Vientisos kompozicijos „Giesmė“ – tartum vienas eilėraštis – parašyta vos per tris mėnesius, žaižaruoja aukščiausia poetine įtampa, siurrealistine vaizduote ir biografinėmis detalėmis. Pats poetas teigia rašęs dienoraštį, kuris netikėtai ir pačiam tapo septyniolikos skyrių poema, kurioje persipina praeitis ir dabartis, poezija ir proza, intymumas ir refleksijos, galynėjimasis su kalba ir atsidavimas jos srautui.
Apie šį eilėraštį-upę, jo užgimimo aplinkybes, poeziją kaip žygdarbį bei Širvintos pamokas – pokalbis su poetu D.Gintalu.
– „Vienos vasaros giesmė“ – ketvirtoji tavo poezijos knyga, kuri tiek savo forma, tiek poetine kalba gerokai skiriasi nuo ankstesnių rinkinių. Kaip pats nusakytum šią knygą, parašytą vos per tris mėnesius, be jokio skiriamojo ženklo, tartum vienu pagavimu?
– Parašyti knygą, kurią sudarytų vienas ilgas, talpus eilėraštis, buvo mano sena svajonė. Ta idėja mane persmelkė, kai su nuostabia kompanija gal prieš dešimt metų atvažiavom į Anykščiuose vykusį eksperimentinės muzikos koncertą. Jame grojo šios muzikos dievukai – „Nurse with wound“ lyderis Stevenas Stapletonas, multiinstrumentalistas Andrew Liles ir kt. Svaiginantis, neeilinis koncertas! Ir štai per pertraukėlę išėjęs į lauką, apsvaigintas muzikos ir alaus, prisimenu, labai aiškiai pajutau, kad kažkada turėtų rastis knyga-eilėraštis. Ta mintimi iškart pasidalinau su šalia buvusiu poetu oniriku Žilvinu Andriušiu. Ir štai, galima sakyt, po dešimties metų idėja virto kūnu – radosi „Vienos vasaros giesmė“ su paantrašte: eilėraštis upė. Tai gaivališkas, tekantis, intymus tekstas, besiliejančių žodžių ir vaizdinių muzika, „haliucionuojantis gyvenimo aprašymas“, kaip tiksliai nusakė poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas.
– R.Rastauskas taip pat šią knygą įvardijo kaip „beprotiško spartumo žygį, gal net žygdarbį“. Tad įdomu, ką pačiam teko išgyventi šiame žygyje?
– Pirmiausia, tai kaip reikiant teko pasigalynėti su kalba. Lyg su kokia siaučiančia vandens stichija, gelmių pabaisa, trokštančia tave tiesiog paskandinti, įsukti į paklydimų verpetą, praryti. Suvaldyti ištisą kalbos srautą be kablelių buvo didelis, kone titaniškas darbas. Tačiau tai dariau su tikru užsidegimu, pats tekstas traukė it magnetas, tai buvo galimybė susilieti su savim pačiu, su savo stichijomis, susitikti su psichikos kertėse kiūtančiais gnomais.
Tiesa, tą vasarą lankiausi Saremos saloje, ir mane sužavėjo miestelių pavadinimai, nepaprasta jų skambesio magija, tad važiuodamas automobiliu garsiai juos skaičiau ir dukros prašiau juos užrašyti – galbūt kur nors tą skambesį pritaikysiu... Ir štai pritaikiau čia, savo „Giesmėje“.
Suvaldyti ištisą kalbos srautą be kablelių buvo didelis, kone titaniškas darbas.
Tie estiški pavadinimai, na, pavyzdžiui, Liiva, Õhma, Punapea, o paskui ir pati kalba sužavėjo. Grįžęs iš salos Vilniuje knygynuose ieškojau estų-lietuvių kalbos žodyno, deja, niekur neradau, aptikau tik internetinį variantą, puoliau šniukštinėt, mokiausi žodžių, frazių, iki šiol kai kurios maloniai skamba galvoje... Na kad ir ši: „tüdrukud korjasid aasal karikakraid“ („mergaitės pievoje skina gėles“). Lyg švelnus raganiškas užkalbėjimas...
– Kalbos bei vaizdinių srautas tekste yra nepaprastai intensyvus ir kunkuliuojantis. Susidaro įspūdis, kad rašant šią knygą kalba tavyje tiesiog prasivežė be jokių stabdžių. Ar tai ir galima būtų pavadinti „įkvėpimu“? O gal tai labiau kalbinis eksperimentas, žaidimas nepaisant taisyklių?
