Pirmoji interaktyvi knyga paaugliams: rašytoja A.Žagrakalytė praveria „Kilniųjų sukčių“ kūrybos užkulisius

Karas, Holokaustas, diplomatija – sudėtingos ir dažnai neįdomios temos jauniems žmonėms, tad ši knyga skirta, pirmiausia, jiems, norintiems patirti virtualų nuotykį, lengvu stiliumi vedantį per visai nelengvus dalykus.

Knygą galima skaityti čia. O mes kalbamės su teksto autore Agne Žagrakalyte – apie „Kilniųjų sukčių“ turinį, rašymo iššūkius ir skaitytojų laukiančius pasirinkimus, lemiančius veikėjų likimus – sėkmę arba pražūtį.

– Esi sakiusi: „Seniai jau esu vizualios kalbos pusėje – mano knygų lentynose daugiausia komiksų, grafinių romanų, man patinka jų keliaguba gelmė, kai gali pasakojimą skaityti skersai išilgai, tyrinėti iliustracijas, užsimiršti paveikslėliuose.“ Gal gali pasidalinti savo mėgstamiausiomis šito žanro knygomis? Ar kurdama „Kilniuosius sukčius“ turėjai kurią nors omenyje?

– Mėgstamiausiomis negalėčiau, nes tikrai turiu jų daug! Jei, o varge, kas mėnesį jų nusiperku bent porą, tai pirkdama būnu labai susižavėjusi. Galiu paminėti tik vėliausius susižavėjimus: mano vyras Edgaras neseniai padovanojo nepaprasto grožio Dantės „Pragarą“, pieštą brolių dvynių (Paul & Gaëtan Brizzi „L'enfer de Dante“), o paskutinė iš įdomiausių – apie pamirštus mokslininkus, atradėjus (Camille Van Belle, „Les oubliés de la science“) – tai istorijos apie mokslininkus, kurių atradimai buvo savo laiku nepastebėti, neigiami arba pasisavinti kitų. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra užrašyta „pamiršimo“ priežastis. Dažniausia atradėjo užmiršimo priežastis – „ji buvo moteris“.

Kai man pasiūlė rašyti Sugiharos istoriją, kaip tik buvau nusipirkus komiksą apie du brolius žydus Rubinšteinus ir jų nuotykingus gyvenimus (jau yra išėję keli tomai, autoriai Luc Brunschwig, Étienne Le Roux, Loïc Chevallier „Les Frères Rubinstein“), taigi buvau „nusiteikime“, nors niekaip kitaip šia knygų serija nepasinaudojau. Kai gaunu kokį rašytojišką pasiūlymą, beveik iškart traukiu į knygynus. Ir ten man stebuklingai į akis šoka būtent tai, ko ieškau.

Toks komiksas buvo Louise Pikovsky laiškai (Stéphanie Trouillard, Thibaut Lambert „Si je reviens un jour. Les lettres retrouvées de Louise Pikovsky“). Tikra istorija, užbaigiama šarmingų prancūzaičių nuotraukomis ir laiškų faksmilėmis, tačiau iš jos vėl nieko nepasiėmiau sau (kad baigus skaityti apsiverkiau – nesiskaito). Kokiais komiksais tikrai pasinaudojau – tai Philippe Thirault, Jorge Miguel „Shanghai Dream“ – šios knygos pabaigoje, kur istorijai pasibaigus pasakojamos knygos rašymo aplinkybės, kalbama apie Sugiharą ir užsimenama apie Kauną, kaip svarbų tranzito miestą per Kobę į Šanchajų.

Iliustracija

Iš čia pasiskolinau kelionės į Kiniją schemą. Pats svarbiausias iš komiksų buvo „Mes greit grįšim namo“ (Jessica Bab Bonde, Peter Bergting „Nous rentrerons bientôt à la maison“). Tai šešių paauglių, išgyvenusių Holokaustą ir vėliau pervežtų į Švediją, istorijos. Iš čia sukompiliavau savo knygos paauglius, nes ką nors visiškai nuo nulio išgalvoti tokioje situacijoje man atrodė nesąžininga.

– Koks tavo santykis su interaktyviomis knygomis?

– Santykio, be „Kilniųjų sukčių“, neturiu jokio. Tik buvau girdėjusi, kad tokios būna.

– Kaip manai, kodėl dažnai tokios knygos patrauklesnės būtent jaunimo auditorijai?

– Manau, kad su tokiomis knygomis lengviau apgauti savo smegenis: „aš neskaitau, aš žaidžiu“. Kaip dviejų „nebeskaitytojų“ motina, puikiai žinau, kuo skiriasi reakcijos į pasiūlymą: „nu paimk šitą knygą“ ir „imk planšetę“.

