– Koks buvo auklėjimas jūsų šeimoje? Ar tėvai vertė mokytis, ar žiūrėjo liberaliai?
– Tėvas buvo statybinių medžiagų sandėlio vedėjas. Mama buvo baigusi buhalteriją, bet dirbo valgykloje kasininke, paskui – konduktore. Gyvenome darbininkų kvartale, bet tėvai turbūt buvo vieni inteligentiškiausių žmonių. Jie skaitė knygas. Turėjome bibliotekėlę, kur buvo įvairių klasikos kūrinių, visa „Drąsiųjų kelių“ serija.
Tėvai man puikiai įkalė į galvą gyvenimo tiesą: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.“ Tačiau mokytis neversdavo. Kartais sulaukdavau klausimo, ar paruošiau namų darbus. Prisimenu, kai ėmiau rašyti eilėraščius, rašydamas apsimesdavau, kad ruošiu pamokas. Tėvai galvodavo, kad esu pavyzdingas mokinys.
– O ar iš tiesų buvote pavyzdingas mokinys, ar daug dėmesio skyrėte mokslams?
– Mokykloje man buvo smagu pabūti su draugais. Bet nebuvo noro kažko išmokti. Nemanau, kad mano mokykloje Kauno pakraštyje buvo labai geri pedagogai. Dažnas jų atmestinai mokė, o mes atmestinai mokėmės. Aišku, buvo ir geresnių, net puikių – vieną kitą atsimenu.
– Ar yra sąsaja tarp mokytojų, kurie atmestinai moko, ir mokinių, kurie atmestinai mokosi?
– Čia, man atrodo, tiesioginė sąsaja. Nuo mokytojo asmenybės priklauso, ar bent dalis klasės pamils tą dalyką. Juk viskas gali būti įdomu: ir gamtos mokslai, ir tikslieji, ir kalbos, ir literatūra. Svarbu, ar gebi sudominti. Nuo mokytojo priklauso 99 proc. Asmenybė – labai svarbi. Todėl esu įsitikinęs, kad mokytojai turėtų gauti pačias didžiausias algas, kad patys gabiausi jaunuoliai būtų suinteresuoti rinktis šitą profesiją.
– Mokytojavimas yra tik žinių perdavimas ar kažkas daugiau?
– Priklauso nuo žmogaus. Daugelis mokslo disciplinų, išskyrus gal literatūrą, man pasidarė įdomios tik baigus mokyklą. Štai literatūros mokytoja buvo opozicijoje prastai ideologinei literatūrai. Ji tarp eilučių vis pasakydavo, kad daug kas pasaulyje yra ne visai taip. Vertė mus mąstyti.
Tėvai man puikiai įkalė į galvą gyvenimo tiesą: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.“
Matematika ir fizika pasidarė įdomu tik baigus vidurinę. Kai pradėjau domėtis rimtais klausimais apie žmogaus egzistenciją, kai atsigręžiau į savo vidų, automatiškai ėmė kilti kosminiai, visatos lygio klausimai: kas yra begalybė, iš kur viskas atsirado, kas yra tasai pradinis sprogimas, kas toji pradžių pradžios jėga? Tada pasidarė įdomi kvantinė mechanika, kurios tyrimai, išvados, hipotezės dažnai prieštaravo elementariai logikai. Pamačiau, kad pasaulis tiesiog neišsemiamas, sklidinas stebuklų.
Kai pradėjau domėtis literatūra, poetinėmis struktūromis, pasirodė, kad poezija ir matematika yra labai artimos. Tada pasigailėjau, kad mokykloje buvau apleidęs matematikos pamokas. Dažnai keisdavosi mokytojai, meilės matematikai jie nesužadino. O juk matematika – ne sausa, o labai kūrybinga, neeilinių intuicijos pastangų reikalaujanti disciplina.
– Tvirtinate, kad mokymasis prasidėjo būtent nuo klausimo „Kas aš esu?“
– Taip, taip, taip! Kas aš esu, kas yra šis pasaulis, dėl ko čia esame, kaip privalome būti – tai yra esminiai klausimai. Supratau, kad į vienus klausimus bando atsakinėti vieni mokslai, į kitus – kiti.