– Kaip yra sakoma, apetitas ateina bevalgant, panašiai ir čia: įkvėpimas atėjo berašant. Tai yra tą vasarą tiesiog rašiau intymų dienoraštį, tokį visiškai laisvą, be jokių stabdžių, net nedėdamas kablelių, ir pamažu ėmiau jausti, kad tai daugiau nei dienoraštis, kad gimsta nauja knyga – lyg chimera, hibridinis literatūrinis padaras, kur susilieja skirtingos kalbėjimo manieros, pakylėta poezija – su žemiška proza, intymūs lyriniai pasažai – su kelionių įspūdžiais, vaizduotės ir išmonės šuorai – su autobiografinėmis detalėmis.
Tą vasarą tiesiog rašiau intymų dienoraštį, tokį visiškai laisvą ir pamažu ėmiau jausti, kad gimsta nauja knyga.
Teksto per visą vasarą radosi labai daug, tad teko imti žirkles ir karpyti, čia pat griebtis adatos ir siūti, susiūti taip, kad teksto siūlės arba būtų dailios, neryškios, arba visai nematomos, kad tekstas galėtų tekėti kaip upė.
Kita vertus, taip, man tai buvo eksperimentas, bet su aiškiomis taisyklėmis. Eksperimentavau stebėdamas, kaip skirtingos informacijos gijos per asociacijas gali susilieti į vieną srautą, ar nėra pernelyg didelių slenksčių, atotrūkių, plyšių, skaidančių teksto vientisumą, norėjau tam tikrose vietose sukryžminti lietuvių ir pirmiausia estų, tada dar latvių kalbų gyvastį, per tai dar labiau užkaitinti kalbą, išgauti naują jos lydinį, mąsčiau, ar ilgas tekstas be kablelių nebus vargas kitiems jį skaitant, be to, norėjau poetiniam tekstui suteikti atitinkamą fabulą, nors ir besisukančią ratilais, vinguriuojančią sraujomis, bet turinčią pradžią ir pabaigą. Neslėpsiu, galiausiai turėjau ambicijų sukurti kažką naujoviško lietuvių poezijoje. Bet svarbiausia, perfrazuojant muzikantą Marilyn Mansoną, buvo veikti valdomam chaose, sukurti tornadą, bet neleisti jam išsiplėsti, antraip viskas sugriūtų.
– Kiek žinau, pradžioje visas tekstas buvo vientisas, nesuskirstytas jokiomis dalimis, kaip Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ rankraštis ar panašūs į jį – ištisinis sąmonės srautas. Ką pati forma pasako ir apie šį tekstą ir kodėl, vis dėlto, galutiniame variante skaitytoją pasiekė į septyniolika dalių padalinta poema?
– Taip, pirminė idėja – ilgas teksto srautas be jokių pertrūkių. Dėl to ir radosi paantraštė – „eilėraštis upė“. Nesibaigiantis, gaivališkas himnas gyvenimui, gyvybei ir gamtai.
Kai rankraštį perskaitė du rimti vyrai – poetas Gytis Norvilas ir leidėjas Saulius Repečka, jie vienbalsiai pasiūlė tekstą suskaidyti dalimis, duoti skaitytojui kartkartėm atsipūsti, antraip šis gali nuskęsti. Na, „lavonų“ lyg ir nesinorėjo, o be to, pamačiau, kad skaidant dalimis tekstas labiau apsinuogina, aiškiau pasimato įvairios šiukšlės, randasi galimybė jį iššvarinti, atisakyti nereikalingo balasto. Taip ir atsirado septyniolika dalių. Net pagalvojau, kad ir pačiam eilėraščiui kaip kokiam dainininkui, atliekančiam ilgą kūrinį, verta atsipūsti, padaryti pauzių, kad tekste būtų vietos ne tik gausmui, bet ir tylai.
– Lygiai prieš trisdešimt metų pasirodė Sigito Gedos knyga „Septynių vasarų giesmės“: anuomet poetui prireikė septynių vasarų, o tau užteko vienos. Ši analogija kilo galvojant apie per tuos dešimtmečius pakitusį mūsų santykį su laiku. Ar nesuklysiu sakydamas, kad ši tema – viena kertinių poemoje?
– Kodėl S.Geda savo eilėraščių rinkinį pavadino būtent „Septynios vasaros giesmės“, nežinau, mat sprendžiant pagal eilėraščių parašymo datas, knyga parašyta per gerus porą metų.
Laikas – bene jautriausia žmogui filosofinė ir psichologinė sąvoka, jis visada persunktas gėlos.