– Knygos iliustracijas kūrė japonų menininkas Kohyo Ikeshita – kaip atrodė jūsų bendradarbiavimas? Kokie buvo tavo lūkesčiai dėl iliustracijų? Turėjote vienas kitam pastabų ir ilgai diskutuodavote dėl kurios nors aprašytos ar nupieštos scenos?

– Tarp mūsų su Kohyo Ikeshita buvo Sergejus, jis man parodydavo, kas jau nupiešta. Neatsimenu, kad būčiau ko reikalavus. Gal kartą paklausiau, kodėl piešinyje balandžiai, nors kalbu apie žvirblius? Tada buvo tiesiog pripiešta daugiau žvirblių. Dar pamenu, kad ieškojau ir per Sergejų siunčiau personažų nuotraukas. Pradžioje man tos iliustracijos nebaisiai patiko. Niūrios, statiškos. Bet vėliau, kai jos pradėjo judėti, pasidarė aiškiau, kodėl viskas yra taip, o ne kitaip.

– Dirbote ne tik su iliustratoriumi, bet ir su meno vadovu Sergejum Grigorjevu, koks buvo „Kilniųjų sukčių“ rašymo procesas?

– Dirbo Sergejaus suburta komanda: Sandra Virbukaitė, Laima Mažeikytė, bijau dar ko nepaminėti, nes komanda buvo man neįprastai didelė. Aš tik rašiau tekstus. Buvo garsiosios pandemijos laikai, susitikdavome virtualiai. Daug idėjų netapo kūnu, iš visų labiausiai gaila Sugiharos grojamos „Mergelės maldos“ garso takelio, nes buvau radus galimą nuorodą, kaip tą kūrinį (labai populiarų rytuose iki dabar) groja mangos veikėjos.

– Kaip ir kodėl nusprendėte įvesti į pasakojimą pasirinkimus, lemiančius skirtingus veikėjų gyvenimus?

– Tai buvo Sergejaus užsakymas, dar prieš pradedant visus darbus. Atsimenu, kad tarp visų idėjų buvo ir skaitliukas, rodantis, kaip tavo pasirinkimai gelbsti ar pražudo žmones, bet tai pasirodė gana makabriška. Dar buvau sugalvojus ne tik pasirinkimus, bet ir „iššūkius“, pratybas, užduotis, pvz., nustačius žadintuvą 10 minučių išbūti slėptuvėje, ją susiradus savo namuose (kadaise esu dirbus mokytoja, ir tokią užduotį esu davus savo mokiniams, kai analizavome Anos Frank dienoraštį. Mokinių įspūdžiai, pvz., tas 10 minučių praleidus sofos dėžėje patalynei, buvo sukrečiantys, tad norėjau, kad tai išbandytų ir knygos skaitytojai).

– Papasakok apie darbą su istoriniais šaltiniais – nuo ko pradėjai, kokius archyvus tyrinėjai? Kokių nustebinusių, pravirkdžiusių ar prajuokinusių dalykų atradai?

– Pirmiausia skaitytų knygų knygyne nusipirkau ir perskaičiau Jukiko Sugihara autobiografiją „Gyvenimo vizos“ (prancūzišką vertimą). Tada – Simono Strelcovo „Geri, blogi, vargdieniai. Č.Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“. Nuotoliniu būdu sudalyvavau Strelcovo paskaitoje. Išklausiau radijo laidą „Istorijos perimetrai“, kur Rimas Bružas kalbina prof. Egidijų Aleksandravičių. Ramūnas Janulaitis per nuotolį, filmuodamas telefonu, aprodė man visą Sugiharos namą ir muziejų, taip ten prisirinkau detalių.

Iliustracija

Perskaičiau autorių kolektyvo sudarytą knygą „Šiaurės Kasablanka. Kaunas 1939–1940“. Išklausiau visą „Šiaurės Kasablankos akademijos“ paskaitų ciklą ir visas paskaitas susikonspektavau. Perskaičiau Arvydo Anušausko „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m.“ ir iš ten pasiėmiau tarnaitės (galbūt) šnipės idėją. Peržiūrėjau filmą „Persona Non Grata“ apie Sugiharą. Peržiūrėjau dokumentinį filmą „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“. Peržiūrėjau savo pačios kadaise rinktus liudininkų pasakojimus.

Ruošiausi važiuoti į Amsterdamą pas Sugiharos sūnų, bet taip ir nenuvažiavau (pandemija). Skaičiau straipsnius apie Janą Zwartendijką nyderlandiškuose laikraščiuose ir portaluose, juos išsivertinėdama po sakinį (dabar juokinga, bet niekur kitur tokios informacijos neradau). Skaičiau japonų pasakas ir mitus. Gerą pusdienį praleidau skaitydama vien tik apie įvairias šifravimo mašinas. Trumpam sustojau rašiusi savo „triukšmaujančių katalikų“ knygą. Pabaigusi „Kilniuosius sukčius“, grįžau į savo darbus ir, tiesą sakant, daug ką pamiršau, tad jei ko nepaminėjau – atleiskit.

