– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?
– Bandant prisiminti pirmuosius mėginimus rašyti, kažkur giliai, iš už atminties sienos kampo išlenda blunkantis mažas berniukas, saulės nubalintais plaukais, kuris per pusę perkirpęs sąsiuvinį ir iš jo pasidaręs mažytę užrašinę rašo knygą apie sraigtasparnius. Kodėl apie juos, net nenumanau, kodėl išvis rašo ir kodėl iškart knygą, taip pat neaišku. Bet knygos man atrodė stebuklingai nuo pat mažens. Jų buvo prikrauta visose lentynose. Gražiais viršeliais. Patikdavo jas vartyti ir žiūrėti į sudėtingus žodžius. Rašymas tąkart tuo ir baigėsi.
Po to paauglystė, vidiniai neramumai, maištas, mano gyvenime atsiranda repas, kuris gelbsti ir padeda ištrūkti iš slogios aplinkos, iš kaustančių būsenų, leidžia išsikalbėti ir ieškoti tais išsikalbėjimais bendraminčių, kurių paaugliui tikrai reikia. Vien jo neužtenka, prasideda ieškojimai ir mėginimai atrasti dar kitokių išraiškos būdų – į mano gyvenimą ateina poezija ir pradedu ją rašyti storuose sąsiuviniuose, šįkart nereikia jų kirpti per pusę ir nebėra siekių parašyti knygą. Taip pradėjau kurti savo pasaulius, kuriuose save labiau suprantu nei šioje išorėje.
– „Geležinių Erškėčių kraštas“ – kas tai?
– Taip pavadinau savo gimtą kraštą – Pravieniškes. Jei kada kam nors teko lankytis ten, tikriausiai neturėtų kilti klausimų kas tie „geležiniai erškėčiai“. Pravieniškės yra apsuptos storomis ir ilgomis įkalinimo įstaigų sienomis, kurias puošia vietomis aprūdijusios, vietomis vis dar blizgančios spygliuotos vielos.
– Tavo kūryboje gausu metaforų, įvaizdžių. Labiau ciniškas skaitytojas pasakytų, jog tai viso labo noras pasirodyti. O kaip yra iš tiesų?
– Taip, mano kūryboje daug visko, nes many daug visko, kaip ir kiekviename žmoguje. Visi, matyt, turim skirtingą matymą, o maniškis yra toks, neužkalsiu sau akių, kad matyčiau kažkaip kitaip, pavyzdžiui, tik pro lentų plyšį, pro jį žiūrėsime visi, kai ateis laikas, o dabar žiūrėkime taip, kaip matosi, ir į tai, ką matom, ir džiaukimės.
Kai kurie sako, kad mano kūryba labai tapybiška, kai kurie sako, kad jaučia tame vaizde, tuose žodžiuose kažką. Kai kurie nieko nejaučia, bet sako, kai kurie nesako, kad jaučia. iš tikrųjų nėra jokio skirtumo, ką pasakytų koks nors ciniškas skaitytojas arba šiaip skaitytojas. Jis turi pilną teisę apie kūrinį galvoti, ką tik nori ir kaip tik nori, turi teisę keikti autorių dėl to, ko nesupranta arba dėl to, kad mano, jog per daug supranta ir žino, kaip turėtų būti iš tikrųjų, nes jo manymu turėtų būti kitaip. Manęs tai niekaip neveikia. Paleidžiu kūrinį ir jis jau savarankiškai klajoja tiek išorėje, tiek žmogaus viduje. Jis savaime yra gyvas ir kaip jis ten žmoguje kerojasi yra tik to žmogaus ir eilėraščio reikalas.
Aš nebesikišu. Būtų labai kvaila galvoti, kad skaitytojas sugebės suprasti eilėraštį tapačiai mano supratimui, juk net parašydamas žodį „medis“ aš turiu galvoje savo medį, kuris man asmeniškai kažką reiškia, su kuriuo turiu ryšį, skaitytojas turės savo medį, kuris iškils jo galvoje, vaizduotėje. Galbūt tas medis pramuš kaukolę ir stiebsis aukštyn į dangų. Tad lai būna kuo daugiau medžių ir bus lengviau kvėpuoti visiems.
