Susitikimo su skaitytojais ir knygos pristatymo metu J.Čerškutės paklaustas, ar ką nors nauja knyga pačiam A.Marčėnui reiškia, mat poezijos knyga jau penkiolikta, neskaitant esė ir rinktinių, poetas juokavo: „Reiškia, kad parašiau daug knygų.“
Ar ją rengiant A.Marčėną kas nors stebino? O kas apskritai stebina poetą?
„Savęs nustebinimas ir yra tas narkotikas, dėl kurio rašomi eilėraščiai. Nors ta nuostaba po kiek laiko dingsta. Nustebimas yra momentinis“, – svarstė jis.
Dalį knygos A.Marčėnas parašė būdamas užsienyje – Kroatijoje, kur jau ilgą laiką žiemos metu vyksta. J.Čerškutės paklaustas, ką poetui duoda kelionės, kurios nėra susijusios su poezija ir ar jos leidžia nerašyti, A.Marčėnas kalbėjo, kad tokios kelionės priverčia žengti iš kasdienės rutinos.
„Kelionėse viskas persimaino, skatina pažiūrėti į pasaulį, į save kitaip“, – sakė jis.
Knygos „Ir“ redaktoriumi tapo Vytautas Būda. A.Marčėnas juokavo, kad dirbdamas su griežčiausiu redaktoriumi pats prašė, kad jis kiek galima poetą įstatytų į rėmus, paliktų kuo mažiau laisvės.
„Kuo griežčiau poezijoje, tuo daugiau laisvės įveikti kliūtis“, – pasakojo jis.
Poetas šypsodamasis kalbėjo ir gyrė knygos redaktorių. Pasak jo, jis pats dabar tarsi pirmose klasėse mokosi lietuvių kalbos, o premijas yra gavęs nemokėdamas lietuviškai rašyti – tokia redaktoriaus įtaka.
A.Marčėnas taip pat skaitytojams prasitarė, kad kartu su V.Būda dirba ir prie būsimos knygos – ji, kaip sakė poetas, turėtų pasirodyti minint jo šešiasdešimtmetį, kuris bus kitų metų rugsėjį.
A.Marčėnas kalbėjo, kad viską stebi iš šono, nes negalima pačiam iš savęs poezijoje gyventi.
„Jei sulauksiu“, – juokėsi A.Marčėnas.
Mintimis grįžęs prie naujos knygos jis sakė, kad knygos pavadinimas „Ir“ jam iš karto patiko, nes jis savyje slepia daug prasmių – yra talpus ir kartu tarsi pratęsia kokią nors anksčiau nuskambėjusią mintį.
Kalbėdamas apie temas kokiomis kuria, A.Marčėnas prisiminė, kad jį stebina kritikai, kurie jo kūryboje ieško temų: „Man niekada nerūpėjo temos. Man rūpėjo, kaip eilėraštuką sudėlioti, o tada eilėraštukas atsineša temą.“
„Ar dabar jaučiat, kad rašot geriau, įdomiau?“ – klausė. J.Čerškutė A.Marčėno, kurį prašė palyginti su A.Marčėnu prieš kelis dešimtmečius.
„Jei poetas sąžiningas, tai jis rašo, koks yra. Tada buvo vienos galios. Kai jaunas esi, daugiau energijos, emocijos, nežinomybės. Kai esi pagyvenęs, tai daugiau racijos, žinojimo, bet ir nežinomybės išlieka. Kol yra nežinomybės, tol įdomu nueiti į tuos laukus ir miškus, kur poezija auga“, – kalbėjo poetas.
Jis atviravo, kad pats vis labiau atitrūksta nuo viešojo poezijos lauko. Kaip pats sakė, „poezija tampa vis hermetiškesnė ir tai man patinka.“
„Kuo mažiau turiu kontaktų su poetine terpe, tuo tampu hermetiškesniu“, – kalbėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
J.Čerškutė klausė, kodėl poetas tolsta.
„Žmonės bręsta ir keičiasi, esmė lieka ta pati, bet kaip susiformavo trejų ar penkerių metų – niekas nesikeičia, kinta tik kaukės. Senstant organizmui reikia naujų kaukių. Dabar man ši atsiskyrusio žmogaus kaukė patinka labiau“, – atsakė jis.
„Nustebimas yra momentinis“, – svarstė poetas.
A.Marčėnas kalbėjo, kad viską stebi iš šono, nes negalima pačiam iš savęs poezijoje gyventi.
„Žinoma, aš niekur nepabėgsiu iš tos terpės. Ji netgi įdomiau matosi iš šalies“, – sakė jis.
Akimirką tarp skaitomų eilėraščių poetas sustojo ir sakė, kad vis dažniau pastebi, jog poezijos skaitymas balsu teikia vis mažiau džiaugsmo. Priešingai – norisi skaityti tiesiog akimis.
Jis taip pat prisipažino, kad mėgstamiausi eilėraščiai jam tampa tie, kurie labiausiai patinka ir skaitytojams.
