Šį sekmadienį paskelbtas laiškas taip pat rodo, kad jos seksualiai niekada nepatenkino partneris – filosofas egzistencialistas Jeanas-Paulis Sartre'as.
Rašytoja, kuri klasika tapusioje savo knygoje „Antroji lytis“ (Le Deuxieme Sexe) santuoką pasmerkė kaip „nepadorią“, moteris pavergiančią instituciją, 1953 metais kino kūrėjui Claude'ui Lanzmannui rašė, kad pultų į jo glėbį ir liktų ten „amžiams“.
„Aš jūsų žmona amžiams“, – rašė ji.
Šis laiškas yra tarp 112 meilės laiškų, parašytų vieninteliam vyrui, su kuriuo S. de Beauvoir kada nors yra gyvenusi. Laiškus nupirko Yale'io (Jeilio) universitetas.
Paviešintas laiškas atskleidžia, kad J.-P. Sartre'as, kuris turėjo daug kitų meilužių ir visuomet – atskirą butą, niekada jos fiziškai taip nepatenkindavo.
Mylėjau jį dėl meilės, kurią jis jautė man, be jokio tikro intymumo ir niekada neduodama jam iš savo vidaus.
„Be abejo, jį mylėjau, – rašė S. de Beauvoir C.Lanzmannui, – bet be atsako mūsų kūnai nevaidino jokio vaidmens.“
Tokios palaimos ji nerado ir lovoje su amerikiečių rašytoju Nelsonu Algrenu.
„Mylėjau jį dėl meilės, kurią jis jautė man, be jokio tikro intymumo ir niekada neduodama jam iš savo vidaus“, – pridūrė ji.
Kai jiedu susipažino, J.-P. Sartre'o sekretoriui C.Lanzmannui buvo 26-eri, o S. de Beauvoir – 44-eri.
Prancūzijos intelektualinio gyvenimo „auksinė pora“ garsėjo savo santykių atvirumu ir išgyveno ne vieną tokį meilės trikampį.
Konfliktas su dukterimi
Garsaus dokumentinio filmo apie Holokaustą „Šoa“ (Shoah) kūrėjas C.Lanzmannas, kuriam dabar 92-eji, laikraščiui „Le Monde“ sakė, kad jų meilės istorija paviešinama tik dėl konflikto su S. de Beauvoir įdukra.
C.Lanzmannas apkaltino Sylvie Le Bon de Beauvoir bandymu išbraukti jį iš motinos gyvenimo.
S. Le Bon buvo paskutinė S. de Beauvoir kompanionė ir yra jos testamento vykdytoja. Pagal Prancūzijos įstatymus, C.Lanzmannui mirus S. Le Bon paveldės minimų laiškų autorines teises.
Baimindamasis, kad S. Le Bon norėjo jį „visiškai ir paprastai eliminuoti iš Simone de Beauvoir egzistencijos“, C.Lanzmannas laiškus pardavė Yale'io universitetui, kad prie jų galėtų prieiti istorikai.
C.Lanzmannas sakė, kad niekad neketino jų viešinti, bet paskui suprato, kad S. Le Bon „paskelbs visus de Beauvoir laiškus, išskyrus korespondenciją tarp jos ir manęs“.
Jis baiminosi, kad mirs ir niekas apie šiuos laiškus nesužinos.
Kino kūrėjas savo atsiminimuose „Patagonijos kiškis“ (Le lievre de Patagonie) yra rašęs apie jų „beprotišką aistrą“, bet apie tokią aistringą korespondenciją nebuvo žinoma.
S. de Beauvoir laiške iš Amsterdamo, kurį paskelbė „Le Monde“, rašoma: „Mano brangus vaikeli, tu esi mano pirmoji absoliuti meilė – kokia ištinka tik kartą (gyvenime) arba, galbūt, niekada. Maniau, kad niekada neištarsiu šių žodžių, kurie dabar man ateina natūraliai, kai matau tave – aš tave dievinu. Aš tave dievinu visu savo kūnu ir siela ... Tu esi mano likimas, mano amžinybė, mano gyvenimas.“
Atviri santykiai
C.Lanzmannas, redagavęs S. de Beauvoir ir J.-P. Sartre'o po karo įsteigtą novatorišką žurnalą „Les Temps Modernes“, tvirtina, kad jų santykiai nebuvo gyvenimas trise.
Tuo tarpu J.-P. Sartre'as buvo „absoliučiai įsimylėjęs“ C.Lanzmanno seserį Evelyne Rey, pamatęs ją vaidinančią jo paties pjesėje „Be išėjimo“ (Huis-clos), garsėjančioje fraze „Pragaras – tai kiti“.
Naujienų agentūrai APF su S. Le Bon de Beauvoir susisiekti nepavyko. „Le Monde“ nurodė, kad ji neatsakė į prašymus duoti interviu.
C.Lanzmannas mano, kad S. Le Bon turi jo laiškus, rašytus S. de Beauvoir.
Naujos knygos „Left Bank“ apie tai, kaip Prancūzijos sostinėje neramiame 5-ajame dešimtmetyje užgimė „idėjos, suformavusios šiuolaikinį pasaulį“, autorė Agnes Poirier sakė, jog C.Lanzmannas visuomet tvirtindavo, kad S. de Beauvoir buvo „labai aistringa meilužė“.
„Po 40-ies de Beauvoir galvojo, kad nebėra geidžiama, bet su juo išgyveno antrą jaunystę“, – sakė A.Poirier ir pridūrė, kad tai buvo „kaip atgimimas“.
„Jie drauge dirbdavo rytais, o popietėmis ji eidavo rašyti su Sartre'u“, – sakė A.Poirier.
Kaip ir su J.-P. Sartre'u, tai buvę „atviri santykiai, bet de Beauvoir labai nepatiko, kai ji sužinojo, kad Lanzmannas turėjo romaną, apie kurį jai nieko nepasakojo“.
Minimus laiškus dabar gali studijuoti tik mokslininkai, Yale'io universiteto bibliotekoje.
