireiškia ir institucinė savimonė. Apie ją kalbant yra labai lengva perlenkti ar persūdyti. Todėl iš pradžių reikia išlygų: visai natūralu, kad menininkai nori žinomumo, natūralu, kad menininkai susireikšmina, – tai neturi nieko bendro nei su sovietmečiu, nei su totalitarizmu. Taip yra visame pasaulyje: menininkų organizacijos bando parodyti, kokios jos svarbios. Kas posovietiniame kontekste vis dar lieka kitaip, tai kad LRS savo mentalitetu (kaip visuma, ne paskiri žmonės ar vadovai) labai sunkiai praktiškai atsikrato to specialaus turėtojo ypatingo Rašytojo statuso. Viena vertus, tarsi dauguma supranta, kad jis buvo gėdingas, kad tai vyko per asmenų prievartą, bet vis tiek tas labas, gautas už anuometinį statusą, lieka toks patrauklus, toks saldus, kad labai sunku jo atsisakyti. Aš tikrai nemanau, kad čia kas sąmoningai taip galvoja, dėlioja kokią strategiją, man atrodo, tai labiau glūdi pasąmonės lygmenyje.
Žiūrėkime, kaip sukilo reakcijos, kai buvo pajudintas Venclovų namų klausimas. Iš karto LRS kilo sambrūzdis – taigi ir iš mūsų rūmelį atims. Taigi mes irgi esam įsikūrę nacionalizuotame, užgrobtame name, kuris mums buvo duotas kartu su statusu ir, sakykim, aiškia užduotimi. Taip, tai vienas gražesnių interjerų, kiek filmų nufilmuota laiptinėje, bet nepražiūrimas tas jausmas, „kaip čia mums jį dar kartą užgyventi? Kaip čia mums jį dar kuo aplipdyti?“ Sakytume šiandien, tarytum drakono dantimis, kad niekas neprieitų. Mat neužtenka, kad viena lenta jau ten kabo, tai dabar dar pastatysime Marcinkevičiui paminklą, tarsi bus dar viena legitimacija, kad čia yra Rašytojų Sąjunga, poezijos buveinė ir niekas nebedrįs to kvestionuoti. Man atrodo, kad toks yra siauresnis kontekstas, kuris dar labiau paaiškina, kodėl būtent dabar, būtent Marcinkevičius. Juk LRS priklausė tikrai ne vienas rašytojas, kurį būtų galima kaip nors paminėti. Bet kai svarbu Ypatingas Statusas, tai užburtas ratas gaunasi: jeigu ne Marcinkevičius, tai jau mes tada liktume našlaičiai ir bėduliai. Todėl dėl viso pikto tuo Marcinkevičiumi apmūrykime sienas iš abiejų pusių.
Tai nėra šiaip santykis su praeitimi, o naujas kūrimas, keliant koją į tas erdves, kurios jau yra. Ir aš čia nenoriu komentuoti architektūros, – beje, kai kurių paminklų Marcinkevičiui projektų pristatymuose visai gerai surašyta apie tą jautrumą, apie tam tikrą disharmoniją su aplinka. Kai yra LRS rūmelis, pastatas priešais, Centrinio pašto galas... Tai savaime komplikuota padėtis, ir daug kas deklaravo, kad nė nebandė prie visko prisitaikyti. O kur dar seminarijos, Šv. Jurgio kankinio bažnyčia; Arkikatedra, kuri nuo tos vietos matosi, į kurią tad pusę naująjį paminklą atsukti? Kuri čia yra fasadinė pusė? Nėra taip aišku. Labai stinga vietos, visai neaišku, iš kokios perspektyvos žiūrėti, ir net jei kas ten pastatytų daugiau negu suoliuką, tai būtų grubus kišimasis... Jei taip atvirai, kalbant apie Marcinkevičiaus įpaminklinimą, aš sakyčiau, kad jam, vargšui, nesiseka. Vienintelis, ką galima pavadinti tam tikra