Tai ne tik grožinės literatūros žanro kūrinys, kuriame vaizduojamas lietuvio išeivio Beniaus Uoginto gyvenimas Amerikoje, bet ir savitas meninis dokumentas, verčiantis dar kartą apmąstyti išeivio lemties dramatizmą. Kūrinyje rašytojas išreiškia požiūrį į svetimą pasaulį, industrinę civilizaciją, su „Emerald“ gatvės gyvenimo ritmais bei papročiais, kur nuolat lydi ilgesio, vienišumo ir atskirties jausmas.
Ką pamatytume, pasižvalgę po lietuvišką XX a. 7-ojo dešimtmečio Čikagą?
-
Grinorkas, atkakusias iš krajaus dar aname šimtmetyje, uoliai lankančias kažkurią iš vienuolikos lietuviškų bažnyčių ir tebejaučiančias stoctjardų dvoką.
-
Naujais „fordais“ Halsted street zvimbiančius buvusius dipukus ir bobulytes, visai nesirengiančias į kazimierines ar tautines kapines.
-
Jaunimą, lankantį Šv. Jurgio ar kažkurią kitą lietuviškos parapijos mokyklą, vakarais ieškantį aistringos meilės patirčių.
-
Jų tėvus, smaksančius prie televižino su vienu iš keliolikos lietuviškų laikraščių, klausančius kažkurios lietuviškos radijo stoties, o gal koncerto ,,Lietuvių auditorijoje“, plaunančius gyvenimo kartėlį kokioje lietuviškoje karčiamoje...
Pamatytume, kaip po lietuvišką Čikagą bastosi iš fabriko išmestas Benius Uogintas, ištikimas savo lemties nuorodai: gyvenimas yra bjaurus.
Rašytojas Juozas Aputis šį Mariaus Katiliškio romaną pavadino ,,Juodąja drobule“, mat, palyginti su Antano Škėmos „Baltąja“, jis pasirodė tikresnis savo žmogiškumu, praradimo išgyvenimo gyliu, kaži kokiu tvirtesniu kūniškumu.
Mariaus Katiliškio romanas, dešimtmečiui buvo likęs rankraštyje ir pirmą kartą išleistas JAV 1993 m. po rašytojo mirties.
Skaitytojams siūlome trumpą romano ištrauką
Ačiū Dievui, jau po keturių. Jau beveik penkta ir visi dori žmonės darbininkai paplastomis skuba namo. Kas miesto autobusais, o kas ir savo vežimėliais. Ir jis priklausė kasdienybei, bet kaip dabar į ją sugrįžti? Virtuvėje puskvortė ant stalo. Vonios kambarėlyje, salione, miegamuosiuose gyvatėmis išsidraikiusios kojinės, liemenėlės, kelnaitės, apatinukai ir kiti sunkiai aptariami moteriško tualeto reikmenys. Viskas sujaukta, išmėtyta, išdraikyta. Jis purtė skaudančią galvą ir neatsiminė, kad būtų susikvietęs paleistuvių būrelį ir paskui joms užkūręs pirtį.
Neužkūrė, nebuvo kada. Viskas priklauso šiai vietai. Čia gyveno moteris ir jai vienai atsakymas ir išrišimas. Ji pasiruošė iš anksto. Ji pasiėmė kas geriausia, reikalinga ir būtina, pačiai išsiskyrimo akistatai pasilikdama kuo lais vesnes rankas. Ko nebereikia – tegul palieka. Ar ji galėjo nueiti į naują lovą su senais ir jau naudotais skalbiniais?
Ji to nedarė – gink Dieve. Ji tik nebespėjo panaikinti savo buvimo pėdsakų – atliekų ir praeities sugrūsti į šiukšlių statines. O čia siautėjo girtas ir pablūdęs bernas, chamas ir siaurakaktis, manydamas tuo bent kiek atsigriebti.
Virtuvėje ant stalo artipilnė puskvortė. Jei mes nesugebė jome susidaužti stiklinėmis, kai buvo galima, tai dabar visai beprasmiška. Bet aš geriu į tavo sveikatą, į tavo laimę!
Kad ji atsilieptų kitame gale, gal ir smagiau būtų palenkti stiklą, bet jis nežinotų, ką atsakyti. Tad geriau taip, kaip yra. Kaip rimtas ūkininkas, prieš išeidamas apžvelgė savo gera – laukų platybes ir trobesius, sukaupusius ilgų metų prakaito ir patyrimo vaisius. Čia tiek to patyrimo ir prakaito, kad viskas apžvelgiama vienu apmetimu. Jis stovėjo prie lovos, kaip savo prasikaltimų liudininkės, ir sakė sau, kad ji tegul palieka kapu, kur palaidota viskas: jaunystė ir tikėjimas. Tą lovą pirko kartu su visais butuko apstatymais netrukus po vestuvių. Jie būtų nupirkę visai kitą, bet prie anos, jau suderėtos, prikišo nagus pardavėjas. Plepus, judrus, išsičiustijęs, kaip šarka pralestu pakaušiu, žmogėnas, visai nesivaržydamas stebeilijosi į žmoną, lįsdamas beveik tarp kojų ir pasišokom į krūtinės iškirpimą.
