Šiais metais poezijos knygas rinko poetai Vytautas Stankus, Daiva Čepauskaitė, Vladas Braziūnas, prozos – rašytojai Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė ir Liutauras Degėsys. Komisijos narių vertinimai įvairūs – menkas raštingumas, savikritiškumas, tačiau kartu ir didėjantis kosmopolitiškumas, drąsa, eksperimentavimas.
Siūlo ugdyti savikritiškumo jausmą
Jaunųjų autorių poeziją trumpai pakomentuoti sutiko rašytojas V.Stankus. Jis teigia, kad debiutantai stokoja atsakomybės, jiems trūksta savikritiškumo, o bendras poezijos lygis – vidutiniškas. Būsimiesiems konkurso dalyviams V.Stankus pataria „suprasti, kad ne viskas, ką pavyksta užrašyti, yra eilėraštis“.
Kitaip negu V.Stankus, V.Braziūnas jaunųjų kūrybą vertina pozityviau: „Bendri kūrybos bruožai yra margi ir man tai patinka. Tačiau komisijoje tesu 3 metus, todėl man sudėtinga įvardinti bendrus bruožus. Juk pernykštė laimėtoja Greta Ambrazaitė absoliučiai skiriasi nuo šių metų laimėtojo Luko Miknevičiaus.“
Vis dėlto pretendentai turėtų savyje ugdyti savikritiškumo jausmą, nes šūsnis bet kaip sumestų eilėraščių dažnai rodo nesugebėjimą žiūrėti į savo poeziją ir nebrandą: „Jeigu pradėjau rašyti nuo 6 klasės, o dabar aš jau 6 kurse ir sudedu savo eilėraščius bet kaip – tai nėra knyga“, – teigia rašytojas.
Rankraščius V.Braziūnas renka atmetimo principu, kurio pagrindiniai kriterijai – raštingumas ir nuojauta, kad knyga išbaigta. Vis dėlto rašytojas mano, kad poezijos lygis neprastėja.
Prozininkai idėjų turi, bet meistriškumo trūksta
Anot R.Šerelytės, jaunieji prozos autoriai kuria konceptualią literatūrą, tačiau kartais nemoka rašyti. Jau 4 metus rankraščius skaitanti prozininkė džiaugiasi, kad tekstų atnešama nemažai. Vis dėlto iškart aišku, kuriuos galima skaityti toliau, o kuriuos reikėtų atidėti.
R.Šerelytė išskiria kelis debiutantų kūrybos bruožus. Pirmiausia, tai literatūrinės kalbos prastėjimas ir ryškėjantis anglų kalbos poveikis: „Kartais atrodo, kad tekstas tiesiog išverčiamas. Žinoma, visada yra išimčių.“
Anglų kalbos įtaka į akis krenta ir L.S.Černiauskaitei: „Manau, kad anglų kalbos konstrukcijos netinka mūsiškei. Mokėti anglų kalbą – nuostabu. Bet jaunimo vartojama ji yra skurdi, o klasikinė anglų kalba žymiai turtingesnė. Galbūt mano požiūris ir senamadiškas, bet jis toks yra.“
R.Šerelytė pastebi, kad jauniesiems autoriams sunkiai sekasi su ironija, jie nemoka jos pateikti taip, kad ji skambėtų: „Humoro jausmas literatūroje labai svarbus, tai sudėtingiausias žanras. Norint įvaldyti kalbą paprasčiausiai reikia skaityti daug geros literatūros ir neskubėti. Juk viskas turi tiesiog blykstelėti – konceptualumas, kalba, savitas požiūris, pačio žmogaus temperamentas. Pastarasis svarbus, nes perskaitęs iškart matai, ar šis flegmatikas, ar cholerikas“, – pataria rašytoja.
Prozininkų temos – nuo „visiškai neįdomaus kraštutinio individualizmo“ iki drąsių eksperimentų
Rašytoja L.S.Černiauskaitė teigia, kad jauniesiems būdingas kraštutinis individualizmas. Jie rašo pirmuoju asmeniu, o veikėjas gyvena egocentriniame burbule – jis pats sau labiausiai rūpi. Jie kuria perkeistą tikrovę, kurioje ribos tarp realybės ir fikcijos nėra aiškios. Anot rašytojos, tai neigiamas bruožas, nes tokiame pasaulyje egzistuoja tik vienas vienintelis žmogus, o kiti veikėjai jį aptarnauja: „Tai visiškai neįdomu skaityti.“
Kalbėdama apie teminį lauką, R.Šerelytė pabrėžia, kad dauguma apsiriboja buities kultūra: „Man apmaudu, kad ne iš klasikos ar šiuolaikinės modernios literatūros išplaukia jų kūryba. Norėtųsi, kad jaunoji proza išplauktų iš gilesnių gelmių. Tačiau ne daug ką ir išgalvosi, nes temos tos pačios nuo Antikos laikų.