sėkme, yra Prienų biblioteka: ar pagal testamentą, ar kaip, paliko ten jo asmeninę biblioteką, dar kažkokių daiktų. O Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme jam pakabinta atminimo lenta nelaikytina sėkmės pavyzdžiu. Net nekeliu klausimo, gal kokie kiti garsūs absolventai nusipelnė labiau. Bet kuriuo atveju, ten dabar yra keturios lentos: visiškai klasikinė lenta Sarbievijui; su meile ir jautrumu padaryta atminimo lenta Marcelijui Martinaičiui; kiek chamiškai, techniškai, kaip pagal pareigą, bet be meilės ir be kūrybiškumo padaryta lenta Miłoszui; ir lenta Marcinkevičiui, kuri atrodo kaip amatų mokyklos mokinio kursinis darbas. Ten ji tiesiog drasko akis kaip svetimkūnis, ne dėl aplinkos ar paties objekto, pažinimo medžio, bet dėl naujos realizacijos, vietos parinkimo, bareljefo... Kai apsistojame prie dabartiniam konkursui pateiktų 15 projektų, tai juos peržiūrėjus pirmiausia ateina į galvą stotis į pusę tų, kurie sako: „embargas naujiems paminklams“ – 30, 50 metų. Tiesiog stebėtinas vaizduotės skurdas. Kalba čia ne apie atlikimą, kad nė arklio nemoka atvaizduoti, kad buvo gera idėja ir jos neatrinko, ne: juk čia skirtingų kartų menininkai teikė projektus. Ir toks vaizduotės neturėjimas, toks visiškai nieko nesugalvojimas, kad net negali patikėti.
Taip, pasąmoninis lygmuo užsakovų buvo: apsauginiai rūmelio apkasai, iš visų pusių apsistatant, apsikabinant lentomis. Kaip suprantu, pagrindinė erdvė įpaminklinimui buvo skveriukas palei Rašytnamio sieną, ir štai buvo pateiktas vienas „įdomus“ projektas, kur buvo pasiūlyta į namo kampą įmontuoti bareljefą, tokį gana savitą, nes veidas kaip veidas, o vietoj kūno – plunksna, tarsi iš standartinių XIX a. grafinių siluetų paveikslėlių. Bet įtaisyti būtent į kampą, kur paprastai Europoje, Lietuvoje gal kiek mažiau, būdavo statoma Marijos ar kokio šventojo statula, – toks gestas tarsi turi demonstruoti, kad štai šventasis...
Prisiminus visas paminklų Sigitui Gedai ar Antanui Smetonai aistras, – nors tai visai kitos istorijos, viena – asmeninė iniciatyva, kita – kone valstybinės politikos klausimas, – svarbus yra blaškymasis, nesutarimas dėl vietos. Šiuo atveju dar vienas svarbus LRS gelminės psichologijos motyvas, kad savo teritorijoje jau ką norėsim, tą pasistatysim, niekas mums neuždraus. Jeigu bandytumėm eiti kitur, į viešą erdvę, aikštę, tai reikėtų kovoti dėl jos, o čia gi jau tarsi mūsų, čia gi mūsų palangė; kaip po daugiabučio balkonu tetutė darželį apsitveria, nes pirmas aukštas taigi jos. Mentaliteto dalykas.
Ir daugumoje projektų taip (ten, matyt, buvo tokios taisyklės, aš netyrinėjau) stengtasi, kad paminklas tilptų „ant žolytės po palange“, – matyt, taip ir padarė, kaip buvo prašyta. Nes iš vienos perspektyvos taip ir susidėlioja, kad išeinama tiesiai iš išvažiavimo į požeminį garažą. Iš kur tarsi labiau, natūraliau būtų fasadas, tarsi taip gražiai nuo katedros ateini, bet iš tikrųjų tai konkuruoja skylė į požeminį garažą ir šitas konkursinis paminklas, pripažintas kaip laimėjęs.
