Knygos „Viskas gerai, aš dar jaunas“ pagrindinis herojus Robertas - tarsi iš XX a. Los Andželo į XXI a. Vilnių persikėlęs ir su rašytojo bloku kovojantis jaunuolis. Interviu su V.Rožėnu kalbamės apie tai, kokias aukštumas siekia paties autoriaus ambicijos, apie psichines ir filosofines „visatos centro“ problemas bei holivudinės estetikos šaknis.
Rašyti norėjo nuo 7-erių
– Ar visada svajojai būti rašytoju?
– Kažkur nuo 7-erių, kai skaičiau fantastines knygas. „Haris Poteris“ buvo visai nieko, o „Žiedų valdovas“ žiauriai nepatiko. Mane žavėjo ta mintis, kad kažkas sėdėjo ir sugalvojo kalbančių medžių ir elfų pasaulį. Supratau, kad pats norėčiau kažką tokio sukurti, nes skaitymas man patiko.
Taigi, pradėjau kurti savo knygeles pirmoko sąsiuvinyje. Jos buvo apie drakonus ir šaudymą, tačiau siužetą sekti buvo sunkoka.
Vėliau tėvų nupirktame kompiuteryje prirašiau 10 lapų, bet anas „numirė“. Mokiausi abejotinose vidurinėje ir gimnazijoje, kur niekas net negalvojo skatinti jokio rašymo. Ten iš literatūros mokytojų jautėsi pasyvumas, o vaikinų tarpe bet kokia meninė veikla – kvaila nesąmonė. Dėl šios priežasties ir pats to nedariau.
Kai paauglystė baigėsi ir ėmiau mąstyti savo galva, norėjau save išmėginti. Gali atrodyti, kad esu atėjęs iš niekur, vis dėlto knygą intensyviai rašiau penkerius metus.
– Ar tavo knyga buvo stipriai redaguota?
– Ne. Vienas iš „Viskas gerai, aš dar jaunas“ išskirtinių bruožų yra tiesmukas ir buitiškas bendravimas. Dialogai yra natūralūs, juose gausu užstrigimų, kalbos šiukšlių. Knygą redagavusi rašytoja Renata Šerelytė ją praretino ir visai gerai padarė. Radikaliai nesikeitė niekas, nebent ištrintos kelios pastraipos.
– Kas įtikino, kad esi rašytojas?
– Parašyti gerą novelę ar knygą noriu jau seniai. Bet nežinau, ar būsiu rašytojas, galbūt tai pirmoji ir paskutinė mano knyga. Kol kas turiu konkrečių planų.
– Kokių?
– Konkrečių kūrinių.
– Ar tu planuoji savo rašymą?
– Taip, netgi labai atidžiai. Kartais tam tikruose skyriuose reikia palikti truputį laivės, nes pernelyg griežtas planavimas padaro tekstą negyvą. Tai būdinga dialogams, personažų kūrimui. Pastariesiems reikalinga erdvė atsiskleisti. O rašytojui apgalvoti, kaip liūdėdamas ar džiaugdamasis elgsis knygos herojus.
Berods, knygoje planavau sukurti 23 skyrius, iš kurių 5 išėjo į šiukšliadėžę ir dar 5 atsirado eigoje.
Gali atrodyti, kad esu atėjęs iš niekur, vis dėlto knygą intensyviai rašiau penkerius metus.
– Ar pats esi ambicingas autorius, kuris norėtų siekti aukščiausių įvertinimų?
– Man atrodo, kad visa tai yra toli, nes aš tik ką išleidau knygą. Tiesą sakant, mano knygos veikėjo Roberto svajonės yra mažiausiai realistiška vieta, lyginant su mano paties gyvenimu. „Pirmosios knygos“ konkurse esu dalyvavęs ir 2018 m., tačiau nelaimėjau. Tai mane nuliūdino ir nusprendžiau parašyti geresnę knygą. Tad iki šiol ir gyvenu pirmosios knygos fainumu.
– Kodėl rinkaisi rašyti apie dėl savo ambicijų kenčiantį jauną vaikiną?
