Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Poetas A.Žekevičius apie naują savo knygą „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“: temą man padiktavo gyvenimas

Po šiltos ir ilgos vasaros staiga užklupęs ruduo, rodos, daugelį nustebino savo stingdančio šalčio ir vėjo deriniu. Pasislėpus paskutiniams saulės spinduliams, akimirksniu stoja slogi, melancholiška rudens nuotaika. Tokia pat ji jaučiama ir skaitant antrąją poeto, vertėjo Aisčio Žekevičiaus poezijos knygą „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.
Aistis Žekevičius
Aistis Žekevičius / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Paklaustas apie tai, ar knygos išleidimas ir šių dienų rudeninė melancholija buvo planuota, autorius pripažino – knygos išleidimo data nusikėlė, tad įvyko gražus sutapimas. Pasirūpiname šilta kava, arbata ir kalbamės apie antrąją knygą su pačiu jos kūrėju.

– Visų pirma, kokie buvo esminiai antrosios knygos įkvėpimo šaltiniai?

– Sudėtinga pasakyti lengvai, nes veikia viskas, su kuo susiduri gyvenime: pamatai kažkokį filmą, perskaitai knygą ar tiesiog ateina mintis bevaikštant kur nors parke. Tuomet ją pasigauni, užrašai, paskui permąstai, priaugini dar kitokių žodžių ir tai po truputį virsta eilėraščiu. Iš pradžių buvo mintis rašyti apie atmintį, kaip ji veikia, kaip žmogus jaučia laiką ir kaip atmintyje tas praėjęs laikas išsitempia, išsikraipo ir kiek ten tos tikrovės lieka. Šita tema ir yra kažkiek paliečiama knygoje, bet, aišku, laikui bėgant tas sumanymas keitėsi ir transformavosi. Manau, tai yra labai normalu dirbant prie tokių ilgalaikių projektų, kaip, pavyzdžiui, poezijos knyga. Su laiku keičiasi ir paties požiūris į tam tikrus tekstus, ir patys tekstai, galų gale bendras knygos sumanymas.

– O kas yra ta besišypsanti bedugnė? Ar tai visa ko pabaiga, galutinis taškas, ar visgi plotmė, į kurią pasižiūrėjus dar įmanoma praregėti?

– Yra bent kelios skaitymo strategijos, vieną iš jų sufleruoja pats pavadinimas. Knygoje yra nemažai tamsos ir galbūt vienas iš tokių dažnesnių motyvų – bandymas toje tamsoje įžvelgti vilties ar šviesos. Kitaip tariant, kažko, kas leistų stumtis gilyn ir tolyn į tą bedugnę. Kelis pavyzdžius knygoje pateikiau – gali būti kažkokia ekrano bedugnė, vidinė ar dar kitokia. Bet apskritai aš manau, kad poezijos skaitymas yra ganėtinai subjektyvus, tai kiekvienas skaitytojas turbūt per savo patirtį bandys perleisti tą kūrybą. Kažkurią dieną kaip tik galvojau, kad būtų įdomu skaitant savo knygą patirti tai, ką patiria kiti, nes aš to nešališkai padaryti negaliu.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Aistis Žekevičius
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Aistis Žekevičius

– O kaip Jūs iš skaitytojo tapote poetu?

– Jeigu lyginčiau save su kitais bendraamžiais poetais, tai aš gana vėlai atsidūriau toje srityje, nes pats pradėjau rašyti tik baigdamas bakalauro studijas. Tuo metu jau daug kas dalyvavo filologų konkursuose, reiškėsi įvairiuose interneto portaluose, pavyzdžiui, rasyk.lt ar zaliazole.lt, kurie anksčiau buvo ganėtinai populiarūs. O apskritai rašymas mane susirado pats. Atsimenu, buvau išvykęs į Erasmus studijas Slovėnijoje paskutiniais studijų metais. Iš jų turėjau daug įspūdžių, buvo laiko apmąstymams ir visa tai pradėjau užrašinėti. Beje, man ten dėstė vienas slovėnų poetas Alešas Debeljakas, bet dalykas nebuvo susijęs su poezija, nes studijavau kultūros istoriją.

– Tai prieš išvykstant studijuoti svetur minties apie poezijos rašymą nebuvo?

– Kaip ir ne, nebent kažkur giliai. Patys pirmi bandymai buvo visiškai sau, jų niekam nerodžiau, nes niekas iškart nepradeda rašyti gerai, visi iš pradžių turi praeiti tą kažkokį blogą etapą. Jeigu praeina, tada yra šansas, kad kurs toliau.

– Grįžtant prie pačios knygos, pagal ką Jūsų knygoje eilėraščiai yra suskirstyti į skyrius?

– Aš sakyčiau, kad gal net ne pagal tematikas, bet laikantis tam tikros bendros siužetinės linijos. Knygoje chronologija nėra visai tiksli – tai gruodis, tai rugsėjis. Galiu sakyti, kad truputį pažaidžiau su laiku šioje knygoje, nes jis nėra linijinis. Pirmas knygos skyrius yra labiau toks istorinis, bet kiti skyriai neturi kažkokios griežtos skirties, labiau plėtoja tą bendrą knygos siužetą.