– Skaitydamas tavo knygą „Andalūzijos šuo“ bandžiau rasti panašumų į kitų dabartinių Lietuvos poetų kūrybą, tačiau nekaip sekėsi. Atrodo, kad knyga nėra stipriai paveikta dabartinės lietuvių poezijos. Tad norėčiau paklausti – ką skaitai laisvalaikiu? Kur ieškai įkvėpimo?
– Man asmeniškai išvis nėra gražu mėginti atrasti panašumų su kažkuo konkrečiu, žmonės taip daro, nes jiems galbūt per sunku tiesiog imti ir mėginti suvokti taip kaip yra. Lengviau yra priskirti kūrėją prie kažko, kas jau nusistovėję, mėginti prišlieti ir mąstyti iš to konteksto perspektyvos, prie kurio jį prišliejo. Daugumai reikia stalčiukų ir lentynėlių. Na, bet turi teisę žmonės elgtis taip, jei jiems taip geriau, bet man taip nefaina.
Konkretūs panašumai ir neišvengiami paveikumai yra tada, kai kūrėjas sąmoningai ar pasąmoningai seka konkrečius autorius, lyginasi su jais, epigonauja, plagijuoja, kaifuoja nuo jau atrastų ir tvirtai suręstų struktūrų bei formų, taip sakant, mėgina nešioti svetimus batus. Mėgina eiti išmintais takais ir džiaugiasi matydamas parašytus medžius, galvodamas, kad jis pats geriau rašo tokius medžius, nesuprasdamas, kad iš tikrųjų rašo medinį tekstą.
Bandant prisiminti pirmuosius mėginimus rašyti, kažkur giliai, iš už atminties sienos kampo išlenda blunkantis mažas berniukas, saulės nubalintais plaukais, kuris per pusę perkirpęs sąsiuvinį ir iš jo pasidaręs mažytę užrašinę rašo knygą apie sraigtasparnius.
Žinoma, mus veikia aplinka, veikia ir nusėda kažkur giliai skaityti, matyti dalykai, nors anksčiau drįsau manyti, kad žmogus gali būti ir iš savęs, kad pakanka kažkokio vidinio visatos kodo. Būna dienų ir būsenų, kad kartais taip dar pamąstau. Tikiu, kad esam bent truputį sąmoningos būtybės ir sąmoningai galime save vadelioti. Juk labai suknistai atrodytų, jei esi režisierius, pamatai gerą filmą ir pradedi statyti tokį patį vien dėl to, kad tau patiko. Dabar ir tu taip nori. Galbūt dar nėra taip blogai, jei iš to išsivysto kažkas savito, kažkas kitokio, unikalaus. Velniai griebtų, dabar pagalvojau, jei koks vienas kitas eilėraštis ir būna stipriai paveiktas kito autoriaus, net akivaizdžiai – tegul, bet tegul tik jis, o ne visas kūrybos pamatas. Kiekvienas pats sprendžia. Aš tik pamąstau, nesu ir nenoriu būti aiškintojas, kaip turėtų vykti dalykai.
Rašymas yra savęs išraiška, savęs ieškojimas, bandymas užmegzti dialogą su savimi, su visata, bandymas per tai išsiaiškinti ir atsakyti sau į tam tikrus klausimus, man bent jau taip. Tegul kaupiasi jau išrasti dviračiai ir virsta impulsais judėti savu keliu, o jei savu, tai neišvengiamai kitaip.
Kalbant apie įkvėpimą, tai jo neieškau, knygas skaitau, nes įdomu pažiūrėti, kaip kitas mato, kaip kitam atrodo vieni ar kiti dalykai, kaip jis išreiškia savo mintis ir ką mums deklaruoja, ką parodo. Kas jam išeina. Bandau prisijungti prie jo matymo savo vaizduotės aparatu, bandau pajusti, išgyventi, gauti džiaugsmo ar liūdesio. Skaitau dažniausiai poeziją, pvz., Bruno K.Ojeris yra geras poetas, bet tai nereiškia, kad atradęs gerą eilėraštį noriu parašyt ir aš tokį patį.
Manau, kad ir man pasitaiko, jog netyčia kažką pasiskolinu iš ko nors, bet ne tam, kad sukurčiau kažką panašaus į to autoriaus kūrybą, tai būna impulsiniai dalykai, kibirkštėlės, kurios užkuria manyje glūdinčią kūrybos mašiną. Įkvėpimas ar iškvėpimas ateina iš gyvenimo, iš dalykų vykstančių mano aplinkoje, mano buityje, mano viduje, iš vaizdų, kurie supa ir kažką bando pasakyt, tereikia gaudyti. Kai būna laikas, pagaunu. Taip ir judu iki šiol dar kol kas.
