Knygos pagrindas – dveji metai iš milaniečio Pino Lellos gyvenimo. „Po raudonu dangum“ pasakojama apie septyniolikmetį italą, kuris gelbėjo žydus iš nesaugios Italijos išvesdamas slaptais Alpių takeliais (kartais tekdavo šliuožti slidėmis užsikėlus žmones ant nugaros), o vėliau tapo Italijoje vieno paslaptingiausių Trečiojo reicho vadų – generolo Hanso Leyerso – asmeniniu vairuotoju ir Italijos pasipriešinimo kovotojams teikė žinias apie slaptus nacių objektus. „Pino nešiojo vokiečių kariuomenės uniformą, todėl nieko neįtardami dėl šnipinėjimo daugelis jį laikė išdaviku, netgi brolis, – viename interviu apie knygą įkvėpusį herojų pasakojo rašytojas. – Vienatvę ir atskirtį vaikinui padėjo ištverti romanas su Ana, nacių generolo, kurį vežiojo, meilužės tarnaite. Deja, atėjo akimirka, kai Milaną užvaldė chaosas ir anarchija, o Pino buvo priverstas rinktis – meilė ir savo paties gyvybė. Ta scena – viena jautriausių visame romane.“
Romanas tapo „Amazon“, „The Wall Street Journal“, „Publishers Weekly“, „USA Today“ ir pasauliniu bestseleriu. Holivudas jį ketina perkelti į ekraną, pagrindinį vaidmenį ruošiasi atlikti naujausiuose filmuose Žmogų vorą įkūnijęs Tomas Hollandas, o Milane rengiamos ekskursijos – kviečiama pasivaikščioti gatvėmis, kuriomis kadaise vaikščiojo Pino Lella.
Romano vertas ir „Po raudonu dangum“ herojaus tolesnis likimas – ne veltui knygos pabaigoje autorius nutarė skirti vietos pasakojimui, kaip romaną įkvėpusio asmens gyvenimas klostėsi po karo. Pino Lellai prireikė dvejų metų, kad nustumtų į užmarštį, ką patyrė Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje, ir pamėgintų grįžti į gyvenimą. „Jis prisiekė pamiršti karą ir niekada nebegalvoti apie Aną, generolą Leyersą, Dolę ir visa kita, ką anuomet regėjo jo akys. Visų pirma jis sieks laimės – ir tai darys con smania (iš italų kalbos – su entuziazmu)“, – atskleidė Markas Sullivanas, keliolikos romanų autorius.
Net pačioje Italijoje mažai kalbama apie tai, kad 1945-ųjų gegužę per egzekucijas ir keršto skerdynes Šiaurės Italijoje galvas padėjo tūkstančiai fašistų ir nacių kolaborantų. Kadangi Pino dirbo nacių generolo vairuotoju, jam grėsė pavojus – net porą metų jis vengė Milano, kol drįso grįžti į gimtąjį miestą. Pino neužsibuvo šeimos versle – jo tėvai valdė ne vieną sėkmingą galanterijos ir sportinės aprangos įmonę, kur veikė pirmoji jų rankinių parduotuvė, dabar įsikūręs „Salvatore Ferragamo“ butikas. Neramios sielos vaikinas pasuko ten, kur vedė širdis, – kadangi geriausiai jautėsi nuo kalno skriedamas slidėmis, įsiliejo į Italijos slidininkų rinktinę, tapo jos treneriu ir vertėju.
Lemtinga Pino tapo kelionė 1950-aisiais į varžybas Aspene, legendiniame JAV žiemos kurorte. Jau pirmą vakarą jis apsilankė bare, prisėdo išgerti ir maloniai pabendrauti su dviem atsitiktinai sutiktais vyriškiais. Gary buvo atvykėlis iš Montanos ir labai mėgo slidinėti. Hemui buvo tekę stovėti ant slidžių Italijoje, Gardenos slėnyje, ant vieno iš labiausiai Pino mėgstamų kalnų. Tik vėliau paaiškėjo, kad tą vakarą Pino linksminosi su tuometine Holivudo žvaigžde Gary Cooperiu, o kompaniją jiems palaikė, bet mažai šnekėjo rašytojas Ernestas Hemingway.
Slidininkų komanda į Italiją grįžo be Pino. Šis išvyko į Los Andželą, bet taip ir nepasirodė Holivude, – naujajam draugui nepavyko įkalbėti ateiti į bandomąjį filmavimą. Pino pasinaudojo karo laikų bičiulio Alberto Ascari (romane pasakojama, kaip jis išmokė Pino vairuoti. Alberto Ascari – Italijos nacionalinis didvyris, 1952-aisiais ir 1953-iaisiais tapo „Formulės-1“ čempionu) pažintimis ir įsidarbino prabangių automobilių parduotuvėje. Atrodė, kad jis tiesiog gimęs pardavinėti mašinas, – išvairuodavo ferarį iš salono ir pastatydavo kitapus kino studijos biuro. Ne vienas kino pasaulio žmogus, iš prodiuserio išėjęs su pelninga sutartimi, atkreipė dėmesį į naujo statuso vertą automobilį ir pasidavė išradingo pardavėjo pinklėms.
Šaltuoju metų laiku Pino vykdavo į Mammoth Mountain slidinėjimo kurortą Siera Nevadoje ir prisidėdavo prie slidinėjimo mokyklos kolektyvo. Šio kurorto įkūrėjas Dave’as McCoy pasakojo, kad regėti Pino, slidėmis šliuožiantį per purias gilias pusnis, prilygo svajonei. Pino pamokos greitai tapo įkandamos tik turtingiems klientams, šie akimirksniu tapdavo jo draugais. Gyvenimo džiaugsmu trykštančiam italui neatsispyrė ir bičiulių į aklą pasimatymą atsiųsta Patricia McDowell, vienintelė spaudos magnatų sukrauto turto paveldėtoja.
