N.Rekašiūtė yra populiari fotografė, kurios darbai buvo publikuoti didžiausiuose pasaulio naujienų portaluose („The Guardian“, „The Huffington Post“, „Dazed & Confused“, „Vanity Fair Italia“, „Wonderland“ ir daugybe kitų). Tarp jų – socialinius klausimus nagrinėjantys kūriniai „Jie laimėjo loteriją“, „Superherojės“, „#Mūsųdaug“, „Islamas Lietuvoje“, „Atominė Tapatybė“ .
Knygoje „How to Swim Through Pain“ vaizdas ir žodis turi papildyti vienas kitą ir, kaip rašyta įžangoje, atlikti terapinę funkciją. Kitaip tariant, autorė teigia, kad ši knyga padės pajusti gyvenimo skausmą sprendžiančius katarsius ir nirvanas.
Tokios aukštos ambicijos paprastai turi pseudoliteratūros įvaizdžiu tapusio Paulo Coelho ir vienuolių su ferariais efektą, o jį sukelia trys banalios priežastys: 1) Eilėračiai dėl neaiškių priežasčių parašyti anglų kalba; 2) Vartojami įvaizdžiai ir simboliai nesukuria skaitymo malonumo; 3) Nuostabiai gražus knygos maketas neišpildo turinio lūkesčių.
Skaitydamas naują poezijos knygą literatūros „gurmanas“ truputį išsigąs savo minčių, nes pasijus kaip VLKK bobutė/diedukas, burnojantis ant visko, kas nėra baltų prokalbė. Atsakyti į natūraliai kylantį klausimą, kodėl lietuviškai kalbanti autorė išleidžia knygą angliškai – sudėtinga. Greičiausiai buvo siekta globalesnio, platesnę bendruomenės dalį apimančio efekto. Galbūt norėjosi atsitraukti nuo lietuvių kalba parašytos poezijos agrarinių reikšmių lauko (suprantama). Žodžiu, nuogą vaidilutės kūną ir lietuvišką raudą norėta perteikti labai internešional arba pritaikyti ją greitam vartojimui socialiniame tinkle. Varianto, kad autorei lengviau mintis dėstyti angliškai, taip pat nereikėtų atmesti.
Čia būtų galima atsispirti nuo įžanginės dalies, kurioje N.Rekašiūtė rašė, kad besidalindama eilėraščiais socialiniuose tinkluose sulaukė ne tik dėmesio ir palaikymo. Skaitytojai taip pat tvirtino, jog ši poezija padeda jiems išsivaduoti iš slegiančių psichologinių problemų. Manau, kad ši reakcija šį tą pasako apie pačios auditorijos norus. Šiandien nebeužtenka tiesiog rašyti tekstus. Šiuolaikinis poetas turėtų mokėti laviruoti įvairiomis medijos formomis, bendrauti su skaitytojais aktualiomis temomis.
Įdomu tai, kad „How to Swim Through Pain“ nuo panašaus tipo poezijos medijoje (Mantvydo Leknicko, „Begalybės fragmentų“) skiriasi vizualiniu apipavidalinimu bei socialinių problemų plėtojimu. Jos kūrybinis laukas panašėtų į Rupi Kaur temas, kurios apima feminizmą, tautinių mažumų, santykių bei saviraiškos problemas. Tačiau, kaip teigė Virginija Cibarauskė vienoje savo recenzijų, Rupi Kaur poezija primena lozungus. Beje, abiejų autorių „Instagram“ paskyros sutvarkytos nepriekaištingai.
Vis dėlto grįžkime prie knygoje vartojamos anglų kalbos, kuri yra... primityvoka. Ir ne, tai ne Paulo Gauguino ar Pablo Picasso intencionalus primityvizmas. Turiu įtarimą, kad mistine, erotine, žmogaus pasąmoninėmis gelmėmis plaukiančia poezija siekta to, ką nuo antikinių laikų vadiname elegija. Būtent ši koncepto dalis N.Rekašiūtės poezijoje sistemingai išlaikyta ir, nepaisant autentiškų metaforų trūkumo, išlieka nuo pirmos pavadinimo raidės iki knygos gale esančio brūkšninio kodo.
Štai keli konkretūs pavyzdžiai iš „How to Swim Through Pain“ kalbos. Pirmiausia, neišvengta tokių keistų rimo vietelių, kurios šiandien skamba lyg eilinės pop dainos žodžiai:
When all we feel inside/ Is apathy and pain/ Anxiety and rage/ Self-loathing and despair. (18)
But nothing really ever dies/ We‘ll keep on dancing in the skies. (28)
Rimo palyginimui galima patekti citatą iš populiarios grupės Toploader dainos „Dancing in the Moonlight“:
They keep things loose they keep it tight/ Everybody's dancing in the moonlight.
Primityvumo efektą suteikia ir nuolat besikartojantys ir derinami daiktavardžiai – cheeks, tears, chest, years, heart, soul (liet. k. skruostai, ašaros, krūtinė, metai, širdis, siela), kurių reikšmė šios knygos kontekste susiaurėja. Pirmiausia, tai nebėra XVIII a.–XIX a. Anglija, kai toks kalbėjimas apie vidinį pasaulį buvo suprantamas kaip naujiena. Net ir pats rimo sklandumas tikrai neprimena anglų romantiko Williamo Blake‘o lyrikos (čia jau koją kiša primityvus anglų kalbos vartojimas), kurį pati autorė įvardija kaip įkvėpimo šaltinį.