– Esi minėjusi, kad mėgsti sutapimus, ar rašydama „Kilniuosius sukčius“ tokių atradai?

– Tarkim šis – išverčiau savo papuošalų dėžutę ir pamačiau, kad ant mano labai gražių, kažkokiam antikvariate pirktų, bet retai nešiojamų (nes sudėtinga įsisegti) auskarų su chrizantemom emalyje kitoje pusėje įrėžta „made in Japan“. Paskui bandžiau tuos auskarus „įtaisyti“ ant Jukiko Sugiharos naktinio stalelio, bet neatsimenu, ar pavyko.

– Knygos pasakojimo centre du kilnieji sukčiai – Čiunė Sugihara ir Janas Zwartendijkas. Kuo jų gyvenimo istorijos tau pasirodė įdomios, dramatiškos, galbūt ne visos sutilpusios į šią knygą?

– Labiausiai man gaila Jano Zwartendijko. Jis niekada taip ir nesužinojo, kiek gyvybių išgelbėjo. Laiškas, pranešantis, kad jis išgelbėjo 2132 žmones, atėjo pavėlavęs vos vieną dieną, iškart po Jano laidotuvių.

– Kodėl pagrindiniu pasakotoju pasirinkote katiną Akio?

– Kad istoriją turi pasakoti katinas, buvo šio projekto užsakymo pradžių pradžia. Katinas gali visur šmirinėti, visur įlįsti, viską matyti ir viską girdėti. Be to, Sugiharos tuo metu tikrai turėjo katiną, katinas Sugiharos muziejuje Kaune gyvena ir dabar.

Knyga prasideda nuo katino pasakojimo, kuriame jis kviečia skaitytojus: „Keliaukime į Lietuvą prieš pat Antrajam Pasauliniam karui prasidedant: parodysiu jums tokį Kauną, kuriame šnipų knibždėjo tiek, kad miestas vėliau buvo pramintas Šiaurės Kasablanka.“ gal galėtum papasakoti apie tokį Kauną daugiau?

Filme „Kasablanka“ (neseniai vėl jį peržiūrėjau) matome daug užstrigusių, negalinčių išvykti, negaunančių vizų žmonių. Toks tuo metu buvo ir Kaunas. Maža vilties salelė, kasdien vis labiau mažėjanti ir besitraukianti.

– Kodėl katinas vėliau atsidūrė būtent konkrečiame Vaškų miestelyje Pasvalio rajone?

– Priežastys čia kelios. Na, kurgi man dėti tą katiną? Bėgantys Sugiharos jo tikrai su savimi nepasiims. Kur man dėti tarnaitę? Gražinkime ją į kaimą. Su visu katinu. Kita priežastis – kai buvau gal dešimtokė, literatūros mokytojas man pasiūlė dalyvauti rašinių konkurse antisemitizmo tema (tais laikais tai buvo neįtikėtina naujovė). Interneto nėra. Šaltinių nėra. Tad ėjau per žmones ir klausinėjau. Daugiausiai ir įdomiausiai visko pripasakojo moteris iš Vaškų, buvusi „žydmergė“, dirbusi ir vilnų fabrike, ir žydų šeimoje, tad viską mačiusi iš arti. Man teliko susirasti tuos super senus savo mokyklinius užrašus, ir atgaminti istoriją. Dar viena priežastis – mes visi vienaip ar kitaip girdėję apie Vilniaus getą. Bet ar kas pasakoja apie kitų, mažesnių miestelių, getus? Kas dėjosi toliau nuo didžiųjų miestų, kas vyko Joniškėlyje, kas vyko Žadeikiuose? Norėjau tai papasakoti.

Man asmeniškai, nors esu nemažai apie tai skaičiusi, skyrius apie žydų žudynes buvo vienas emociškai paveikiausių, talentingai ir jautriai aprašytas. Kaip tau sekėsi kurti skyrių apie Holokaustą? Kas čia buvo sudėtingiausia?

Stengiausi nieko neišsigalvoti, nieko netirštinti, nieko specialiai negraudinti, rašiau taip, kaip pasakojo tai matę žmonės. Kadangi tai dariau jau ne pirmą kartą (tas mokyklinis rašinys, epizodai knygoje „Eigulio duktė“) tereikėjo dar kartą viską pakartoti, lėtai kvėpuojant.

– Ko palinkėtum „Kilniųjų sukčių“ skaitytojams?

– Noro žinoti. Renkantis iš dviejų skyriaus pabaigų nepatingėti perskaityti abi pasirinkimo versijas. Nes „neteisingus“, niekur nevedančius pasirinkimus man buvo rašyti daug įdomiau, nei teisinguosius. O abi versijos kas kartą paremtos tikrais įvykiais.