Po vedybų su turtinga nuotaka Pinui nebereikėjo mokyti slidinėti ar pardavinėti automobilių, jis įsikūrė Beverli Hilse ir leido laiką važinėdamas sportiniais bolidais, dažnai lankydavosi Italijoje. Pora susilaukė trijų sūnų. „Vyras dievino sūnus, išmokė juos slidinėti ir įskiepijo meilę kalnams, – apie romano herojų pasakojo Markas Sullivanas. – Jis buvo kiekvieno vakarėlio siela – kad ir kuriame pasaulio kampelyje šeima būtų, linksmybės Pino lydėjo visada. Vis dėlto retkarčiais vėlai naktimis, paprastai – ne namie užklupę prisiminimai apie Aną ir generolą vėl pripildydavo širdį melancholijos, sumaišties ir netekties skausmo.“
Kai Pino buvo apie trisdešimt penkerius, santuoka subyrėjo – jam atrodė, kad žmona piktnaudžiauja alkoholiu, ji kaltino vyrą pernelyg žvalgantis į kitas moteris ir neturint ambicijų, juk garsėjo tik kaip puikus slidinėjimo mokytojas. Vos skyrybų dokumentuose buvo padėti parašai, Pino iškart vedė antrąsyk, jo išrinktąja tapo egzotiškos išvaizdos gražuolė Yvonne Winsser, kilusi iš pirmojo Indonezijos prezidento Sukarno giminės. Šioje santuokoje, gyvavusioje keliolika metų, gimė sūnus ir dukra.
„Pino seno. Matė augančius vaikus ir menkstančią sumą banko sąskaitoje, bet net ir perkopęs šešiasdešimt išliko stebėtinai gero ūpo. Slidinėjo. Keliems Italijos leidiniams parašė straipsnių apie lenktynių sportą. Leido laiką su draugais ir moterimis. Bet niekada neprabilo apie tai, ką veikė karo metais“, – pasakoja rašytojas.
Pino Lella tylėjo iki pat paskutinių XX amžiaus metų, kol Šiaurės Italijoje atsitiktinai susipažino su klestinčiu amerikiečiu Robertu Dehlendorfu, kuriam priklausė ir nedidelė slidinėjimo zona Kalifornijoje. Kone bendraamžiai vyrai greitai rado bendrą kalbą. Kai naujojo pažįstamo amerikietis pasiteiravo, ką prisimena iš karo metų, Pino nutarė jam išlieti savo skausmą.
Dar po kelerių metų, 2006-aisiais, Markas Sullivanas bebaimio italo istoriją išgirdo svečiuodamasis pas pažįstamą rašytoją, šio supažindintas su Dehlendorfu, gavo iš jo Pino telefono numerį. „Kai pirmą kartą paskambinau, tikino nesuprantąs, kodėl juo domiuosi, – prisimena Markas Sullivanas. – Paaiškinau, kad jo gyvenimo nuotrupos, kurias išgirdau, liudija nepaprastą didvyriškumą. Vyro balsas pasikeitė. Tuomet ir prisipažino save laikąs veikiau bailiu nei didvyriu. Tokios kalbos tik pakurstė mano smalsumą. Po dar kelių pokalbių telefonu Pino sutiko, kad atvykčiau į Italiją ir savo ausimis išgirsčiau visą istoriją. Pirmąsyk nuskridęs jo aplankyti pasilikau trims savaitėms. Vyras ėjo aštuoniasdešimtus metus ir gyveno pamažu yrančioje senoje viloje nuostabiame Lesos miestelyje į šiaurę nuo Milano, ant Madžorės ežero kranto. Pino daugiau nei trisdešimt metų gyveno Kalifornijoje, tad vertėjo neprireikė. Valandų valandas šnekučiavomės jo svetainėje, kur stovėjo rojalis, pūpsojo krūvos senų gobelenų, paveikslų ir kitokių dalykų, primenančių ilgą, neįtikėtiną gyvenimą. Klausantis jo lūpose nubudusios praeities bėgo valandos, dienos, galiausiai – ir savaitės.“
Iš pradžių Markas Sullivanas ketino rašyti dokumentinę knygą, bet po beveik dešimtmečio, sugaišto stengiantis atkapstyti tikslius faktus ir patikimus dokumentus, nuleido rankas. „Pagaliau su tuo susitaikęs supratau, kad atsidūriau istorinio romano srityje, – viename interviu sakė rašytojas. – Iš negrožinės ir grožinės literatūros kūrėjų tikimasi skirtingų dalykų. Pirmieji privalo laikytis dokumentuose įamžintų faktų ir tiesioginių liudijimų. Antrieji turi ieškoti gilesnės, jausminės tiesos. Patraukiau ta kryptimi – dabar dėl šio sprendimo labai džiaugiuosi. Ieškodamas knygai informacijos sužinojau, kad Italijos karo fronto didvyriai ir tragedijų aukos – visai ne retenybės, ir dažnai jiems tyčia šykštima pripažinimo ar gedulo. Pino ir begalė kitų, išgyvenusių karo metus Italijoje, sąmoningai nuvijo šalin prisiminimus apie patirtą siaubą. Visai kaip jis, daugelis regėjo daugybę ir kilniai, ir žvėriškai besielgiančių vyrų bei moterų. Kaip ir Pino, jie nuo vieno iššūkio žengė prie kito, įveikė juos, kuo skubiau palaidojo prisiminimus, tiek susijusius su pergalėmis, tiek su nesėkmėmis, ir niekada apie juos nebeprakalbo.“