– Kas Jus kūryboje provokuoja aprašyti, kartais ir vertinti įvairius socialinius reiškinius?

– Kad ir kaip banaliai nuskambės, bet tiesiog tikrovė. Kas aktualu, kokiomis idėjomis gyvenu, apie tą ir rašau. Jei kažkokia idėja neduoda ramybės, ji ir gali pasijusti kūryboje. Jei pateiktumėte konkretų pavyzdį iš knygos, galbūt būtų paprasčiau atsakyti.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Aistis Žekevičius
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Aistis Žekevičius

– „<...> labai girtas čiūvas troleibuse / liepęs Tomui nebekabinti makaronų / bei paskaitęs pamokslą / apie sunkų gyvenimą / bablo gausą / ir varkių sukimą / ir nors trumpam tapo nejauku / tai buvo dar viena priežastis / iš visų jėgų švęsti gyvenimą“.

– Šis visas eilėraštis yra beveik vieno vakaro kronika, mažai kas išgalvota, net žmonės iš esmės tie patys likę. Jeigu iš pradžių atrodo, kad literatūroje viskas turi būti labai pakylėta, reikia kalbėti tik apie aukštas idėjas, tai paskui supranti, kad to įkvėpimo gali atrasti bet kuriame žingsnyje. Taip buvo ir šiuo atveju.

– Ar tuomet galima Jūsų kūrybą laikyti autobiografiška?

– Nežinau, poezija dažnu atveju ir būna tokia, čia tik yra etikečių klausimas ir kiek pats autorius sutinka būti įvardijamas vienokio ar kitokio žanro atstovu. Aš nemanau, kad tai yra labai autobiografinė, bet tuo pat metu neįmanoma, kad ji visiškai nebūtų autobiografinė. Man labiausiai norėtųsi, kad skaitytojas pats išsineštų iš knygos kažką sau artimo, o ne tik sužinotų detalių apie jos autorių.

– Kai kurie kūrėjai ir portalai rašė, kad pirmojoje Jūsų knygoje buvo ryškus asmeninio mirtingumo naratyvas. Ar yra temų, kuriomis Jums būtų sunku ar net neįmanoma rašyti?

– Temas man padiktuoja gyvenimas. Dabar jau 5 metus gyvenu su donoro inkstu, tikrai turėjau rimtų sveikatos problemų. Apie mirtį galima rašyti kaip nors pompastiškai, bet kai pajauti pats, kaip viskas yra trapu ir laikina, tas jausmas persiduoda į tekstus. Privertė giliai susimąstyti, ką aš čia veikiu ir kiek dar to laiko turiu. O jeigu dabar pasakyčiau, kad niekada nerašysiu apie vieną ar kitą dalyką, turbūt ateityje vis tiek parašysiu, tad gal susilaikysiu nuo atsakymo (juokiasi).

– Knygos išskirtinumas – pridėtas Spotify dainų grojaraštis. Kaip kilo ši idėja ir kokią reikšmę Jums turi jame esančios dainos?

– Kadangi knyga yra dvimatė, o bedugnė – erdvinis objektas, tai yra tokia galimybė tą bedugnę ištęsti į trimatę erdvę ir apgyvendinti savo kambaryje. Sumanymas mano buvo toks. O muzika, be abejo, yra mano paties mėgstama ir atrinkta. Nesu girdėjęs, kad prieš tai kas nors būtų įgyvendinęs tokią idėją, bet man ji pasirodė labai smagi.

– O kas yra pirmasis knygos adresatas – Jūs ar skaitytojas?

– Man atrodo net nereikia apsimetinėti, kad yra rašoma kažkam kitam, o ne skaitytojui. Norėjosi parašyti šiek tiek šviesesnę ir paprastesnę knygą už pirmąją. Dėl pirmo punkto nesu tikras, ar man pavyko, bet norėjosi įdėti daugiau intymumo ir šnekamosios kalbos, kurią girdžiu gatvėje ar artimoje aplinkoje.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Aistis Žekevičius
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Aistis Žekevičius

– Be poezijos esate dar ir vertėjas. Kokio žanro literatūrą tenka versti daugiausiai?

– Tenka versti ir poeziją, bet daugiausiai – negrožinę literatūrą. Dabar verčiau labai įdomią knygą apie tai, kaip Irano merginos slapčia mokosi vakarietiškos literatūros. Ji vadinsis „Lolita Teherane“. Joje ir apie paskaitas pasakojama, ir apie pačių iraniečių gyvenimą, kokios problemos jas kamuoja. Bet dar daug liko išversti, tad knyga, manau, pasirodys tik kitąmet.

– Ar šias dvi savo veiklos sritis susiejate, ar kaip tik bandote atriboti?

– Čia toks dalykas, kurio nelabai galiu sukontroliuoti. Aš verčiu amerikiečių poeziją ir yra buvę atvejų, kad praeina keli metai, parašau eilėraštį pats ir suprantu, kad viena ar kita akimirka pas mane ateina iš tų kitų poetų. Nesąmoningai taip išeina, tad tikrai vertimai veikia ir kūrybą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?