„Tai – pirmas romanas Lietuvoje apie vyrų meilę ir vyrų seksą. Yra tikimybė, kad ši knyga palies dorovingos Lietuvos erogenines zonas ir Lietuva sudejuos iš malonumo“, – knygą pristatė ir į diskusiją pakvietė leidyklos atstovė Aira Leonidovna. Knyga pateikia dar vieną poziciją ir vaizduoja dar vieną personažą, kurio iki šiol nebuvo lietuvių literatūroje. Tai – jautrus, tvirtas, talentingas, išsilavinęs, mylintis ir ieškantis švelnumo homoseksualus vyras.
Ar tokiam romanui pasiruošusi Lietuva? A.Tereškinas sako nesantis tikras. Vis dėlto, anot jo, ši istorija universali, iš homoseksualaus vyro taško. „Ji pasakoja ir apie tai, ką reiškia septynerius metus išgyventi norą susigrąžinti savo meilės objektą, pasinerti į sekso pasaulį ir ieškoti naujų patyrimų“, – knygos turinį trumpai pristatė pats autorius.
Pavadino pornografine knyga
Menotyrininkė Laima Kreivytė prisipažino, kad jai ši knyga sukėlė pačių geriausių būsenų. Vasarą gauta knyga pratęsė šiltąjį sezoną. „Pavadinčiau šią knygą pornografine gerąja prasme. Kodėl? Todėl, kad visa tai, kas rašoma, nevyniojama į vatą. Jei vyksta seksualiniai veiksmai, jie tiesiogiai absoliučiai įvardijami ir aprašomi“, – teigė L.Kreivytė. Anot jos, knygoje seksualiniai kontaktai ypač dažni, todėl ji leidžia sau ją pavadinti pornografine.
Pats A.Tereškinas sako „taip“, jei kalbama apie pornografiją gerąja prasme. Paprovokuotas pasvarstyti, ar ši knyga negalėtų būti uždrausta Lietuvoje, jis prisipažino, kad tokiu atveju – būtų įdomi patirtis. „Mūsų šalyje daug hipokritų, davatkų, kurie priešinasi bet kokio seksualumo išraiškai, ypač nenormatyvinei išraiškai ir gali uždrausti bet ką“, – vis dėlto tokio draudimo realumu jis smarkiai abejojantis.
Tai nebuvo vienintelis provokacinis klausimas knygos autoriui. O kiek gi šiame kūrinyje jo paties? A.Tereškino teigimu, tai – fikcinis, grožinis kūrinys, kurio veikėjui 34-eri metai. „O aš gerokai vyresnis (juokėsi). Žinoma, dalis patirties yra iš mano paties, dalis iš to, ką aš tyrinėjęs, daręs interviu su šios kultūros žmonėmis“, – teigė romano autorius.
Pats A.Tereškinas prisipažino, kad būta raginimų leisti šį romaną slapyvardžiu arba pasakyti, kad tai – kokio jau mirusio gėjaus istorija, kurią apsiėmė išleisti. Vis dėlto nebuvo nė minties neleisti knygos ne savo vardu. L.Kreivytės teigimu, tai ypač gerai Lietuvoje, kai nemaža dalis žmonių mėgsta ginčuose pereiti į asmeninius puolimus, kai iš pradžių pateikiami argumentai, o paskui pareiškiama: „Tu pats durnas.“ „Kas atsitinka, kai iš anksto savotiškai užbėgi už akių? Taip, aš parašiau šią knygą, taip yra faktų iš mano gyvenimo. Skandalo efektas dingsta, nes ką tu daugiau pasakysi, nei šioje knygoj parašyta?“ – retoriškai klausė ji.
