2016 metais pasirodžiusi A.Kiudulaitės iliustruota knyga „Laimė yra lapė“ pripažinimo sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ją skaito vaikai Slovėnijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kinijoje, Pietų Korėjoje ir t.t. 2017 metais dailininkės iliustruota knyga „Draugystė ant straublio galo“ jau pasiekė Prancūzijos, Rumunijos, Taivano skaitytojus, pateko tarp gražiausių metų knygų.
Sunku ir išvardinti visus apdovanojimus, kuriais už savo iliustruotas knygas apdovanota A.Kiudulaitė.
-
Knygų mugė: Lauras Bielinis konstatuoja, kad politikoje taip, kaip buvo, jau nebebus
-
Penki klausimai L.Kojalai apie naują jo knygą: B.Clintono „samovaras“ ir kas pakeis D.Trumpą
-
Lyg vinilai atgimstanti tradicinė spauda. Ar tiesa, kad ji geriau valdo „fake news“?
-
Mindaugas Nastaravičius – apie vertimus į užsienio kalbas: „Mes esame aktualūs tada, kai esame autentiški“
-
Kaip paskatinti Europą skaityti?
O su kokiomis nuotaikomis ji pasitinka trečią iliustruotą knygą? Kūrinį, kuris yra pirmoji autorinė knyga? 15min Vilniaus knygų mugėje kalbėjosi su A.Kiudulaite.
– „Maksas ir 92 musės“ – spėju, kad tai knyga, apie kurią jau ilgą laiką kalbėjote, bet ji dienos šviesos taip ir neišvysdavo. Ar tai tiesa?
– Taip, tai tiesa. Prieš knygą atiduodant spaudai radau pirmuosius eskizus – jie buvo padaryti 2017 metų gruodžio mėnesį, o dabar jau 2020-ieji. Su šia knyga buvau užstrigusi dėl daug priežasčių. Viena priežastis, mano knyga „Laimė yra lapė“ – aš visus metus su ja buvau kelionėse, festivaliuose, susitikimuose. Tai atitolino nuo mano darbo. Kita priežastis – pačios parašytas knygos tekstas. Tai naujas amplua man. Trečia, tai mano iliustruota knyga ir su trečia knyga jau esu ir autorė. Tai man nebuvo lengva, turėjau susidvejinti. Kadangi ją kuriant buvo padaryta ilga pertrauka – ją perdarinėjau daug kartų. Bijau pameluoti, bet ši knyga perdaryta gal septynis ar aštuonis kartus.
– Koks aplankė jausmas išvydus pirmą autorinę knygą?
– Baisus jausmas (šypsosi). Aš visada sakau, kad geras tekstas, kuris įkvepia iliustruotoją, yra nejudinamas. Tokia tarsi ola – atsispiri, įsikvėpi ir darai iliustracijas, kuri savo pasaulį. Tačiau kai esi dailininkė ir rašytoja viename, žvelgdama į tekstą pradedi galvoti, kad gali pakeisti ką nors, patobulinti – tekstas tarsi pradeda šokinėti. Šis susidvejinimo momentas man buvo pats sudėtingiausias. Ilgai vargau ir sau kartojau – daugiau jokių knygų gyvenime nedarysiu, užteks trijų (juokiasi). Bet visi autoriai taip sako ir kuria toliau.
– Knyga jau pasiekė skaitytojus – atspausdinta dar Vilniaus knygų mugės išvakarėse. Esate patenkinta rezultatu?
– Visais trimis atvejais, su visomis trimis knygomis iš manęs jas leidykla atiminėjo – nes būčiau galėjusi jas toliau tobulinti ir tobulinti. Šią knygą atidaviau paskutinę dieną, jei norėjau, kad ji būtų mugėje. Galbūt ir pati norėjau jau pabėgti nuo jos.
Kai knygą atiduodi spausdinimui, galvoji, kad padarei viską – taip jaučiausi ir aš. Maniau, kad negaliu nei daugiau, nei mažiau padaryti. Šiandien, kai jau verčiu knygą, pagalvoju – galėjau padaryti geriau (juokiasi).