O laikas – dalykas keistas, tai išsiplečia, tai susitraukia it koks pulsuojantis organizmas, priklausomai nuo tavo išgyvenimų, būsenų, veiksenos... Jis ir kosmoso, ir tavo dalis.
Bet šiais laikais susidaro įspūdis, kad laikas tiesiog fiziškai greičiau teka nepriklausomai nuo tavo sąmonės ir veiklų, lyg kosmose būtų įvykę negrįžtami pakitimai. Nors tie pakitimai greičiausiai įvyko mūsų galvose, tuose mikrokosmosuose, kuriuos provokuoja, iššaukia nesveikos konkurencinės kovos veikiamas civilizacijos tempas. Todėl Maskoliškės, kuriose rašiau tekstą, man yra prieglobstis, bent jau laikina anticivilizacinė erdvė, sauganti nuo tų provokacijų ir nemalonių įtampų.
Taip, laikas, teisingai sakai, viena kertinių temų poemoje, kaip ir apskritai gyvenime. Pati laiko sąvoka užkoduota jau pačiam pavadinime. Laikas – bene jautriausia žmogui filosofinė ir psichologinė sąvoka, jis visada persunktas gėlos. Dėl galybės žmogiškų veiksnių – netekčių, neišsipildymų, užgesusių meilių, aistrų, ištirpusių gražių akimirkų, nes viską valdo ir užvaldo laikinumas. Teigiama sielos amžinybė – maža paguoda. Kadangi esu, na, taip save vadinu, tikintis skeptikas, todėl į tokias sąvokas kaip amžinybė, pomirtinis gyvenimas žiūriu atsargiai, su lengva ironija. Nei teigdamas, nei neigdamas, tiesiog sau ir kitiems sakydamas: nežinau. Faktas vienas – mokėti džiaugtis šia akimirka – duotybė. O man rašyti šitą tekstą – buvo didelė šventė.
– Beje, ir tavo paties kūryboje laikas ima bėgti gerokai sparčiau. Prieš tai buvusias eilėraščių knygas skiria dešimt ir devyneri metai, o ši pasirodė dvigubai greičiau, po „Adatų“ praėjus penkeriems metams. Kaip pats tai paaiškintum?
– Dar nepaminėjai dviejų per pastaruosius dvejus metus išleistų knygų vaikams – „Duokit kelią Begemotui!“ (2019) ir „Ajerų kisielius, arba Varnos, varvekliai, varanai ir varlės“ (2021). Man tos knygos lygiai svarbios kaip ir suaugusiems.
O tą, vadinkim, kūrybinį suaktyvėjimą turbūt paaiškinčiau sustiprėjusiu laikinumo šiame pasaulyje pojūčiu. Kartais jis mane tiesiog nudiegia. Anksčiau taip nebūdavo. Su laiku daugėja ir vienatvės, kartu ir sapnų. Galbūt dėl to neretai sapnuoju bičiulius poetus, su kuriais blaškausi po Druskininkus poezijos festivalio metu.
Kūrybinį suaktyvėjimą turbūt paaiškinčiau sustiprėjusiu laikinumo šiame pasaulyje pojūčiu. Kartais jis mane tiesiog nudiegia.
Galop bėgant laikui į tave suteka vis daugiau upių, atmintis lyg vanduo prasigraužia pro įvairias kerteles, iš kurių norisi vis kažką ištraukti ir paversti kūryba. Tai vyksta savaime. O ir šiaip leisti knygas kas dešimt metų – reiškia gyventi paribyje, būti stebėtoju, o ne dalyviu. Kol turiu jėgų ir tikėjimo, kad galiu kažką naudingo nuveikti lietuvių poezijos stadione, norisi ne tik paploti kitiems, bet ir pačiam dalyvauti šioje poetinėje olimpiadoje...
– Pats šį tekstą įvardiji kaip „eilėraštį upę“ ir apie tai kalba ne tik jo forma, bet ir vandens ženklai, net konkreti Širvintos upė, išnyranti poemoje. Maža to, kiek pamenu, tavo paties elektroninis paštas kitados taip pat buvo susijęs su vandeniu, o tai man priminė Gyčio Norvilo naujoje knygoje „Akla valtis“ perskaitytas eilėraštis „Dioniso pagarbinimas 2“, skirtas D.G. Šie inicialai puikiai atitinka tavuosius. Maža to, eilėraščio veikėjas yra pavadintas Vandeniu D. ir tai, matyt, irgi ne atsitiktinumas. Tad papasakok apie savo santykį su vandeniu.