„Žanro ribos taip pat išplaukusios. Žmogus nelabai žino, ką rašo: novelę, romaną, esė. Autoriai koncentruojasi į savąjį „aš“. Nenoriu negražiai kalbėti, bet rodos, kad svarbus kiekvienas spuogelis po pažastimi. Man atrodo, kad jauniesiems prozininkams trūksta platesnio žvilgsnio ir empatijos. Kartais pasitaiko ir smagių šizofreniškų tekstų, bet niekas nesuprastų, jeigu tokį išleistume. Atrodo, kad žmogus rašo į literatūrą nepanašią saviterapiją“, – teigia R.Šerelytė.
Drąsą R.Šerelytė įvardija kaip vieną pozityviausių tendencijų, o eksperimentavimas autorei atrodo savotiškai žavus: „Jaunieji nebijo žanro ir net poetai rašo romanus. Kai pati rašiau savo pirmąjį romaną, sulaukiau komentarų, kodėl ne novelė.“
Jaunieji autoriai taip pat gerai atspindi šiuolaikinį gyvenimo pulsą, jų rūpimus dalykus – pavyzdžiui, Vlado Rožėno debiutinė knyga „Viskas gerai, aš dar jaunas“, pasak R.Šerelytės, nustebino tuo, kad pataikė į žanrą, ši knyga pasirodė konceptuali.
Anot L.S.Černiauskaitės, galima įžvelgti ir visiškai priešingą tendenciją: „Keliaudami jauni žmonės atsiveža visokių patirčių. Nekurdami veikėjų nuo savęs jie rašo pusiau dokumentinę, pusiau grožinę literatūrą. Tai kosmopolitiška, gyva, įdomi literatūra. Po pasaulį pasitrankę ir lietuviškai rašantys žmonės tarsi atlieka šviečiamąją funkciją.“
Apie socialines problemas prozoje ir poezijoje
Kiek „Pirmosios knygos“ konkurso dalyviai gręžiasi į šiandien aktualias socialines problemas?
„Jeigu būčiau dirbusi šioje sferoje 10 metų, galėčiau atsakyti į šį klausimą, tačiau atėjau per vėlai. Tiek dirbu su rašančiais moksleiviais jaunųjų filologų konkurse, todėl galiu pasakyti, kad talentas pasireiškia anksti. Nors tekstas ir nebrandus, tačiau matai, kad asmenybė liejasi per kraštus. Tačiau jis nebūtinai pasireiškia. Kur šie žmonės dingsta?“ – klausia L.S.Černiauskaitė. Visgi ji neteigia, kad jaunųjų filologų tekstai yra kokybiškesni.
„Kalbant apie socialines problemas, praėjusiais metais buvo smagus tekstas apie nusikaltimą Lietuvos kaime. Stilius, požiūris, aktualijos užkabintos žaismingai ir nenuobodžiai. Tačiau per trumpas, o siužetas neišplėtotas. Taigi ryškios tendencijos nematau. Tokios temos labiau būdingos moksleiviams „Jaunųjų filologų“ konkurse ir nežinau, kiek tai jų pačių, o ne mokytojų iniciatyva“, – sako L.S.Černiauskaitė.
V.Braziūno žodžiais, viena ryškiausių temų poezijoje yra feminizmas: „Tai yra gražu.“ Vis dėlto poezijoje socialinės problemos nėra aktualios: „Bent jau mūsų literatūroje tos tradicijos nėra. Galbūt pasąmonėje tai glūdi kaip su eilėraščiais nesuderinamas dalykas, nors pasaulyje kitaip. Beje, yra bijoma, kad tai bus ne poezija. Nors žanrai dabar maišomi, sunku tikėtis iš pirmosios knygos, kad tai būtų ne šiaip deklaracijos.“
„Apie socialines problemas konkurso dalyviai kalba per asmeninę prizmę ir atvirkščiai“, – teigia V.Stankus.
Ar tekstai iš tiesų renkami anonimiškai?
Ne paslaptis, kad literatūros pasaulis Lietuvoje yra siauras, rašytojų gyvenime dalyvaujantys asmenys dažnai vieni kitus pažįsta. Todėl kai kurių komisijos narių buvo paklausta, ar tarp rankraščių jie atpažįsta konkrečius autorius.