– O klausimas, kokią profesiją reikės ateityje pasirinkti? Ar jis yra svarbus?
– Svarbus. Bet nebūtinai svarbiausias. Nors pagal dabartinius prietarus ir mitus, atrodo, geidžiamiausia tapti klestinčiu verslininku, padaryti taip, kad nuolat kapsėtų milijonai. Neva tada jau būsi sėkmingas žmogus. Bet man atrodo, kad sėkmė priklauso nuo kažko kitko. Tie milijonai, be abejo, gali kapsėti, bet tai yra šalutinis pakeliui įgyjamas dalykas. Vien dėl jų aukotis – ne, ne, ne...
– Baigęs mokyklą, vis dėlto pasirinkote studijuoti ne lietuvių kalbą ir literatūrą, bet kūno kultūrą. Kas paskatino taip apsispręsti?
– Buvo labai paprastai. Galvojau stoti gal į žurnalistiką, gal į lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Bet kai nuvykau priduoti dokumentų, man pasakė: „Į žurnalistiką gali priduoti dokumentus, bet šansų mažai.“ Kodėl? Reikėjo būti komjaunuoliu, o aš nebuvau. Supratęs, kad neįstosiu, nuvežiau dokumentus į Kūno kultūros institutą. Jį ir baigiau.
Dabar nė kiek nesigailiu. Jeigu būčiau studijavęs universitete filologiją, būčiau žinojęs tai, ką visi žino. O aš kai ko nežinojau. Dėl to poeziją rašiau galbūt ir taip, kaip rašyti buvo negalima. Ėjau savo keliu ir pats šį tą atradau. Tai buvo gal net geriau.
– Dabar raginama mokyti vaikus inovatyviais metodais, netgi atsisakyti disciplinų. Kaip jums atrodo, ar reikia tokių pokyčių?
– Mano galva, esminis dalykas yra ne metodas, o asmenybė. Metodai keičiasi: viena epocha turi vieną, kita – kitą. Metodas dažnai tarnauja tam, kad panardintų žmogų į visuomenei priimtinų prietarų sritį ir užtikrintų, kad tarp tų prietarų jis pakankamai gerai jaustųsi. Kažkada vergovė atrodė normalus dalykas. Paskui nubudom ir pamatėm, kokia tai nesąmonė, net nusikaltimas. Pradėjome versti su vergove susijusių žmonių paminklus.
Tas pats ateityje gali nutikti su idėjomis, tarkim, apie absoliutų nuosavybės šventumą ar su kai kuriais feministiniais kraštutinumais: kad moterys gali talžyti viena kitą ringe ar pneumatiniu kūju skaldyti asfaltą. Gal po penkiasdešimties metų paaiškės, kad tokia lyčių „lygybė“ tebuvo persistengimas, kitaip sakant, dar vienas prietaras.
Kai pradėjau domėtis literatūra, poetinėmis struktūromis, pasirodė, kad poezija ir matematika yra labai artimos.
– Ne kartą buvote kviečiamas į mokyklas kaip poetas. Koks įspūdis susidarė apie jaunąją kartą?
– Labai įvairių mokyklų esu matęs. Būdavo – pasikviečia mane, poetą, suvaro vaikus ir liepia pravesti pamoką. Sunku, nes žinau, kad jiems poezijos nereikia. Bet buvo ir tokių mokyklų, pavyzdžiui, KTU gimnazija, kur širdis atsigaudavo. Vaikai suprato, ką šneku, nes domėjosi tais pačiais dalykais: kas mes esame, ar yra absoliučios tiesos, koks žmogaus santykis su pasauliu, su įvairiomis savo kaukėmis. Jie visi buvo besiskleidžiančios asmenybės. Puikūs pašnekesiai būdavo ir tuomet, kai pakviesdavo, tarkim, į literatų būrelį, į kurį renkasi tiktai tie, kurie patys nori.
– Yra daug ginčų dėl literatūros programos. Ar turi būti įtraukti patriotiškumą ugdantys kūriniai?