Galima suprasti, kad Komisija didelio džiaugsmo nepatyrė, bet buvo pasakyta gana kategoriškai, kad turi būti laimėtojas. Esą LRS statys, kad ir kas bebūtų. Kas tas laimėjęs projektas, „Trilogija“? Galima aiškintis, ką jis vaizduoja: kėdę, sostą, taburetę. Projektuojama, kad į tą (neva karaliaus Mindaugo) sostą net atsisėsti būsią galima, nors kartu apraše nurodoma, kad sostas yra toks, kur nepatogu, dramatiška sėdėti, netolygus paviršius ir pan. Poezijos karaliaus sostas nepatogus, jis paliktas tuščias, tarsi koks praeinantis kūrybiškas vaikinas gali prisėsti ir pasimatuoti... Bet tas klausimas, galima bus atsisėsti ar ne, – tik žaidimas, ir gana banalus. Užuot paklausę, ką tas daiktas turi atvaizduoti, paklausime: į ką tai būtų panašu? Iš tikrųjų tai yra tiesioginė asociacija su Marcinkevičiaus trilogija – tik ne ta prasme, kaip sakoma kūrėjų. Tas objektas panašiausias į septinto dešimtmečio pabaigos, aštunto dešimtmečio ar devinto dešimtmečio pradžios Lietuvos teatro butaforiją. Kas nėra matęs (Mindaugo, Katedros) pastatymų, iš jaunesnės kartos, gali labai lengvai tą butaforiją įsivaizduoti iš Donato Ulvydo filmo Emilija iš Laisvės alėjos, nes vienas autentiškiausių dalykų, kurie ten pavaizduoti, yra anuometinis teatro scenovaizdis: ne žmonių santykiai ar panašiai, o būtent tas scenovaizdis, kuris puikiai atkurtas pasinaudojant senomis dekoracijomis. Mintis (laimėjusiu pripažinto) projekto juk yra kokia, – kodėl čia reikia traperijos? Juk reikia kažkaip atsiskirti nuo to, kas realiai yra už nugaros – nuo Šv. Jurgio, nuo įėjimo į šventorių. Ne atsitiktinai akcentuojamas medis, kuris yra jaunas ir mažas ir kurio nepakanka kaip uždangos. Todėl reikia aiškiau atsiskirti. O butaforija yra papjė mašė, kai medžiaga nesvarbi – iš granito ar ko kito, svarbu, kad padarytum iš vieno, o atrodytų iš kito: daryti iš metalo, kad atrodytų kaip iš medžio, daryti iš akmens, kad atrodytų kaip drobė. Ši mintis yra bent keliuose konkurso projektuose. O šiaip: ką reiškia žodis butaforija? Jo konotacija negatyvi, butaforija veikia tik teatre. Jeigu tu turi visą teatrą, tai ten butaforija yra savo vietoje, atlieka savo vaidmenį. O kas yra teatras šiame kontekste? Padaryti vidury miesto dvasinio susikaupimo vietą, kur žmonės ateis kaip į teatrą (nesakau kaip į pamaldas, nes butaforija būna ir liturgijoje), yra neadekvatu. Matome atskirą medį, kaip iš klasikinio Belaukiant Godo pastatymo, tada kažkokį butaforinį sostą, – taip, tai yra nuoroda į trilogiją, į anų dienų spektaklį, tik vargu ar tai gali ką sakyti šių dienų žmogui.