Neužginsi žiūrėti, jeigu jis turi akis. Bet jis nevaldė ir liežuvio.
– Oj, kiek džiaugsmo ir linksmybių suteiks tas matrasėlis dviem jauniem! Garantuotas mažutis vaikelių fabrikėlis.
Žmona suspaudė jo ranką ir niršdama pasakė:
– Eik pas krautuvės vedėją ir pasakyk, kad jo tarnautojai chamai ir išsigimėliai.
– Taip... Mes galime nepirkti...
– Apie pirkimą jokios kalbos. Jau vien dėl to, kad tasai bernas negautų procento už pardavimą. Eime pas vedėją, kad tą chuliganą išvarytų.
Pardavėjas stovėjo čiupinėdamas pakaklėje įspraustą kokardą. Vedėją išpylė prakaitas. Žmona pareikalavo atiduoti policijai seksualinį iškrypėlį. Be to, pasižadėjo paskelbti vietinėje spaudoje, kokiomis užuominomis sutinkamos jaunos ir gražios moterys. Ji suabejojo, ar tai bizniui padės.
Buvo žiauru. Visiems.
Jie apsipirko kitur. Tos lovos maigūno neprisilietė joks nenaudėlis. Ji tarė iškilmingai: čia mūsų šventovė ir jos išniekinimas tolygus mirčiai.
Lygiai kaip dievams pašvęstoje ąžuolų giraitėje, kur nugalabijamas kiekvienas įsibrovėlis. Prie ugnelės vaidilutės, o Krivių Krivaitis su ilga lazda. Jam bus velniškai sekęsi, jei sugebėjo apsaugoti vaidilutes nuo ilgesio.
Ištikimybė savo dievams ir ištikimybė savo lovai.
Virtuvėje puskvortė, nugerta tik perpus. Į sveikatą, Beniau! Ačiū...
Jis nudžiugo, kad rytmečio nuotartys blėsta, vietą užleisdamos nuosekliai minčiai, besiklostančiai it žolė į pradalges. Ir stiklinaitė nebedreba rankoje. Tai nemažai. Tai beveik laimėjimas. Jis nėjo į miegamąjį, tik sustojo tarpduryje, išlaikydamas atstumą, reikalingą jo meditacijoms ir būtiną perspektyvai į vyraujantį objektą – lovą.
Ne prie altoriaus, o prie naujos iš „Simon & Bros“ kompanijos atvežtos lovos ji prisiekė ir gąsdino prakeiksmu. Bet kas neišsigando? Ar ne ji pati?
– Pone, kai jūs darbe – jiems neribota laisvė...
Šeimininkė, nors ir buvusi liaudies mokytoja ir kvaiša visais keturiais kampais, bet nieko nesakė prieš tai. Jai, matyt, pačiai rūpėjo įvykių eiga. Tik pastebėjo visiškai nežymiai, kad tasai ponas turėtų dirbti vakarais. Griausmas žino, ar ji stebėjo pro rakto skylutę? Ir ką pagaliau galima pro ją pamatyti? Čia jau daugiau nuojauta ir patirtis lemia, kad besimylintieji nesitvarsė kur nors ant kilimo ar sofos, kai pašonėje tikra lova. Sofa, kaip ir automobilio sėdynės, tik skubiam, tik bėdos atvejui. Ji buvo per daug praktiška, kad niekiuotųsi bet kaip, neišnaudodama visų galimybių.
Jis nuėjo virtuvėn ir vėl įsipylė. Viskas savo vietoje ir viskas būtų tvarkoje, jeigu jis negyventų pereito šimtmečio nuotaikomis. Jeigu nebūtų atsilikęs kažin kur prie Švėtimų pievos ir nebandęs kibinti mergos, užaugusios mieste. Ar tai jam tokia? Gink Dieve, ne. Tėvas būtų pasakęs: saugok liežuvį ir nagus, vaike. Bet kas beklauso tėvo, sulaukęs šešiolikos metų?