– Kai kurie patriotiniai veikalai su literatūra nieko bendra neturi. Jie tėra ideologinės klišės. O meniškų tekstų atseit nereikia, nes jie patriotizmo neskatina. Čia irgi yra vienas iš jaunos mūsų valstybės mitų.
– O kaip jūs manot, ar reikia patriotizmą skatinti? Gal patriotizmas turėtų rastis, o ne būti skatinamas?
– Gerai pasakyta, kad jis turėtų rastis. Bet iš geros dirvos: aukšto lygio literatūros, gerų mokytojų, teisingos valdžios, draugiškų tarpusavio santykių. Tada tu esi pilietis: myli savo šalį, savo tautą, savo žemę, atskirus žmones. Atskiri patriotizmą nuo radikalaus nacionalizmo.
Jei visa tai bandysi išauginti prastoje dirvoje, teliks tušti žodžių kevalai. Panašūs į mūsų Kovo 11-osios, Vasario 16-osios šventes, kurios anksčiau buvo gryna pompastika: pasako ideologiškai nepriekaištingas kalbeles Seime ir visi išsiskirsto. Jokios šventės širdyje. Dabar kažkas lyg ir keičiasi. Pamažu, bet į gerąją pusę.
– Kai kalbate, iškart prisimenu savo mokyklos šventes. Apie žodį Lietuva net nesinorėdavo pagalvoti po visų žemo meninio lygio spektaklių. Ar manote, kad dabar situacija yra kitokia?
– Aš manau, kad visko ir dabar yra. Vis dėto tam tikrą šiltėjimą jaučiu. Tarkim, jau mano anūkės gimnazijoje mokiniai patys kūrė, ką norėjo, kas jiems buvo svarbu. Todėl tai darė su noru, meile, su entuziazmu. Kai žmonės patys nori, tada ir šventės jaukumas atsiranda. Anksčiau visi buvome netoli sovietmečio, tais pačiais metodais viską darėme, panašiom taisyklėm vadovavomės. Buvome varu varomi, tai ir patys kurį laiką elgėmės ne kitaip.
– Manote, kad čia tam tikra inercija? Reikia laiko, kad viskas pasikeistų?
– Be abejo. Juk visi mokytojai, kurie mokė ar brendo sovietmetyje, negali išsyk kardinaliai pasikeisti. Aš irgi negaliu. Likau prie daugelio dvidešimto amžiaus pabaigos prietarų, mitų, moralinių nuostatų. Dabar, kai kalbu su kai kuriais jaunais žmonėmis, matau, kad jie mąsto kitaip. Jiems gali pasirodyt, kad sykiais mano sakiniuose šmėkšteri seksisto ar rasisto šešėlis. Jei pasakau negras vietoje juodaodis, jiems čia didelis nusižengimas, nors aš į šį žodį neįdėjau nė mažiausios neigiamos reikšmės. Tam tikra Amerikos epocha įdėjo, vergvaldžiai įdėjo, o dabar liepia visam pasauliui išbraukti jį iš savo kalbos žodyno. Daug kartų kalbėta – ir ne juokais! – neva ir „Dėdės Tomo trobelę“ reikėtų perrašyti.
Tad ir iš dabartinės sistemos nereikia daryti šventos karvės. Galima ir šitą sistemą paklibinti. Tačiau žinant, kuo ji tikrai geresnė, žmogiškesnė už aną, sovietinę. Pavyzdžiui, dabar aš jaučiuosi absoliučiai laisvas. Anksčiau tik tarp draugų galėdavau atviriau pakalbėti ir vis tiek sužinodavau, kad tam tikros tarnybos žino, apie ką buvo šnekėta.
Visos šalys, kurios vadavosi iš sovietinės sistemos, privalo išpūliuoti. Tai daugelio metų procesas. Nežinau nė vienos sovietinio bloko šalies, kuri, tarsi burtų lazdele mostelėjus, akimoju būtų tapusi panaši į Vokietiją ar Šveicariją. Visos daugiau ar mažiau pūliuoja, pamažėl valosi, keičiasi. Drįstu teigti, kad per trisdešimtį metų mes jau gana toli nuėjome.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
