Alessandro D'Avenia „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ („Alma littera“ 2012) – debiutinis italų mokytojo romanas, iškart tapęs pasauliniu bestseleriu ir išverstas net į devyniolika kalbų. Jame pasakojama šešiolikmečio Leo, nekenčiančio licėjaus ir jame dėstančių mokytojų, istorija. Vis dėlto vaikinas bręsta. Tas, kuris lipindavo klasės draugams ir mokytojams pravardes, išmoksta pagarbiai žiūrėti į žmones, suvokia, kas yra tikroji meilė ir kaip ji susijusi su draugyste. Romanas parašytas lengvu stiliumi, jame gražiai atskleidžiamas mokytojo ir mokinio santykis. Pedagogas čia pavaizduotas kaip jaunatviškas žmogus, pasiryžęs mokytis iš savo mokinių. Gražią pravardę kūrinyje jam duoda ir Leo – Svajoklis.
Svarbiausios romane – tikėjimo ir meilės vertybės. Tikėjimo svarbą atskleidžia šmaikštus tikybos mokytojo kunigo, kurį Leo pravardžiuoja Gandalfu, paveikslas („mes amžinai apsigauname, – įsikišu aš [Leo]. – Jūs tiesiog negalite apsieiti be Jėzaus. – Ar tau atrodo, kad vaikščiočiau taip apsirengęs, jei galėčiau be jo apsieiti? Šypsosi“). Romane svarbi ir meilė: ją Leo patiria iš tėvų, geriausios draugės Silvijos, svajoklio italų mokytojo ar Beatričės. Taip jis pamažu išmoksta mylėti – atsiduoti mylimam žmogui ir juo rūpintis. Rodoma, kad patiriama kančia augina jautrumą ir supratingumą kitam.
Pagrindinis veikėjas, kalbantis slengu, dažnai nusikeikiantis, nebijantis kalbėti tabu temomis, pasišaipyti iš nevykėlių mokytojų, klasės draugų ir savo iPode besiklausantis Coldplay, maištingumu yra artimas paaugliams. Jis turi ir mąsliąją pusę, vaikinas tėvus ir mokytojus provokuoja klausimais: kokia prasmė visa to, ką jis daro? Kas yra meilė? Kodėl kenčiame? Tai pagrindinės romano siužetinės linijos – jame Leo pamažu subręsta, supranta, kokia svarbi draugystė ir šeimos nariai. Skaitytojas kūrinio pabaigoje paliekamas su klausimu: ar patirta kančia šiuolaikinį paauglį subrandintų ar sugniuždytų? Ar jis būtų pakankamai stiprus prieš ją atsilaikyti?
Anna Piwkowska „Frančeska“ („Nieko rimto“, 2016) – dar vienas IBBY apdovanojimą 2014 metais už geriausią knygą paaugliams Lenkijoje pelnęs romanas. Jame vaizduojama paauglės, kurios mama serga vėžiu, patirtis. Skausmas ir kančia, patirti susirgus mamai, nesunaikina mergaitės vilties, atvirkščiai – skatina atrasti savo talentą. Pasirodo, kad Frančeska yra kūrėja, jai sekasi rašyti eiles. Šiuolaikinė lenkų poetė Anna Piwkowska supažindina skaitytojus su poezijos istorija, žymiomis poetėmis moterimis: Sapfo, šv.Hildegarda Bingeniete, Sylvia Plath, Ana Achmatova ir Lenkijos Nobelio premijos laureate Wisława Szymborska.
Svarbiausios knygoje pabrėžiamos vertybės yra viltis ir kūryba. Sunkiai susirgus mamai, Frančeska vilties nepraranda, atvirkščiai – ji tampa stipresnė, skaitydama moterų poečių poeziją semiasi iš jų įkvėpimo ir rašo pati. Kūryba jai yra būdas pabėgti nuo kančios ir vienatvės, išreikšti savo jausmus. Knyga šiuolaikiška, ją paskaitę paaugliai sužinos, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje populiaru skaityti „Harį Poterį“, ten mokykloje kuriami šios knygos skaitytojų būreliai. Taip pat supras, kad ne jie vieni pajunta vienatvę ir svetimumą, juk daug tokių paauglių, kurių tėvai išsiskiria ar per daug dirba ir visai nebūna su savo vaikais. Svarbu ir tai, kad jie išmoks ir priimti kitą, kuris šiek tiek kitoks nei jie patys. Knygoje aptariama ir patyčių problema. Pasakojama, kaip paauglė reaguoja į mamos ligą, bet skaitančiajam kyla klausimas, ar paaugliai pasiruošę į ligą reaguoti taip drąsiai.