Kambarys kaip dievams pašvęsta giraitė ir lova jo centre, kaip šventasis ąžuolas, kurio pašaknėje iš samanų paklotas guolis švenčiausiam meilės atnašavimui. Nieko gudresnio jis negalėjo sugalvoti savo žlibumo ir nesąmonių atpirkimui, kaip tik parsivesti kekšę, žiauriausiai sudėvėtą, kokią begalima gauti už du dolerius. Kokią mulatę ar puertorikietę iš devynioliktosios gatvės iškalinėtais dantimis, mėlynai nužnaibytomis šlaunimis ir viena akimi užkimšta šiaudu. Už du dolerius. Ne daugiau. Tiek verta lova, nes nežinia ko vertas tasai, kurs ateidavo ir atsiguldavo jį sąžiningai pavaduodamas.
Jis sugrįžo virtuvėn ir susipylė, kas dar buvo likę. Į tavo sveikatą, Beniau! Ačiū! Nesąmonė būtų palikti ką nors vertingesnio. Net lašą degtinės. Ir tai jau yra šis tas. O čia užsisklendžia vienas ir nemažas etapas.
Nuostabus dalykas – raktai jo rankose ir mašina kaip žvėris pasiruošusi šuoliui. Kol neužeina naktis, pavažiuoti kaip galint toliau. Žiema bėga palikdama suodiną veidą. Sniegą suės pietų vėjas. Kaip žavinga būtų gyventi dykumos pakrašty ir jausti pavasarį savo kirkšnyse. Su saule traukti į šiaurę ir išgyventi pusmečio pavasarį ir su saulės grąža pasileisti atgalios, nugarą šviluojant traškiam rudens vėjui. Palydimam paukščių, prikritusiais plaukais spalvingų lapų. Ir kodėl ne? Juk šiame krašte tai įmanoma, nes yra kur pasiskleisti nuo Montanos iki Meksikos, tik duok Dieve kojas. O kas jį besaisto? Nei pati, nei vaikai.
Ar šis miestas mano Tėvynė?
Niekada, niekados jis man tokiu nepasidarys.
Miesto vaikai mušasi sniego gniūžtėmis, tarsi nujausdami, kad tai paskutinis. Po dienos ir nakties sniegas pajuosta kaip buomo kepuršė. Sniegas – miesto sąžinė. Didelis ir turtingas miestas negali nuslėpti savo gėdos ir skurdo. Kuo greičiau jį suvaryti kriokiančiais srautais į požeminius latakus.
Kur jis važiavo? Vis tiek kur. Dabar jis galėjo leistis, kol pritrūks degalų, kol išsikvėps laikinai grįžusi energija. Širdis dunksėjo varpu, keistu elektriniu virpuliu, pereidama į pirštus ir sprangiu sausumu užsiskersuodama gerklės gale. Jis tik drąsinosi ir skatino save pranirdamas milžiniškus sunkvežimius ir priekabas ir pranykdamas tarp jų kaip vaikas su savo vežimėliu. Jei nesuspaus ir nesutrins, tai jų bus malonė ir niekieno kito. Baisių daržinių, aprūpintų ratais ir galingais dyzeliniais motorais, verčiančių mėlynus troškinančius dūmus. Tai jausmas atklydęs iš vaikystės, anuomet įgytas nepasitikėjimas dideliu ir galingu, neturinčiu tačiau jokios moralinės atsakomybės ir supratimo, kad mažesniam pakenkti nėra didelė narsa ir heroizmas. Laukinis, neapvaldomų raumenų bernas talžė pusbernius ir piemenis, prakutęs ir žemes supirkinėjantis kaimietis, sapnuojąs apie naujai atkylančią bajorystę, nesivaržė niekinti ir engti mažažemio kaimyno. Viršaitis pirmoje eilėje tvarkė stambiųjų reikalus, klebonas barė tik smulkiuosius parapijiečius, iškilios kategorijos valdininkas laikė po nagu it nereikšmingą vabalą žemiausią savo įstaigos tarnautoją, visą nuotaikų vibraciją putojančios pagiežos purslais nukreipdamas į jį, lyg anas vargdienis ką nors galėtų? Nieko ir čia negali. Pamėgink nesusimėtyti ir bus po tavęs. Kompanijos kalba savais advokatais ir moka sau prisikalbėti tiesą.
Dar nepasiekė vidurmiesčio, dar ne visos lempos įsidegė ir jis pasipurtė, lyg šimtakojui vabalui įsivėlus už marškinių. Pagautas nerimo pilnai nesuvokiamu, primityviu ir beveik laukiniu pajutimo tikrumu, žinojo, kad netoliese vie ta, turinti jį ištikti. Netrukus akis pagavo ant gruoblėto stiklo žaliai išraitytus žodžius: „Žalio dobilo klubas“.