– Ačiū Gyčiui už šaunų eilėraštį, kurį ir aš, spėju, dedikavo man. Nors pagal horoskopą esu Vandenis, oro ženklas, tačiau kartu ir vandenis, „tas, kuris upelyje gyvena“, na, arba prie vandens. Pirmiausia kalbu apie Širvintos upę šalia sodybos. O šiaip užaugau prie vandens. Slabadėlėje tai buvo kūdra, kurioje ir žvejodavom, ir maudydavomės, joje apsigyveno tėvo iš narvo paleista apšiurusi nutrija trumpa uodega. O kaip ji atsigavo, kokia gražuole tapo!
Paskui augau Dauguose prie Didžiuliu vadinamo Daugų ežero. Jis visada būdavo šalia: matydavau jį pro langą, šalia mažame stadioniuke žaisdavom futbolą, iš jo traukdavom nuo skardžio įriedėjusį kamuolį, vasaromis ežere žaisdavom gaudynių, šokinėdavom visi kaip pamišę nuo aukšto tramplino, nardydavom po lieptais... Kaip išvengėm rimtų traumų, kaip vienas ant kito neužšokom skrisdami žemyn per gaudynes, nelabai suprantu... Nors nelaimių neišvengta – ežere nuskendo nuostabus bičiulis kaimynas, talentingas elektrotechnikas ir konstruktorius Arūnas Varnas, apie jį irgi rašau savo kūriny.
Mano gyvenime daug vandens... Jis ir gyvybė, ir grėsmė, nes „vanduo neturi plaukų, už kurių būtų galima nusitverti“...
Vandenyje, specialiame gimdymo baseinėlyje, gimė sūnus Talis. O kur dar jūrų vandenys... Ypač mėgstu Lamanšo pakrantes, šalia jūros stūksančias milžiniškas uolas, nepaprasto grožio laukinius, gyvybe knibždančius paplūdimius, vandenyno potvynius ir atoslūgius... Ir fantastinį laukinį Latvijos pajūrį netoli Jūrkalnės. Ką galiu bepridurti, mano gyvenime daug vandens... Jis ir gyvybė, ir grėsmė, nes „vanduo neturi plaukų, už kurių būtų galima nusitverti“, kaip sakė vienas indėnas, jis ir apsivalymas, ir eroso stichija, platus jo guolis...
– Tavo giesmė sklidina įvairiausių nuorodų į literatūrą, muziką, mitologiją, religijas, gamtą, istoriją, psichologiją, galų gale, konkrečias dabarties realijas. Gal turi ir metodą, kaip galima perskaityti šią knygą ir pačiam skaitytojui išbalansuoti neapsivertus?
– Pats savo kūrinį skaičiau ir tylomis, ir pusbalsiu, ir balsu... Kiekvienas skaito savaip... Manau, geriausias efektas pasireikštų, jeigu tekstas būtų perskaitytas arba vienu sykiu, arba per pora trejetą vakarų.
Tekste daug įvairių aliuzijų ir šiek tiek teksto kitomis kalbomis, bet specialiai nenorėjau dėti jokių paaiškinimų, išnašų, kad visas tekstas būtų švaresnis, skaidresnis, be to, būtų galima nesidairant į šalis tiesiog mėgautis kalba... Siūlyčiau skaityti šį kūrinį kaip odę žmogaus įvairiapusiškumui, himną gyvenimo aistrai ir džiaugsmui, kurie, kaip sakoma, čia liejasi laisvai.
Siūlyčiau skaityti šį kūrinį kaip odę žmogaus įvairiapusiškumui, himną gyvenimo aistrai ir džiaugsmui.
Tai drauge prieš civilizaciją, tiksliau, prieš jos destruktyviąją pusę – beatodairišką gamtos naikinimą, masinį miškų kirtimą, trofėjinę vilkų medžioklę, prieš visa, kas pavergta dėl komercijos, naudos, išskaičiavimo, godumo – nukreipta knyga.
O kad kažkas beskaitydamas apsivers, nieko tokio, išsimaudyt verta, vieni, matyt, nusipurtys, įsiropš atgal į valtį ir plauks toliau, kiti nusispjaus ir nueis į kitą pusę – knyga juk skirta toli gražu ne visiems...
– Laikas yra tarytum upė, tekantis ir nepagaunamas. Būtent šis teksto formos ir paties poetinio srauto vientisumas sukuria nepaprastą įspūdį, lyg skaitytojas būtų nešamas patvinusios, akmenimis besivartančios, pilnos sūkurių ir slenksčių upės srovės. Bet pačiame tekste pats labai įnirtingai irkluoji prieš srovę, vis sugrįždamas į praeitį ir kalbėdamas apie savo patirtis, vaikystės bei jaunystės dienas. Šis upės CV, kaip tiksliai įvardijo R.Rastauskas, iš dalies yra ir tavo paties gyvenimo aprašymas, tiesa?