Poetų rankraščius skaitęs V.Braziūnas juokaudamas atsako: „Aš mažiausiausiai galiu nujausti, nes paprasčiausiai neturiu tokios atminties. Įsidėmi tik nepaprastos publikacijos, o žagtelėjęs esu nuo D.Čepauskaitės pirmųjų tekstų. Turbūt labiau įsidėmi jaunesnieji kolegos.“
V.Stankus teigia, kad kartais tekstų autorius atpažįsta, tačiau jo sprendimo tai nelemia, o asmeniškai grįžtamojo ryšio nesuteikia. Aptikęs pažįstamą balsą autorius tiesiog skaito toliau. Anot jo, šiais metais poezijos laureatą išrinkti sudėtinga nebuvo.
R.Šerelytės teigimu, tokių atvejų yra buvę. Asmenį išduoda kalba ir naudojamos stilistinės priemonės. Grįžtamojo ryšio asmeniškai autorė nesuteikia, tačiau mano, kad reikėtų.
Komisijos vertinimo kartelė poezijoje – išlaikyta, o prozoje tenka kabintis už potencialo
Anot V.Braziūno, vertinimo kartelė yra išlaikyta, tačiau renkamasi iš to, kas yra: „Vis dėlto dar nebuvo taip, kad komisijos nariai suabejotų, ar šiais metais prizas bus skiriamas, tačiau kartais kalbama, kad silpnų rankraščių nereikėtų išvis leisti, o jeigu poezija tais metais stipri – galima išleisti ir daugiau. Galiausiai, tai ne koks sovietmetis, kad neišleidęs knygos žmogų sužlugdai. Visada yra kitokių galimybių.“
„Juk ir vertintojai yra skirtingi, – teigia poetas, – tačiau dėl laimėtojų paprastai nekyla ginčų. Kiekvienas komisijos narys pateikia 3 mėgstamiausius savo rankraščius, tada ir būna produktyviausios šnekos. Rankraščiai gali būti visiškai ne mano stiliaus, tačiau nuojauta, kas yra tikra poezija, neapgauna.“
L.S.Černiauskaitė negaili kritikos: „Talentingumo PK rankraščiuose – mažai. Ko gero, konkursas mažai reklamuojamas, nebent kultūrinėje spaudoje. Bet čia kyla klausimas, kiek jaunimo skaito tokią spaudą? Kai pagalvoji, 20 rankraščių – nėra taip jau daug, turint omenyje, kad komercinės leidyklos žvejoja talentus ir yra atviros naujiems lietuvių autoriams.
Man atrodo, kad kartelę nuleidžiame. Būdama komisijoje tikrai nemačiau ryškiai talentingos knygos, tačiau turiu vilties ją surasti. Reikia turėti omeny, kad talentingų žmonių nedaug ir jų negali pasitaikyti kiekvienais metais. Konkursas yra konkursas ir turime išrinkti knygą leidyklai.“
Kaip teigia rašytoja, iš 20 rankraščių tik 3–4 buvo panašūs į knygą: „Susitikę paverkiam, kad nelabai kuo turime pasigirti. Ir netgi tai, ką išrenkame, dažniausiai tėra tik pakeliui į knygą. Variantas, kuris pasiekia skaitytoją, gerokai redaguojamas. Taigi žiūrime į rankraščio potencialą. Vis dėlto pati redagavau Monikos Baltrušaitytės novelių rinkinį „Išėję prie upės“ ir Virginijos Rimkaitės apysaką „21 a“ ir džiaugiuosi šia patirtimi. Abi autorės buvo darbščios ir linkusios bendradarbiauti.“
Paklausta apie tai, kokią kritiką rašytoja galėtų pateikti komisijai, ji atsako: „Galbūt mūsų galėtų būti šiek tiek daugiau, nes taip pastebėtume daugiau niuansų. Taip pat galėtų būti skirtingesnė amžiaus grupė. L.Degėsys gal ir vyresnis, bet jis linkęs paremti ekstremalesnius, keistesnius ir mažai suvokiamus tekstus. Tačiau jiems reikia specialaus palytėjimo.“
L.S.Černiauskaitė rašančiajam žmogui nenori nieko patarinėti: „Elementaru, bet reikėtų būti tiesiog savimi. Rankraščiai kartais atrodo tiesiog išstenėti ir išgimdyti. Kam tiek lieti prakaito? Juk galima ir prasmingiau praleisti savo gyvenimo laiką. Rašyti turi būti smagu.“