– Tiesiog norėjau pamatyti žmogų, kurio padėtis nėra nulemta vien jo ego. Be abejo, ego momentas knygoje labai didelis. Tačiau knygoje tėra dvi vietos, kurioje Robertas apimtas didybės manijos svajoja atsiimti „Oskarą“. Kiekvienai tokiai scenai yra priešprieša, kurioje pagrindinis veikėjas galvoja esantis visiškas šlamštas.
Taigi, šis svyravimas nuo aukštų svajonių iki žemo savęs suvokimo būdingas tiek man, tiek daugeliui mano kartos žmonių. Manau, kad ši emocija uždaro žmogų į nemalonią būseną, kurioje jis nieko realaus nebegali padaryti.
Iš principo, Robertas nėra toks egocentriškas ir nepastebintis aplinkinio pasaulio. „Viskas gerai, aš dar jaunas“ yra ne tik apie sėkmės, bet ir prasmės troškimą. Jis įsikalina negebėjime gyventi ritmiškai.
– Ir už to nieko daugiau neslypi?
– Žinoma slypi. Mane erzina filmai ir knygos, bandantys paaiškinti veikėjų nesėkmes per vieną esminę problemą. Pavyzdžiui, jeigu žiūri filmą apie žudiką, tai 80 proc. kartų bus scena kaip jį vaikystėje muša tėvas. Panašiai ir scena apie muzikantą, kuris 5-erių praeis pro gitarą... Todėl dauguma biografinių filmų apie garsius atlikėjus pagauna muziką, bet neišreiškia asmenybės.
Taigi, man atrodo, kad Robertas nenori vien šlovės, prasmės ar laimingų santykių. Jis nori daug ir tai susiplaka į vienos žinutės neturinčią kakofoniją.
Psichologinės „visatos centro“ problemos
– Knygoje rašai: „Tiesiog tavo jausmai tave pasiekia kaipmat, o kitų jausmus reikia nagrinėti ir svarstyti, kartais net metų metus. Todėl tavo kančia visuomet bus didesnį ir skaudesnė“. Ar tavo pasakotojas bando pateisinti egocentrizmą?
– Man atrodo, kad vienas gražiausių dalykų, ką gali padaryti filmai ir literatūra, yra nieko bendro su manimi neturinčio gyvenimo patyrimas. Robertas nebando pateisinti egocentrizmo. Jis konstatuoja faktą, kodėl apskritai kyla iššūkis perteikti kitam savo prasmę ir pasiimti iš kito prasmę.
Juk tavo asmeniniai jausmai ir patirtys pasiekia tave betarpiškai. Todėl savaime suprantama, kad to nereikia komunikuoti, nes tiesiog tai jauti. Gal racionaliai ir suprantu, kad nesu visatos centras, bet patiriu jį iš šios perspektyvos. Taigi, pagrindinis veikėjo iššūkis yra peržengti šią būseną, nors jam tai ir nelabai pavyksta.
– Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti?
– Mąsčiau apie tai, kaip nemažai laiko panašiose situacijose praleidęs žmogus. Esu dirbęs panašius darbus, bendravęs su panašiais žmonėmis kaip Robertas. Man atrodė, kad svarbu kalbėti kritikuojant šį požiūrio tašką, kuris ir yra grynas egocentrizmas, ir visiškai atvirkščias dalykas. Rodos, tu norėtum kažką atiduoti, bet tau neišeina. Iš šalies tavo gyvenimas nerealus, bet taip nesijaučia.
– Ar tai yra depresija?
– Ne, depresija yra liga. Man nepatinka, kai bandoma apie šią būseną kalbėti radikaliai – baisų psichiatrinį atvejį arba visišką niekį. Tai yra tiesiog psichologinis negebėjimas susitvarkyti su savimi. „Aš segu depresija“ nėra Roberto pasiteisinimas, nors jam vietomis ir liūdna. Tiesiog kažkas „nelimpa“.
– Ar tu pats gyvenime esi turėjęs psichologinių problemų? Ar teko kreiptis pas psichologą?
– Turbūt nė kiek nedidesnių, negu kiekvienas žmogus. Na, jokių diagnozuotų ligų, dėl kurių reikėtų eiti pas sveikatos specialistą. Vis dėlto, ekstremalus nuotaikų svyravimas – man pažįstamas. Į psichinės sveikatos specialistą niekada nesikreipiau ir tai tikrai nėra gerai. Į žmones, kurie tą daro, žiūriu pozityviai.