Prieš knygą atiduodant spaudai radau pirmuosius eskizus – jie buvo padaryti 2017 metų gruodžio mėnesį, o dabar jau 2020-ieji.
– Knygos personažo vardas Maksas. Kas jis? Kaip jis gimė jūsų mintyse?
– Iš tikrųjų tikrasis Maksas yra mūsų kaimynų šuo. Jo tikrasis vardas yra Sniegė, bet aš nusprendžiau, kad Sniegė mane įpareigoja piešti baltą šunį, o mano knygoje šuo – mėlynas. Ironizuoju – jis kilmingo kraujo (šypsosi).
Makso vardą aš googlinau – man reikėjo rasti patį populiariausią ar vieną populiariausių šunų vardų pasaulyje. Norėjau, kad skaitytojai, galvodami apie Maksą, svarstytų, kad galbūt jis yra jų kaimynų šuo.
Knygoje pasakojama istorija yra reali – apie mūsų namą, vieną Vilniaus gatvę, kuri iki šiol man yra gražiausia Vilniaus gatvė ir aš ja vaikštau visus savo keturiasdešimt gyvenimo metų. Skaitytojams sakiau, kad neišduosiu, kokia tai gatvė, galbūt žvelgdami į iliustracijas patys atspės, tačiau pasakysiu – tai pasakojimas apie M.K.Čiurlionio gatvę.
Nesu originali – tai, ką pamačiau per tuos keturiasdešimt metų, parašiau ir nupiešiau.
– Knygos pavadinime minimos 92 musės. Kodėl būtent 92?
– Man labai patinka šis klausimas (šypsosi) Kiekviena mūsų gyvenimo vasara tu lygiai 92 dienas – nei daugiau, nei mažiau. Mano knygos istorija yra tokia – šuo kiekvieną vasaros dieną susipažįsta su nauja drauge muse.
Aš galvoju, kad kiekviena vasara yra tarsi mažas gyvenimas – prieš kiekvieną vasarą galvoji, kad ji bus kitokia. O kiekvieną vasaros dieną gali padaryti ką nors faino – išsimaudyti ežere, suvalgyti ledų porciją, susirasti naujų draugų. Ir tai yra 92 smagūs dalykai, kurie gali nutikti per vasarą. Nežinau, ar musė tikrai yra smagu, bet mano knygoje – smagu.
– Visos jūsų iliustruotos knygos sulaukė daug dėmesio ir įvertinimo. Su kokiomis ambicijomis žengiate su nauja knyga?
–Tuščias lapas. Tikriausiai, pasiekiau būseną, kokioje buvau su pirmąja knyga – iliustruodama „Laimė yra lapė“ visiškai negalvojau, kad ji susilauks tokios sėkmės, kad būsiu taip įvertinta su rašytoja Evelina Daciūte. Kai esi tokiame dviejų knygų įvertinimo maratone ir net šiek tiek pripranti, kad visi plekšnoja per petį ir sako, kad esi faina, galbūt reikia į viską pasižiūrėti kitaip – ne taip, jog dar viena Kiudulaitės knyga bus vau, o sulaukti momento, kai nebesi apdovanojama.
– Nors knyga dar tik pasiekė skaitytojus, bet galbūt jau spėjote sulaukti pirmų atsiliepimų?
–Taip, ir labai mielų. Kas žino mano kūrybą, tai žino ir tai, kad man knygose labai svarbu spalvos – tai vienas iš mano „arkliukų“. Mano istorijose yra noras vaikui parodyti, kad yra spalvų deriniai. O knygoje „Maksas ir 92 musės“ koloritas šiek tiek nostalgiškas – jis galbūt kalba apie mano pačios vaikystę. Kai žmonės varto knygą ir klausia, „kas čia su spalvomis priburta?“, mane labai džiugina.
Kai knyga tik pasirodo, labai lauki pirmų atsiliepimų. O ko reikia knygai? Laiko ir skaitytojo – jų turėjau dar labai nedaug, bet jie mane labai nudžiugino.
– Ačiū už pokalbį.