– Tikrai taip, ten mano gyvenimas, aprašytas tiek realistiškai, tiek „haliucionuojančiai“, su psichodeliniu šėlu. Būčiau visai nenuoširdus, jeigu nebūčiau atsisukęs į praeitį, ypač į paauglystės patirtis, tarkim, pirmąjį susidūrimą su pornografija, kitais erotiniais išgyvenimais. Aišku, ne viskas išsakyta. Dienorašty, kurį tą vasarą rašiau, iš kurio ir kilo šis kūrinys, pasiliko daugiau intymių detalių. Teko rinktis, ką atverti, ką pasilikti sau. Viską padėti lyg ant stalo, atverti visas kortas atrodė nereikalinga. Kūrybinio žaidimo juk turi likti.
Tai mano gyvenimas, aprašytas tiek realistiškai, tiek „haliucionuojančiai“, su psichodeliniu šėlu.
Vis dėlto šioje knygoje savęs sudėjau tikrai daug, todėl kai kuriuos pasažus ne gėda būtų pavadinti išpažintimi, nors šitas terminas labai nuvalkiotas, dažnai po juo slepiasi eiliniai pasiseilėjimai, nekalbant apie tai, kas slypi po juokingu terminu „išpažintinė lyrika“.
– Dar neseniai, rašytojai paklausti, kiek šis jų kūrinys yra autobiografiškas, vis purkštaudavo bandydami paneigti bet kokias teksto sąsajas su savo gyvenimu. Tačiau dabar, susidaro įspūdis, kad tai yra labai stipriai pasikeitę: tiek poezijoje, tiek prozoje autoriai dažnai kalba apie savo patirtis ir to nebeslepia. Kaip pats matai šį pasikeitimą literatūroje? Ir ar įdomiai papasakota autentiška istorija būtinai tampa ir literatūros tekstu?
– Šiuolaikinėje poezijoje, labiau pasaulinėje, nors pasitaiko ir lietuvių, atsiradę daug asmeninių, autobiografinių atverčių, kurios kartais tokios intymios, tokios drąsios, kad man net pavydu. Kaip bebūtų, drąsa kūryboje reikalinga. Kaip ir įžūlus apsinuoginimas. Kartais reikia žybtelėt, apakint... Išbudint save ir skaitytoją iš pasitenkinimo savimi, iš puikybės, miesčioniškumo snaudulio.
Autentiškumas, kaip bebūtų, didelė vertybė, gyvas literatūros kraujas. Tai ypač taikytina poezijai.
Ar įdomiai papasakota autentiška istorija būtinai tampa ir literatūros tekstu? Turbūt savaime aišku, kad taip. Įdomiai parašyti dienoraščiai įdomesni, gyvesni už pridvokusį idėjinį romaną. Autentiškumas, kaip bebūtų, didelė vertybė, gyvas literatūros kraujas. Tai ypač taikytina poezijai. Arba prozai, kuri yra poezija.
– Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard'as savo esė „Vanduo ir svajonės“, kurioje pasitelkdamas psichoanalizę ir poeziją, nagrinėjo vandens poetiką ir jos prasmes, tekstą baigia tokiais žodžiais: „...upelis jus išmokys kalbėti, nepaisydamas skausmo ir prisiminimų, jis išmokys jus euforijos švelnumu, energijos – eilėraščiu. Kas akimirką jis atkartos jums kokį visiškai apvalų, akmenimis ridenantį gražų žodį“. O ko tu išmokai sėdėdamas prie savosios Širvintos?
– Ak, tas nuostabusis G.Bachelard'as. Koks džiaugsmas skaityti jo knygą „Svajonių džiaugsmas“!
O dėl vandens... Svarbiausia, ko išmokė vanduo, tai išlikti savimi, saugoti savastį, kiek tai įmanoma. Būti takiu, tai yra neįsitverti į jokią nuomonę, savo ar svetimą, nes kiekvieno žiūros laukas, deja, ribotas. Sėdėdamas prie Širvintos mokausi tylos ir taikos su savimi ir pasauliu, mokausi nežinojimo, nes menama visažinystė yra baisi kaip ir tariamas dvasingumas. Kai žmogus ima atakuot savo angelais, norisi panert į upę ir apsimest akmeniu. Arba undinių giesmių besiklausančiu vandẽniu. Arba tiesiog ajeru. Apie pasaulį jis supranta daugiau nei aš. Štai ką man šnabžda Širvintos vanduo.
