Nenuostabu, kad informacinius karus stebintys Lietuvos kariuomenės specialistai daugiausia dėmesio skiria ne grožinei, o istorinei ir politinei literatūrai. Tačiau T.Čeponis tvirtina, kad visai nenustebtų, jei propagandos rastųsi ir meninėje literatūroje.
„Kultūra yra vienas iš taikinių. Tai yra įrankis, per kurį lengviausia transliuoti propagandą, nes skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas įsijaučia į siužetą, pasiduoda emocijai ir nebekritiškai vertina jam pateikiamą informaciją“, – ketvirtadienį Knygų mugėje surengtoje diskusijoje apie saugumą informacinėje erdvėje sakė jis.
Reikės atrasti tą ribą, kur dar yra kita nuomonė, be kurios demokratinė visuomenė negali egzistuoti, o kur turime apsisaugoti, – sako K.Zikaras.
Jis priminė, kad tik po žurnalistų kritikos Lietuvoje liautasi per valstybines šventes rengti rusiškų populiariosios muzikos grupių koncertus.
Dabar, pasak specialisto, tokie renginiai perkeliami dieną prieš arba dieną po šventės ir kviečiamos klasikinės muzikos žvaigždės.
„Tačiau minkštoji galia liko taip pat pavojinga“, – teigė jis.
Lygiai tas pats, anot pašnekovo, pritaikytina literatūrai. Ji propagandai skleisti yra itin tinkama niša, mat yra ilgaamžė.
„Geriausias būdas pateikti propagandą, tai įdėti mažus jos gabaliukus į kūrinį. Jei žmogus skaitys knygą ir ras įpintą propagandinį pasakojimą, mažesnė tikimybė, kad jį įvertins kritiškai. Čia ir yra propagandos galia“, – teigė jis.
Pasak T.Čeponio, ir dabartinėje Rusijos literatūroje gausu autorių, kurie vardan populiarumo savo kūriniuose atiduoda duoklę valdžios ideologijai. Kartais tokie leidiniai būna išverčiami ir į lietuvių kalbą.
„Kartais kūriniai būna išverčiami, kartais tik perleidžiamos anksčiau buvusios populiarios knygos. Jei dar matome sovietinius animacinius filmus, vis dar transliuojamus per televiziją, nė kiek nenuostabu, jei knygynuose rasime sovietinių pasakų, romanų. Gal net leidėjai nelabai supranta, ką perleidžia“, – kalbėjo jis.
T.Čeponio teigimu, kartais propagandinius kūrinius rašantys autoriai yra pakviečiami ir į Lietuvoje rengiamą knygų šventę.
„Reikės dar pažiūrėti, kaip bus šiemet, bet bent jau 2013 m. Knygų mugėje rusiškos ir baltarusiškos knygos buvo pristatomos labai garsiai. Tai yra minkštosios galios priemonė“, – teigė jis.
Mėgstamiausias taikinys – istorinė literatūra
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas fiksuoja, kad istorija 2013 m. ir 2014 m. buvo vienas iš pagrindinių Rusijos propagandos taikinių.
Todėl nenuostabu, kad istorinė literatūra, kaip ir žiniasklaida, buvo pasitelkiama kurti mitams, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė yra baltarusių, o ne lietuvių „produktas“, kad okupacija buvo savanoriškas išsigelbėjimas nuo nacių, o atkurta Lietuvos nepriklausomybė – nieko verta.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento darbuotojas Karolis Zikaras ketvirtadienio diskusijoje teigė, kad 2013-2014 m. Lietuvoje buvo išleistos mažiausiai trys istorinės knygos, kuriose atvirai skleidžiama rusiška propaganda.
Viena jų – 2013 m. lietuviškai išleista Nikolajaus Starikovo knyga „Krizė. Kaip tai daroma?“, kurioje pasakojama apie pasaulinį JAV sąmokslą. Kita – leidyklos „Gairės“ 2014 m. išleista Aleksandro Diukovo knyga „Holokausto išvakarėse“.
Dar vieną propagandinę knygą, pasak K.Zikaro 2014 m. parašė ir išleido Povilas Masilionis, buvęs LKP CK žurnalo „Komunistas“ redaktorius, o prieš tai LKP CK darbuotojas. Jo kūrinį „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kuriame teršiamas partizanų atminimas, iki šiol pardavinėja knygynas Vilniaus centre.
Karas Ukrainoje privertė suklusti
Pasak K.Zikaro, anksčiau į tokias knygas nelabai kas kreipdavo dėmesį, tačiau po karo Ukrainoje pradžios pačios leidyklos ėmė akyliau stebėti, kokio turinio literatūrą leidžia.
„Visuomenė ir leidėjai sureagavo į karą Ukrainoje net operatyviau nei valdžia. Tie įvykiai tikrai labai daug ką privertė atmerkti akis ir, kad ir kaip būtų liūdna, karas Ukrainoje mums gal net išeis į naudą, nes visi tapo akylesni. Žurnalistai, mokslininkai, leidėjai pradėjo kitaip vertinti informacijos šaltinius ir pradėjo rastis kiti moraliniai standartai“, – teigė jis.
Pasak K.Zikaro, Lietuvai iškilo nauja dilema, nes teks pervertinti žodžio laisvės supratimą.
„Reikės atrasti tą ribą, kur dar yra kita nuomonė, be kurios demokratinė visuomenė negali egzistuoti, o kur turime apsisaugoti“, – teigė jis.
Pasak jo, kai kurias Rusijos propagandines knygas Lietuvoje galbūt net reikėtų drausti platinti Lietuvoje, tačiau kiekvienu atveju dėl to turėtų būti sprendžiama atskirai.