– Knygos „Andalūzijos šuo“ anotacijoje K.Navakas lygina pirmąją tavo knygą su antrąja, pastebi jog „siurrealizmą keičia egzistencinė problematika“ . Kaip galėtum paaiškinti šį pokytį?
– Viskas vyksta taip, kaip vyksta. Juk nesėdžiu kambary ir negalvoju, aha, jau be septynių aštuonios, vadinasi, atėjo laikas – siurrealizmą turi pradėti keisti egzistencinė problematika. O, jau po aštuonių dešimt, puiku, matau, kad keičiasi viskas, oooo va, pagaliau, kiek mažai siurrealizmo, o kiek daug egzistencinės problematikos. Tiesiog dalykai vyksta, esam amžiname procese. Kažkas yra gerai pasakęs, kad vienintelis nekintantis dalykas yra pokytis. Natūraliai.
– Esi vienas iš asociacijos „Slinktys“ įkūrėjų, vienas iš „Pož(i)eminių skaitymų“ organizatorių. Ar gali apie šias iniciatyvas papasakoti daugiau?
– „Pož(i)eminiai skaitymai“ buvo sumanyti dar studijų laikais, nes to norėjosi ir to reikėjo. Ir norėjosi turėti rimtą priežastį, dėl ko mes geriame tiek daug vyno. Tada dar negyvenome sausojo įstatymo metu. Pirmieji skaitymai truko bene tris ar keturias valandas, o žmonių buvo šimtais, jie net visi netilpo į vidų. Biudžetas buvo iš esmės nulinis. Bet turėjom su bičiuliais daug noro, energijos ir tikėjome, kad taip reikia. Prisidėjau tik prie kelių pirmųjų skaitymų organizavimo. O asociaciją „Slinktys“ įkūrėme trise, aš ir dar du bičiuliai. Ji išsivystė iš jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės Slinktys“, kuris išsivystė iš poezijos skaitymų „Slinktys“ vykusių Vilniaus mokytojų namuose prieš kokį dešimtmetį.
Turėjome daug siekių ir daug norų, rengėme knygų muges, važinėjome po Lietuvą ir jos bibliotekas, surengėme nemažai kultūrinių renginių, išleidome keletą Jaunųjų rašytojų rinkinių Literatūrinio Slinkčių festivalio metu. Tačiau jau kurį laiką esu atsitraukęs nuo asociacijos veiklos ir nesu niekaip su ja tiesiogiai susijęs.
– Be poezijos taip pat repuoji. Iki šių dienų repas siejamas su JAV getais, nusikalstamu pasauliu, seksistine ir vulgaria leksika, minimaliu muzikalumu. Kita vertus, turime atlikėjų kaip, pvz., MC Mesijus, pradėjusių nuo slemo, vėliau perėjusių prie repo muzikos. Kuo panašus ir kuo skirtingas repas bei poezija?
– Norėčiau pradėti atsakinėti šį klausimą nuo „hm“. Na, kaip čia pasakius apie tą repo siejimą su getais, nusikaltimais ir visais kitais nešvariais dalykais. Manau, kad repas kaip muzika jau senokai užima gana tvirtą poziciją tarp visų kitų stilių, jis jau išaugo iš to „geto“ rūbo, šiandien jis yra labai įvairus ir įdomus, turintis daugybę spalvingų kontekstų. Žinoma, galima imti nemažą krūvą visiško šūdo, bet kiekvienas muzikos stilius turi to. Tie žmonės, kurie repuoja, nebūtinai ką nors žudo ar pardavinėja narkotikus, ar užsiima kokia nors kita neteisėta veikla. Taip, išimčių yra, bet jų yra visur, ne muzika iki to priveda, manau.
Reperius galima vadinti žudikais, bet tik dėl to, kad savo išgaląstais žodžiais sugeba pataikyti tiesiai į širdį. (Jei būtų gyvas interviu, prašyčiau pridėti skliausteliuose „kalbinamasis isteriškai juokiasi“). Yra šiandien vis dar repuojančių, kurie yra paveikti ne repo muzikos, o tų „geto“ kontekstų, na, bet ką padarysi, gal jie iš geto. O toliau einant, paminėjai MC Mesijų, tačiau jis pradėjo ne nuo slemo, o nuo repo, nes repas Lietuvoje yra gerokai seniau įleidęs šaknis nei slemas. Lyginant repo atėjimą su slemo, slemą reikėtų laikyti vaiku. O poezijos išvis nereikėtų lyginti su repu, nes nežinau, kam to reikia. Tegul repas būna repas, o poezija būna poezija.