Tęsiant šią mintį, žvelgiant į konkurso rezultatus, matyti paradoksas. Regis, dviejuose, na gal trijuose projektuose yra kažkokia apeliacija į vėlyvuosius Marcinkevičiaus tekstus: Sąjūdžio laikų, ponepriklausomybinius. Visuose kituose, ar cituojami tekstai apraše, ar numatomi išrašyti/iškalti kūrinyje, yra arba iš trilogijos, arba iš senųjų rinkinių – Duoną raikančios rankos (1963) arba Sena abėcėlė (1969), kur Marcinkevičius dar yra komunizmo statymu tikintis optimistas. O juk jo poezija vėliau gana stipriai pasikeitė, nuo Gyvenimo švelnaus prisiglaudimo (1978) ir panašiai. Ir tada, kai grįžti mintimis atgal, pradedi galvoti: kodėl būtent šitie dalykai yra įstrigę? Na gerai, trilogija (1968–1977), jau nekartojant, ką Skambančiame molyje Nerija Putinaitė yra rašiusi ir kiti, yra paskutinis taškas Marcinkevičiaus karjeroje tampant viešuoju asmeniu. Tos sekos pabaiga: ji prasidėjo eilėraščiu „Motina“, rinkiniu Prašau žodžio (1955) ir poema Dvidešimtas pavasaris (1956), kai jis atliko iniciaciją į patikimus tarybinius poetus, ir baigėsi trilogija, kuri buvo akceptuota kaip oficialus tekstas, įtraukta į mokyklinę programą ir statoma visuose teatruose. Iš esmės taip buvo nubrėžta riba, kai jam jau nebereikėjo niekam įrodinėti nei savo žinomumo, nei savo lojalumo. Ir, tiesą pasakius, po trilogijos, jau atviro, tiesmuko, proginio lojalumo sovietų valdžiai nebeliko. Jeigu Marcinkevičius būtų tik „po trilogijos“, galėtume sakyti, kad tai kalbos, kaimo, meilės lyrikas, visai gal net simpatiškas, nekeliantis kontroversijų kūrėjas. Užtat ir įdomu, su kuo, su kokiu Marcinkevičiumi asocijuojasi tie konkurse dalyvavę projektų teikėjai? Savo ruožtu, kai kurie projektai, nors ir liko kažkur pabaigoje, ne tarp laimėjusiųjų, demonstruoja visišką nesusivokimą dalykuose. Štai vienas iš projektų paima trikampį Sąjūdžio ženkliuką, trikampio formos lapą: ten turėtų būti neonais apšviesta trispalvė, o vietoj Gedimino stulpų – įmontuotas Marcinkevičiaus veidas. Jis pakeičia Gedimino stulpus Sąjūdžio emblemoje.
Grįžtant prie laimėjusio projekto: „Trilogija“ ne šiaip uždaro Marcinkevičiaus suvokimą pirmuose jo dramų pastatymuose, bet tarsi atskleidžia psichoanalitinę simbiozę tarp kultūros institucijų, kurios, gražiai sakant, išlaikė tapatybę ir lietuviškumą, o iš tikrųjų buvo tikri indoktrinacijos svertai. Nors esama ir visokių liudijimų, bet Marcinkevičius išties visai sąmoningai rašė teatrui, – čia būta tokios amžinos Lietuvos didžiųjų rašytojų pretenzijos būti teatre, dar nuo Maironio nelabai vykusių dramų ir vėlesnių Vinco Mykolaičio-Putino panašių eksperimentų. Tarsi atliepiant renesansinio žmogaus konceptą, kai turi būti parašęs ir lyrinį, ir epinį kūrinį, ir pastatytą dramą. Labai ribotas būrelis kūrėjų mokyklinėje programoje reprezentuojami visomis trimis literatūros rūšimis, – tai yra didysis išsipildymas. Bet kuriuo atveju, kai komentuojama žodiniame diskurse, Marcinkevičius siejamas su Sąjūdžio pradžia – jis Atgimimo poetas ir taip toliau. O įpaminklinant kažkodėl apsistojama ties aštuntu dešimtmečiu. To sąmoningai nenorėjo nei konkurso užsakovai, nei projektų kūrėjai, bet Marcinkevičius čia dar kartą iškyla kaip proginis, užsakomųjų kūrinių rašytojas, ko gero, pagal gabumą ir sėkmę antras po Kazio Binkio, neabejotinai lenkiantis kitus. Sugebėjimas rašyti pagal užsakymą, progoms savaime nėra niekuo inkriminuojamas ar blogas, ir nuo Antikos yra labai gerų tokio pobūdžio kūrinių parašyta, bet esmė čia, kad kaip tik tarsi bandoma jį nuo to sąmoningai atitolinti, atpalaiduoti, o taip išeina, kad vėl viskas sulimpa ir susieina į tą patį.
