J.Skablauskaitė 1976 m. Vilniaus dailės institute baigė menotyrą. Dirbo kultūros įstaigose, nuo 1987 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Debiutavo apsakymų ir apysakų rinkiniu „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ (1986), už kurį 1987 m. apdovanota A.Jonyno premija. Išleido apsakymų ir apysakų rinkinius „Liūnsargių moteris“ (1993), „Trečiasis tūkstantmetis“ (2000), romanus „Žolių kartumas“ (1990), „Mėnesienos skalikas“ (1997), „Kitas kraujas“ (2002), „Septyniadangė erdvė“ (2004), „Brudenis“ (2006). 1998 m. apdovanota Žemaitės premija už romaną „Mėnesienos skalikas“.
Atsisveikinti su rašytoja bus galima sekmadienį ir pirmadienį Joniškio laidojimo namuose. Ji bus laidojama Joniškio senosiose kapinėse.
Kaip sako literatūrologė Solveiga Daugirdaitė, jau pirmojoje knygoje išryškėjo svarbiausieji J.Skablauskaitės kūrybos bruožai: postmoderni meninė jausena, meno kūrinio kaip savarankiškos tikrovės modeliavimas, subtili fantastikos, magijos, paslapties ir tikrovės elementų sampyna.
Romane „Žolių kartumas“, rinkinyje „Liūnsargių moteris“ iškyla savita moters samprata: ji stichiška, vadovaujasi nuojauta ar pasąmonės impulsais, laukinė ir neprijaukinama kaip gamta, ekstravagantiškai vaidina daugybę vaidmenų.
„J.Skablauskaitės moterys turi fatališkos, monstriškos moters bruožų, ypač išryškėjusių romane „Mėnesienos skalikas“, kur posovietinė provincijos tikrovė konstruojama kaip „muilo operos“ (vargo neslegiamų turtuolių meilės istorijos) ir mistikos lydinys. „Trečiasis tūkstantmetis“ grindžiamas keistomis vizijomis ir veiksmo metamorfozėmis“, – sako S.Daugirdaitė.
Atsisveikinti su rašytoja bus galima sekmadienį ir pirmadienį Joniškio laidojimo namuose. Ji bus laidojama Joniškio senosiose kapinėse.