Ramson Riggs „Ypatingų vaikų namai“ („Alma littera“, 2012) – tai fantastinis romanas paaugliams, pagal kurį neseniai išleistas Timo Burtono kino filmas. Romane derinami fantastiniai ir realistiniai motyvai, siaubo elementai. Pagrindinis veikėjas Džeikobas vaikystėje buvo sužavėtas senelio istorijų apie ypatingų vaikų namus, tačiau augdamas supranta, kad tai tik pasakos. Mirus seneliui, berniukas su tėčiu iškeliauja į Velsą, kur ieško ir atranda namus iš senelio pasakojimų. Šie namai ypatingi, nes juose gyvena vaikai su stebuklingomis galiomis. Knygą puošia keistos (kartais kraupios) autoriaus kruopščiai rinktos nuotraukos su vaikais, kurie daro neįtikimus dalykus (levituoja, valgo širšes ar atlieka keistus gimnastikos triukus). Džeikobas čia sutinka ir vieną merginą, kuri turi paslaptingų sąsajų su seneliu.
Pagrindinės vertybės čia – draugystė ir pasiaukojimas. Paaugliams patiks neįprastos knygos iliustracijos, taip pat fantastinis knygos siužetas. Knyga kalba apie brandą, virsmą suaugusiuoju. Kyla klausimas, ar paauglys, patirdamas sunkumų ir problemų, gali virsti tokiu suaugusiuoju, kokiu tampa Džeikobas.
Rūta Šepetys „Tarp pilkų debesų“ („Alma littera“, 2011) – romanas, pelnęs daugybę apdovanojimų, parduotas dvidešimt trijose šalyse ir išleistas dar šešiolikoje. Kodėl knyga susilaukė tokio populiarumo? Pirmiausia stebina tai, kad nors pasauliniu mastu holokaustas literatūroje išnarpliotas, Stalino daryti nusikaltimai užsienio autorių beveik nenagrinėti. R.Šepetys romanas pirmasis pasauliui prabilo apie skaudžiausią lietuvių tautai įvykį – masinius trėmimus į Sibirą. Tai padarė įspūdį užsienio skaitytojams, jie neįsivaizdavo, kad tokie kankinimai buvo vykdyti mūsų šalyje. Antra, dėl to, kad knyga išlaiko viltį žmogaus gebėjimu išlikti žmogumi.
Vertybės liudija apie knygos išskirtinumą: parodoma ir blogiausia, ir geriausia, ką žmonės turi. Nors čia aprašomi ir žiaurūs žmonių veiksmai, vis dėlto knyga viltinga ir šviesi. Svarbiausios vertybės – viltis, meilė, gerumas ir tvirti šeimos ryšiai. Per vienos šeimos istoriją skaitytojai įsijaučia į lietuvių tautos patirtą kančią. Dažnai skaitydamas užduodi klausimą: kokia būtų mano reakcija į patiriamą skausmą? Ar būčiau Lina Vilkaitė? O gal Elena Vilkienė? Ar ponas Stalas? Kreckis? Komarovas?
Vince Vawter „Laikraščių berniukas“ („Nieko rimto“, 2016) apdovanotas Njuberio medaliu. Knyga kviečia įsisukti į iš pirmo žvilgsnio paprastų ir niekuo neišsiskiriančių įvykių verpetą. Vasarą vienuolikmetis Viktoras išnešioja laikraščius kaimynams. Tarsi nieko ypatinga, bet čia šuo ir pakastas: berniukas mikčioja, todėl išnešioti laikraščius jam sunkoka. Pirmasis asmuo, kuriuo papasakotas kūrinys, ir skyrybos ženklų trūkumas tik dar labiau įklampina į makalynę, kuri verda Viktoro viduje. Paprastas knygos siužetas tarsi supriešintas su vidinių apmąstymų tumulu, kuriuos sukelia romanas.
Svarbiausia knygoje yra savęs priėmimas, vertinimas ir iš to kylantis gebėjimas padėti kitam. Kūrinyje kalbama apie kitokius žmones: paauglį, kuris mikčioja, juodaodę moterį, kurią Viktoras vadina Teta, skaitytojas skatinamas tokius žmones priimti. Ypač svarbu ir tai, kad Viktoras mokosi priimti savo trūkumus ir netobulumus. Knyga kelia klausimą: kas Viktorui padeda priimti save ir galiausiai kitą?
