Prisibrauti prie L.Kojalos nebuvo paprasta – teko pastovėti eilėje su gerbėjais, kurie politologo prašė suraityti autografą ant naujos knygos.
Kokia ši knyga? Anotacijoje rašoma, kad tai knyga, siekianti atsakyti į klausimus, susijusius su JAV požiūrio į Lietuvą raida per pastaruosius dešimtmečius.
Kiek plačiau L.Kojala apie šią knygą papasakojo 15min. Jūsų dėmesiui – penki trumpi klausimai apie ką tik skaitytojus pasiekusią antrąją autoriaus knygą.
– Knyga tik Knygų mugės išvakarėse pasiekė jus. Kokie pirmi įspūdžiai?
– Labai miela jausti rankose, turėti ir suspėti į mugę – tai ir buvo pagrindinis tikslas. Tikiuosi, kad skaitytojai tai taip pat įvertins.
– Prieš keletą mėnesių bendravome apie jūsų mėgstamas knygas ir skaitymo įpročius. Tuomet jūsų klausiau, ar sulauksime daugiau jūsų knygų. Sakėte, kad turite idėją apie knygą, pasakojančią apie JAV ir Lietuvos santykius. Jau tuomet dirbote prie knygos ar dar tik brandinote idėją? Kas buvo sunkiausia rengiant knygą?
– Tuo metu tiesioginio rašymo nebuvo, idėją jau turėjau, bet nežinojau, ar suspėsiu dar kartą nuvykti į Vašingtoną ir pabendrauti su žmonėmis, kurių mintys nugulė knygoje.
Nepasakyčiau, kad kažkas buvo sunku. Galbūt sunkiausia – pataikyti į traukinį iki Knygų mugės. Idėją turėjau seniai, įdirbis, analizuojant Amerikos užsienio politiką, yra daugiametis. Daug informacijos buvau surinkęs anksčiau, tad pats rašymas buvo lengvas.
– Knygos anotacijoje yra toks klausimas: „Kaip Billo Clintono požiūrį į Baltijos šalis pakeitė kelionė traukiniu gurkšnojant arbatą iš samovaro?“. Kaip atradote šias istorijas, kurios žadina smalsumą?
– Ši istorija yra iš Billo Clintono memuarų. Jis juose pats prisimena, kaip būdamas jaunas studentas keliavo į tuometinę Sovietų Sąjungą, buvo traukinyje ir sutiko Estijos tarpukario bokso rinktinės trenerį. Tas pokalbis žmogui iš Jungtinių Valstijų, kuris mažai žino apie Sovietų Sąjungą, mažai žino apie Baltijos šalis, turėjo didelį poveikį. Vėliau, jau būdamas Amerikos prezidentu, jis atvyko į Estiją ir prisiminė šią istoriją sakydamas, kad kaip apmaudu, kad tas bokso treneris tuomet jau nebebuvo gyvųjų tarpe ir nemato laisvos Estijos.
Kiti dalykai, pavyzdžiui, apie George'ą W.Bushą ir Ovalųjį kabinetą, kuriame jis svarstė apie Lietuvos narystę NATO, yra išgirsti iš tų žmonių, kurie tiesiogiai dalyvavo pokalbyje. Todėl aš labai norėjau pasikalbėti su tais žmonėmis, kurie buvo tiesiogiai su prezidentais, sėdėjo viename kabinete prie bendro stalo ir galėjo svarstyti mums aktualius klausimus.
– Knygos pavadinimas – „Baltieji rūmai ir Lietuva“. Koks tas Baltųjų rūmų ir Lietuvos santykis?
– Kintantis. Natūralu, kad pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis buvo mūsų įsitvirtinimo kaip būsimo patikimo partnerio, kaip vakarietiškos valstybės laikotarpis. Labai aktualu, kad B.Clintonas matė mus kaip valstybę, dėl kurios negalima derėtis su Rusija, paliekant mus nuošalyje. Nes Borisas Jelcinas siūlė – palikime buvusią sovietinę teritoriją Rusijos įtakos zonoje, bet B.Clintonas pasakė: ne. Mums tai buvo aktualu.
Kai atėjo G.W.Bushas, mes norėjome įstoti į NATO. Ne visi amerikiečiai pritarė šiai idėjai, bet reikia pripažinti, kad G.Busho lyderystė suvaidino svarbų vaidmenį.
– Ant knygos viršelio parašyta: „Bushas, Obama, Trumpas...?“. Ką žymi šis daugtaškis?
– Arba D.Trumpą du, arba tai, ko nežinome. Man atrodo, kad labai svarbu knygoje pažymėti ne tik tiesioginį santykį su Lietuva, bet ir platesnes Amerikos užsienio politikos tendencijas. Dėl to knygoje yra toks skyrius, tarp donkichotiškos Amerikos užsienio politikos, kuri siekia ne visada pragmatinių tikslų, ir grįžimo namo. D.Trumpas yra tarsi tos grįžimo namo tendencijos šalininkas. Ypač antroje kadencijoje tai galėtų dar stipriau jaustis.
– Ačiū už pokalbį.