Sveikas pasirinktas tonas
L.Kreivytė atkreipė dėmesį į tai, kad radikaliausias būdas yra kalbėti pirmu asmeniu visiškai ramiai, neįsivaizduojant visuomenės, kuri nieko nežino, yra homofobiška. Būtent toks A.Tereškino pasirinktas kalbėjimo būdas jai labiausiai patiko: „Herojus kalba iš savo gėjiškos patirties ir nesijaučia joks atgailaujantis. Mums dažnai primetamas kaltės naratyvas – jei tu kažkoks kitoks, turi atsiprašyti. Man šitas neatsiprašantis tonas yra sveikas. Bet tai ir labiausiai radikalu, nes toji įsivaizduojamoji visuomenė vis nori primesti kažkokias formas. Tai pasirodė man sveika ir stipru.“
Pats autorius sutiko, kad knyga parašyta be kaltės: „Herojus gyvena be kaltės, dažnai keisdamas partnerius. Knyga terapinė tokia, leido nugalėt man daugybę baimių.“ Režisierius Romas Zabarauskas sakė, kad ši knyga – gėjų kultūros dalis, kitaip tariant, žydros kultūros dalis, nes „ji kalba radikaliai, nebijant tabu ar nededant kaukių, metaforų, apėjimų aplink“. „Ar ji gali būti laikoma literatūra? Be abejo, gali, vien jau atvira nenormatyvaus sekso reprezentacija lietuvių literatūros kontekste yra kultūriškai reikšminga. Dėl to man labai patinka ir džiaugiuosi šia knyga“, – prisipažino R.Zabarauskas.
Menotyrininkės manymu, suvaržymai, be abejo, įkvepia, tačiau tuo pačiu deformuoja: kuo labiau vieną vietą spaudi, tuo labiau kažkas išsikreipia. „Kalbant apie Artūro rašymą, tai kalbos jausmas jo buvo visada geras. Esu skaičiusi jo pirmąją poezijos knygelę „Grindinio žuvys“. Tai, ką skaitai, įtikina: emociškai ir intelektualiai. Viena vertus, Artūras tyrinėja, seksualumas, veiksmas pateikiamas kaip tyrimas, bet kartu tai – neišvengiamas žinių bagažas. Yra paaiškinama, apmąstoma, kaip visa tai funkcionuoja“, – kalbėjo L.Kreivytė.
Praplečia intymųjį žodyną
Pastarosios teigimu, A.Tereškinas šia knyga praplečia intymųjį žodyną. Štai, pavyzdžiui, ką reiškia „atiduoti pomidorą“? Režisierius Romas Zabarauskas juokdamasis nesiryžo to paaiškinti, keldamas klausimą, ar tai padoru. Tuo metu pats autorius paaiškino, kad tai reiškia „prarasti visiškai galvą, visiškai atsiduoti“. Dalis terminų, naudojamų knygoje, atėję iš anglakalbės literatūros. L.Kreivytė apskritai negailėjo pagyrų kūrinio kalbai ir pacitavo vieną jo ištrauką: „<...> jį pažinojo kaip Vladiką didžiavarpį, pisėją“. „Man čia kaip ir kokio Baranausko skamba. Kaip galima gražiai pasakyti“, – teigė ji. Autorius pripažino, kad apie seksą nutaręs rašyti paprasčiausiais žodžiais. „Mano delfinas įplaukė į tavo jūrą“ – tokių pasisakymų nėra mano knygoje“, – nusijuokė A.Tereškinas.
Diskusiją moderavusi A.Leonidova provokuodama uždavė klausimą, ar sumažėjo šiandien gėjų, turinčių „barzdų“? „Barzdos“, kaip ji paaiškino, yra žmonos, kurios tampa priedanga prieš visuomenę. Juoko audrą sukėlęs klausimas buvo atsakytas paties autoriaus. „Knygoje daug vedusių vyrų, kurie užsiima seksu su vyrais. Prieš kokį dešimtį metų tai buvo labai plačiai paplitę. Dabar gyvenu gana monogamišką gyvenimą ir neatlieku tyrimų“, – šyptelėjo A.Tereškinas.
A.Tereškinas dėkojo Adomui Danusevičiui, nupiešusiam nuostabų viršelį romanui, taip pat piešusiam puikius piešinius, kurie yra knygoje. Vis dėlto, anot autoriaus, piešiniai nieko bendra su buvimu „barzda“ neturi. „Tai reiškia apsimesti gėjaus žmona – būti „barzda“. Buvę jų nemažai tų barzdų, kai vedama, kad turi išgyventi“, – apibendrino A.Tereškinas.
