– Kaip jaučiatės įsiamžinęs Literatų gatvėje?
– Jaučiuosi puikiai, ačiū! Bičiulio dailininko Vytauto Poškos dovana (lentelė) – tikrai neįprasta ir įsimintina! Tik nevadinčiau to įsiamžinimu, nes nieko amžino nėra. Džiaugsiuos manydamas, kad, galbūt, mano anūkai dar galės tą lentelę pamatyti. Vis dėlto yra itin smagu, esu labai dėkingas ir Literatų gatvės projekto kuratorei Eglei Vertelkaitei.
– Kam pirmiausia pranešėte šitą naujieną?
– Savo vaikams. Maniau, kad jiems tai gali būti įdomu. Išties, visi kartu atvažiavome į Literatų gatvę, padariau keletą nuotraukų prisiminimui. Vaikus sudomino ne tiek mano profilis ir citata, kiek vaistai, įkomponuoti atminimo lentelėje. Domėjosi, ar jie tikri ir ar jų kas nors iš lentelės neiškrapštys... (juokiasi).
– Ar esate patenkintas kaimynyste, t.y. ar mėgstate šalia įamžintų literatų kūrybą, kurio kūryba arčiausiai širdies?
– Vietą parinko projekto šeimininkė p.Eglė. Džiaugiuosi šalia esančiu Vytauto Mačernio „koriu“. Man šis Žemaitijos poetas – ypač prie širdies. Mėgstu jo sonetus, kuriuos pastaruoju metu ir pats rašau. Kiek aukštėliau spindi Sigitui Gedai skirta lentelė. Čia jokie komentarai nereikalingi – vienas geriausių lietuvių poetų! Tačiau man S.Geda labai patinka ir kaip vertėjas. Pavydėtina kaimynystė, dievaž!
– Gimėte ir užaugote Senamiestyje – kokia vaikystėje buvo Literatų gatvė?
– Gimiau Antakalnyje, vaikystės dalį išties praleidau Senamiestyje, gyvenome tada Vingrių gatvės pusrūsyje. Gal kiek šokiruosiu pasakydamas, kad Senamiestis man niekada gražus ir brangus nebuvo. Drėgmė, anglimi kūrenama krosnis, juodi didžiuliai tarakonai, tik šaltas vanduo ir bendras tualetas koridoriuje, reguliarūs plaučių uždegimai... Senamiestis sovietmečiu buvo skurdus, dvokiantis urinu ir pavojingas. Literatų gatvė išsiskyrė gal tik tuo, kad įsiminiau Adomui Mickevičiui skirtas atminimo lentas trimis kalbomis. Tais laikais karaliaujant dvikalbystei (rusų/lietuvių) matyti nesunaikintą užrašą lenkų kalba buvo tikra egzotika.
– Ar mėgstate vaikščioti po Senamiestį?
– Ne itin. Man labiau patinka Vilniaus parkai, kur daugiau žalumos ir gyvybės. Dievinu Verkių parką, patinka Markučiai, Bernardinų sodas, kiek mažiau – Vingio parkas. Senamiestį dabar vertinu kaip turčių getą, kuriame vis daugiau rakinamų kiemų ir prabangių griozdiškų automobilių. Senamiesčio skleidžiama romantinė dvasia man nebeegzistuoja. Kartais švysteli akimirkai, kažkas iš praeities pasivaidena ir netrukus išnyksta. Na, bet nuo šiol turėsiu mažą savo dalelytę Senamiestyje, tai gal mano skepticizmas sumažės. (juokiasi)
– Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte savo kūrybą?
– Kreipkitės į kritikus.
– Kas jūsų gyvenime dominuoja: rašytojas ar vaistininkas?
– Manau, kad tiedu sutaria gan gerai, dominavimo nėra, yra tik malonus bendradarbiavimas. Veiklas galima atskirti, galima ir suderinti. Dabar tai vadinama pošlykščiu anglišku terminu – multitasking. Kaip ten bebūtų, vaistininkas parūpina kūniško, o rašytojas – dvasinio peno. Juk dabar ant kiekvieno maisto papildo rašoma, kad „svarbi įvairi ir subalansuota mityba“! (juokiasi).
– Kuo labiau save laikote – poetu, rašytoju, eseistu, vertėju?
– Čia tas pats klausimas, tik kitu kampu. Galiu save laikyti kad ir turkų paša. Tik kas iš to? Manau, kad nieko. Beje, eseistu savęs nelaikau, o štai vertėjavimui jaučiu gilią simpatiją ir, progai pasitaikius, verčiu man patinkančius poetus. Pavyzdžiui, dabar esu paruošęs leidimui nedidelę, bet labai talpią savo poetiniu krūviu puikaus lenkų poeto Grzegorzo Kielaro knygą. Labai tikiuosi, kad ji išvys dienos šviesą...
– Teigiate, kad poezija yra psichotropinis vaistas. Kokie jos šalutiniai poveikiai?
– Poezija – tai psichotropinis vaistas, taip. Pridurčiau: be recepto. Ir beveik be jokio pašalinio poveikio. Na, blogiausiu atveju jus gali migdyti, o perdozavus – paskausti akis. Tačiau jos nauda yra milžiniška. Poezija gali gelbėti gyvybes, įkvėpti vilties, suteikti tikslą. Bet svarbiausia, kad ji gali sujungti dvi visai nepažįstamų žmonių širdis. Tuomet įvyksta stebuklas. O tai jau yra kažkiek dieviška.
– Kokiomis „dozėmis“ ir kurių poetų kūrybą labiausiai mėgstate?
– Jei klausiate apie lietuvių poetus, tai keletą jų jau paminėjau. Šiaip jų yra daug! Maironis, S.Nėris, K.Binkis, A.A.Jonynas, G.Grajauskas, J.Keleras, A.Galinis, A.Spraunius, V.Kaziela, V.Stulpinas, G.Latakas, M.Nastaravičius, G.Ambrazaitė, A.Kaziliūnaitė, M.Burokas, M.Balakauskas, N.Cibulskas, G.Gutauskas...visų ir norėdamas nesuminėsiu! Na, o poetines dozes nusistatau pagal situaciją (juokiasi).
– Kokia, jūsų nuomone, poezija skaitytina pavasarį?
– Tokia, kokia ir kitais metų laikais. Gera.
– Ačiū už pokalbį.
– Ačiū jums! Pavasariniai linkėjimai mano bičiuliams farmacijoje ir poezijoje!