Jei reiktų pasakyti, kodėl vis dėlto buvo pasirinktas būtent šitas projektas, tai spėčiau, kad sutapo dviejų komisijos grupių priešingi argumentai. Vienai komisijos daliai, matyt, reikėjo trilogijos, nes čia istorija ir tauta, tokie atpažįstami simboliai, o kitai komisijos daliai, labiau iš architektų, turbūt pasirodė, kad tai mažiausiai standartinis, profesinės mokyklos lygį primenantis darbas. Pažvelgus į kitus projektus, įskaitant ir atrinktus į penketuką geriausiųjų, ir likusius, tai pirmiausia krenta į akis trys paukščiai. Vienas – pakabintas kažkokiose kartuvėse, kitas – ant stulpo, o trečias užsikoręs arba patupdytas ant vertikaliai pakabintos staltiesės. Pamatęs tokią staltiesę netrunki išvesti asociaciją su rytietišku (mums labiau žinomu kaip rusišku) interjeru, kur kilimus ant sienos reikia kabinti. Visiškas nesusipratimas. Greta tų trijų paukščių dar pasiūlytos trys plunksnos: dviejuose bareljefuose, o viena žąsies plunksna tiesiog ant kolonos užkelta, – jau banaliau turbūt negalima sugalvoti, taip galėtų antrokas pasiūlyti, paprašytas pavaizduoti poetą. Tarp kitų nuostabių siūlymų dar yra knygos ir lapai. Pirmiausia – bulvė ir trys popieriaus lapai, tada – trikampis lapas, tada – knyga, kuri jau visai pritrenkianti, juolab kad išrinkta trečiu numeriu. Projektas pavadintas „Portalas“ (skulptorius Lukas Šiupšinskas), ir aišku, kad pirminė idėja yra iš fantastinių filmų, kur įžengus į kokį nors portalą, pakliūvi į kitą laiką ar į kitą planetą. Šiame kontekste portalas – truputį praversta Marcinkevičiaus knyga, ir iš jos išėję vaizduotės padarai, kurie simbolizuoja, kas yra Marcinkevičiaus pasaulėvaizdis. Ta knygos vizija yra visiškai materializuota. Pažodžiui pasakyta, kad padarai turi būti iš bronzos, bet atrodyti kaip išdrožti iš medžio. Ir ten yra Lietuvos kaimas: kaladė su kirviu, tvoros kampas su puodyne, stalas su sūriu... ir karvė. Barokas ir karvė. Žodžiu, atsiverčia knyga, lietuvių literatūros simbolis po LRS palange, ir čia ganosi karvė – bronzinė, bet panaši į medinę. Pakartosiu, šitas projektas buvo atrinktas prie laimėtojų.
Sakiau: koks poetas, tokia ir skulptūra, deja, bet ir atvirkščiai – kokia pasirinkta skulptūra, toks ir bus poetas.
Sakiau: koks poetas, tokia ir skulptūra, deja, bet ir atvirkščiai – kokia pasirinkta skulptūra, toks ir bus poetas. Galima rašyti monografijas, bandyti objektyvizuoti, sudarinėti katalogus, išleisti kritinį leidimą, apie kurį, beje, niekas nė nekalba. Bet iš tikrųjų poetas kultūroje yra toks, kaip žmonės jį atsimena. Poetą atsimena per jo kūrinius, ir ten visą laiką yra atranka, su kokiu kūriniu, vaizdiniais jis asocijuojasi. Aš šaipausi iš tos karvės, nes, kad ir kaip skeptiškai į viską žiūrėtum, Marcinkevičius nėra tik kaimo poetas, ir nėra tik trilogijų kūrėjas. Vis dėlto tai buvo talentingas žmogus, kuris ir žodžiu gražiai manipuliavo, ir gramatinėmis formomis žaidė, – visiškai kitaip, negu koks nors Tomas Venclova, bet vis dėlto žaidė. Yra palikęs ir įspūdingų kūrinių, pasisėmęs iš tos pelenų krūvos, kur yra ir keistų dalykų, ir nuodėgulių, kuriais gali išsisuodinti – gal nemalonu truputį bus, bet jeigu pakapstysi, gali kai ką žibančio išsitraukti. Bet ne. Čia ir vėl viskas užpūsta tais pačiais pelenais. Pasiimti sukonstruotą prieš beveik 50 metų įvaizdžio štampą ir jį toliau tęsti, nors tas įvaizdis jau niekam nieko nebesakys.
Tekstas parengtas pagal autoriaus pasakojimą, užrašytą NŽ-A redakcijoje 2023 m. birželio 3 d., minint Sąjūdžio 35-metį.