Neišvengta ir prėskų būdvardžių. Štai viena aliteracija: wet, wild and wicked (35), kuri turėtų puošti eilėraštį kaip foršlãgas1 Fryderyko F. Chopino noktiurnus, bet skamba kaip Snoop Doggo ir Wizo Khalifos dainos pavadinimas – „Young, Wild and Free“.
Vietoje skaitymo malonumo, atsiranda skaitymo kartumas. Taip yra todėl, kad „pinterestiškai“ erotizuoti krikščioniškieji bei mitiniai įvaizdžiai nuolatos kartojasi. Taip, pasikartojimai ir archetipai – įprasta meninės raiškos priemonė, sujungianti knygą į visumą. Tačiau N.Rekašiūtės knygoje jie paprasčiausiai neveikia. Kai kalbame apie meditaciją sporto klube – meninė vertė nėra prioritetas, tačiau, kai meditacija imama vadinti poezija apie išpildymą, tenka kalbėti be užuolankų. Čia skaitytojas nesutiks, ir gerai, bet argi eilėraštis neatsitinka tada, kai žmogų aplanko jausmas, jog tekstas jį pažįsta geriau nei jis pats?
Tęsiant teminio lauko apžvalgą neišventa psichoanalitinių „tėvelio“ ir „mamytės“ problemų:
Daddy, how much I needed you/ To pat me on the back/ And tell me I was enough. (36)
Mommy, you were an empty vessel/ Floating in between there and everywhere/ But never here with me. (36)
Bent kartą buvę filologijos fakultete, skrolinę „Tumblr“ tinklaraščius ir dalyvavę jaunųjų poezijos skaitymuose žino, kad pagrindinę auditoriją sudaro apie savo santykius su tėvais rašantys jaunieji marceliai proustai ir silvijos plath. Todėl neperžengtas psichoterapinis lygmuo apsiskaičiusiam literatūros vartojojui skambės tiesiog nebrandžiai. Man rodos, jau prasidėjus postmodernizmui mene į šią problemą imta žiūrėti truputį iš toliau, dažniausiai ironizuojant. Nebūtina to kartoti, bet norint laviruoti šia tema reikalingas naujas požiūrio kampas.
Be abejo, visi sutiks, kad poeziją galima rašyti iš įvairių patirčių, tačiau čia be anksčiau minėto P.Coelho efekto atsiranda ir „Pinterest“, „Nowness“ ir „Instagram“ romantizmas. Jis, deja, signalizuoja ne autentišką lyrinio subjekto balsą, o darkart pertapomus šimtus kartų internete matytus erotizuotus vaizdus. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Persimmon“ (liet. k. Persimonas) personifikuojamas vaisius, kuriame iš pirmojo asmens perspektyvos vaisius sako, kad guli jau prisirpęs ir pasiruošęs tam, kad „tu“ pasinaudojęs savo pirštais prisikastum. Nuo „Vadink mane savo vardu“ persiko iki kitų greipfrutinių, melioninių, bananinių eroso išraiškų – visa tai jau matyta. Tad kodėl socialinių medijų poezija, deklaruojama kaip natūralesnė ir jautresnė nei ekologiškas ryžių traputis, grindžiama nuvalkiotais įvaizdžiais? Ar šiuolaikinius menininkus Lietuvoje užvaldė archetipinis Carlo Gustavo Jungo vaiduoklis, ar tai tiesiog vienodų metaforų, šukuosenų ir „čokerių“ paketą pasiūliusios zaros bei internetai?
Vis dėlto, nepaisant grafomaniškų tekstų, negalima nepastebėti, kad šios knygos leidimas yra toks gražus, kokio jokia „Rašytojų sąjungos leidykla“ su savo „autentiška“ poezija niekada neišleis. Pradedant šriftu, surišimu, spalvomis, pačios autorės nuotraukomis, kurios sukuria žymiai daugiau katarsišų nuotaikų, negu bet koks jos išpažintinis tekstas. Vartyti knygą yra tikrai įdomu, „Instagramo“ necenzūruotas nuogas kūnas sukuria intymų santykį. Dauguma nuotraukų – nespalvotos, o orientalistinį Baltijos jausmą sukuria jautriai ant bambos nusileidžianti pajūrio saulė.
Tačiau užvertus paskutinį puslapį ir atsisėdus prie balto „Wordo“ lapo, mane aplankė jausmas, kad ši knyga yra viskas – tik ne literatūra. Ji yra kontekstas, kosmopolitiška, socialiai jautri autorės figūra, meditacija, šiuolaikinė medija, persikai ir greipfrutai.
Tad N.Rekašiūtės „How to Swim Through Pain“ puikiai atrodys ant kavos stalelio šalia populiariausių mados žurnalų, bičių vaško žvakės ir neadekvačiai brangios kavos. Ją taip pat galima dovanoti draugams, kurie po ilgų metų neskaitymo staiga susirūpina savo vidiniu pasauliu. Tai galėtų būti neblogas pirmasis žingsnis skaitymo link.
1 vienos arba kelių natų melodinė puošmena muzikoje
