– Kokia naujausia jūsų knyga „Grimzdimas“?
– Ji tarsi tam tikros trilogijos trečioji dalis. Pirmosios dvi – „Skėrių pusryčiai“ ir „Išlydžių zonos“. Jos visos man susisieja. Kol kas nieko nežinau ir negalvoju apie kitą knygą, nes kiekvieną iš jų rašau ir leidžiu tarsi paskutinę. Galvoju, kad taip rašyti toliau jau nebegalima. Jaučiu, kad dabar dar savęs nekartoju, bet kitoje knygoje jau tikrai kartočiau. Todėl reikia viską nubraukti ir daryti kitaip. Tai be galo sunku.
– Skaitant naujausią knygą susidaro apokaliptinis pasaulio vaizdas – tyrlaukiai, apleistos erdvės, nėra žmonių, toks nugrimzdęs pasaulis.
– Katastrofiškumo yra, bet jis nėra baigtinis, kai tarsi nukertama, kad yra taip ir ne kitaip. Į apokaliptiškumą žiūriu su tam tikra distancija. Flirtuoju su savimi ir aplinka. Literatūra toks dalykas, kad turi kurti iliuzijas, bandyti skaitytoją intriguoti, pastatyti į nepatogią padėtį. Automatiškai, ir save statai į nepatogią padėtį, bandai iš jos išeiti. Bet kokiu atveju, tas katastrofiškumas verčia mąstyti.
– Skaitant atrodo, kad kažko siekiama, kalbama iš tam tikros pozicijos. Kita vertus, tai ir kalbėjimas iš nuošalės, dykumos. Juntamas teatrališkumas, kai kurie dalykai „perspaudžiami“.
– Tą knygą kūriau kaip žaidimą, kitaip to neįsivaizduoju. Atėjo mintis, kad žaisti reikia rimtai, atvirai, vėliau atsiranda tarsi gynybinė reakcija, bandai eiti į saugesnę zoną. Tuo pačiu matai, kad pradedi skaitytoją vedžioti už nosies.
Tačiau tai gali būti ir vienas iš tikslų – nėra baigtinių dalykų, todėl tu kelio neparodai. Eini, gal net norėdamas paklaidinti, bet ir neverti eiti tuo keliu. Skaitytojas gali sakyti – palauk, palauk, ką tu čia man siūlai. Bet gali tuo keliu ir prasieiti, tai kiekvieno pasirinkimas.
O teatro reikia, juk teatro esmė – tam tikrų dalykų parodymas visiškai kitu kampu. Tas farsas kartais yra universalesnė kalba, geriau nei bandymas labai rimtai šnekėti. Kvaila, kai apsimetama kažkokiu pranašu ir kalbama tiesmukiškai.
– Teigiate, kad rašydamas žinojote, jog tai ne atskiri eilėraščiai, o knyga. Buvo ir netikėtų dalykų. Kaip tai vyko?
– Iš pradžių nebuvo taip, kad sugalvojau fabulą ir viską ant jos moviau. Pradžioje vis tiek buvo paskiri tekstai, tik vėliau pamačiau, kur jie veda. Kai matai, kad tai jau knyga, tam tikra prasme galima save užprogramuoti, parašyti tokį tekstą, kokio man reikia. Man niekada nebuvo įdomūs rinkiniai, sudėti pagal datas ir pan. Knyga juk atskiras meteoritas, kuris lekia ir sudega. Tai uždaras pasaulis.
– Ką norite pasakyti savo eilėraščiais?
– Nežinau, žmogus yra toks, kad jo smegenų srityje tarsi žioji kažkokia skylė, kurią reikia užpildyti dūzgesiu, iliuzijomis. Todėl mums ir reikalingas menas, nes kažkokia smegenų dalis be to negali. Žinoma, yra žmonių, kuriems to visiškai nereikia. Eilėraščiai – tarsi iliuzijų kūrimas, norėjimas jomis pasidalinti.
– Gyvenimo prasmės iliuzijų?
– Taip, sukuri eilėraštį kaip tabletę, kad padėtų gyventi. Arba kad galėtum nuo jo atsispirti. Eilėraštis turėtų dirginti, komunikuoti, jis nėra pats sau savaime. Kam reikia eilėraščio, jei jis nieko neveikia. Jis turi arba guosti, arba atimti viltį, turi būti aktyvus.
– Dažnai kartojate, kad eilėraščiai turi erzinti, pykdyti. Tai sakoma ir šioje knygoje.
– Tokia mano prigimtis, jai reikia gaivalo. Žinoma, poezija yra visokiausia, ji turi būti visokiausia. Viena guodžia ir ramina, ir turi tokia būti. Jei visa poezija būtų erzinanti, šūkaujanti, būtų labai neramu. Turi būti pusiausvyra, o skirtingos poezijos mokyklos turi flirtuoti viena su kita. Dažnai to trūksta, nes iš trinties gimsta gražūs dalykai.