Svyravimas nuo aukštų svajonių iki žemo savęs suvokimo būdingas tiek man, tiek daugeliui mano kartos žmonių.
– Kaip su tuo tvarkeisi?
– Kaip ir daugelis (juokiasi). Parsisiunčiau meditavimo programėlę, pamėginau išrašyti tai tekste ir ties tuo baigiau.
– Ar ši knyga yra tavo psichoterapija?
– Ne, nes ši knyga ne apie mane. Ir taip, nes ji liečia kai kuriuos mano probleminius taškus.
– Kodėl Robertas vengia kalbėti apie savo psichologines problemas?
– Nes jis norėtų būti vairuotojo sėdynėje. Pripažinti, kad jį slegiantys klausimai neatsakomi per vieną dieną, – sudėtinga. Maždaug, aš parašysiu knygą ir mano gyvenimas taps prasmingas. Manau, jis norėtų daugiau aiškumo.
Faktas, kad gyvename informacinio perviršio laikais ir suprantame, ką darome planetai skrisdami lėktuvu, yra baisu. Bet norint nuo to atsiriboti reikia atmesti viską, kas yra modernus gyvenimas. Vien kaltė dedant bandelę į plastikinį maišelį leidžia suvokti pasaulio komplikuotumo. Tad pasijautę bejėgiais žmonės tiesiog numoja ranka.
Apie filmus ir knygos vizualizaciją – knyga sudėta kadruotėmis
– Savo „Facebook“ profilyje daliniesi filmų įvertinimais.
– Filmais domiuosi ilgiau, negu literatūra. Man patinka žiūrėti, mąstyti ir ginčytis apie juos. Mėgstu įsivaizduoti hipotetinius scenarijus ir atsukti savo galvoje tai, ką tik mačiau. Net savo bakalaure rašiau apie kiną. „Nemune“ publikuoju recenzijas ir esu vienas iš „Nepatogaus kino“ programų sudarytojų. Taigi, mano požiūris yra labiau vizualus.
– Ar esi parašęs scenarijų?
– Taip, esu rašęs keliems trumpametražiams filmukams ir serialams. Tačiau tai iš to paties periodo, kai daug parašiau, bet niekas nepavyko (juokiasi).
Gal racionaliai ir suprantu, kad nesu visatos centras, bet patiriu jį iš šios perspektyvos.
– „Viskas gerai, aš dar jaunas“ primena holivudinius filmus, XX-o a. rašytojo Johno Fantes knygą „Paklausk dulkių“, kurioje pasakojama apie pradedantį rašytoją Los Andžele, bei Davido Hockney kūrybą.
– Aha, tikėjausi, kad bus ieškoma sąsajų su vizualiaisiais menais. Knygoje stilius ryškesnis nei veikėjas. O ir struktūra labiau panaši į filmo, nes yra tik vienas arba du skyriai, kurie neturi aiškios erdvės.
Filmų įtaka – akivaizdi. Man keli žmonės jau minėjo, kad knyga jiems pasirodė vizuali. Bijojau, kad žmonės to nepastebės, nes yra vizualių detalių, kurios paprastai patenka į aprašymą. „Viskas gerai, aš dar jaunas” nėra jokių veikėjų aprašymų – beveik nežinai, kaip jie atrodo. Tačiau yra scena, kurioje išryškinama viena detalė, veikėjas netikėtai supranta, kad už jo kažkas yra. Knyga sudėliota kadruotėmis.
– Viršelyje panaudoti Kissi Ussuki darbai. Kodėl?
– Kai atėjo laikas ieškoti knygos viršelio, leidykla paklausė, kokie darbai mane įkvepia. Paklausęs pažįstamų, sužinojau apie ją. Tik pamatęs jos darbus „Facebook“ iškart supratau, kad stilistiškai jie puikiai tinka. K.Ussuki braižas tinka šiai knygai – ryškios spalvos, abstrakčios detalės ir ironija. Parašiau jai laišką, bet negavau atsakymo 3 dienas, jaudinausi dėl to. Tačiau su menininke susitarti pavyko ir viršelį įsigijome.