Tiesiog galiu pasikartoti, nes, regis, esu kažkur jau sakęs tai, kad repas yra rimuotas, tuo ir panašus į poeziją (kanoninę), o skiriasi, nes repas yra visgi muzika, jis turi būt išrepuotas, išsakytas, nebūtinai ant byto, jo neduosi tiesiog paskaityti kitam, nes svarbus atlikimas, svarbu, kaip reperis savo tekstą susako, surepuoja, kokia yra jo žodžių tėkmė. Poezija, mano manymu, yra skirta skaitymui. Faina išgirsti skaitantį autorių, tačiau eilėraštis yra gana suaugęs ir savarankiškas gyvuoti ir be jo. Su repu taip atsitinka, kai jis užfiksuojamas studijoje, naudojant instrumentus, mikrofoną, tai vadinama „gabalu“. Labai daug galėčiau svarstyti iš visų pusių, prikalbėti dalykų, apie kuriuos vėliau taip nebemąstysiu galbūt, tad eikim prie kito klausimo.
– Pats klausau daug undergroundinės muzikos. Tarp melomanų vyrauja nuomonė – populiarus menas nebūtinai yra vertingas, greičiau atvirkščiai – mažiau vertingas. Ar tokia nuomonė paplitusi Lietuvos repo scenoje? Ar sutiktum su tokiomis mintimis?
– Manau, kad populiarus menas nebūtinai turi būti nevertingas ar mažiau vertingas vien dėl to, kad jis yra populiarus. Ir išvis, kuo mes tai matuojame? Popsometru, kurį parsisiuntėme per e-bay už kelis dolerius? Be abejonės, didžioji dalis visokio popso yra visiška šūdų krūva, arba, cituojant nobelio premijos laureatą, „pizdec, kokia chuinia“, bet ne dėl to, kad jis yra populiarus.
Šūdas yra šūdas savaime ir nereikia čia nieko daugiau išvedinėti. Visi turim savy šūdo, bet nereikia jo visiems rodyti, taip manau. Tiesiog, jei nesi kvailas, gali atsirinkti, atsifiltruoti, o jei esi, tai prašyk protingesnių draugų pagalbos, kad padėtų tai padaryti, ypač, jei pajauti, kad šūdas, bet kažkodėl bandai šūdų krūvą išteisinti sakydamas, jog menas yra subjektyvus arba visaip kitaip kliedėdamas ir negalėdamas tokių žodžių ištarti sau, žiūrėdamas į akis veidrodyje. O rimtas menas yra skirtas nedidelei daliai žmonių dėl to, kad tenka pripažinti, jog ne visi gali tai suprasti, ne visi turi kuo tai suprasti, ne visi supranta, kad iš tikrųjų nesupranta, ne visiems ir reikia (kalbinamojo pastaba: mielas skaitytojau, jei skaitai mano paskutinį sakinį keletą kartų ir nesupranti, ką norėjau pasakyti, tai greičiausiai nesuprasi nei mano poezijos, nei repo, bet pamėginti verta, tai gali būti naujas tavo iššūkis).
– Ar turi kokių repo autoritetų, repavimo technikos ar tekstų klausimais?
– Kai buvau jaunesnis, patikdavo greitakalbių žarstytojai. Dabar kažkaip neturiu. Išvis keista, neturiu autoritetų nei poezijoje, nei repe, nors turiu tiek viename, tiek kitame ką ir už ką mėgti bei gerbti. To, manau, pakanka.
– Kokie tavo ateities planai?
– 1) Netolimoje ateityje ketinu paskaityti šį interviu ir pasižiūrėti, ar pasikeitė mano nuomonė kai kuriais klausimais;
2) Ketinu neparašyti penkių eilėraščių ir trijų repo gabalų;
3) Ketinu apsilankyti rudenį Druskininkuose ir pašėlt PDR’e;
4) Ketinu ką nors įsimylėti trumpam ir greit pamiršti;
5) Ketinu kurį nors laiką visiškai nieko neketinti.
