– Kaip vertinate 2007 m. Aleksandro Žalio sudarytą H.Radausko visų eilėraščių rinkinį?
– Mano nuomone, šis rinkinys yra toks, koks yra. Jį sudaryti yra pakankamai nesunku, nes dar būdamas gyvas H.Radauskas išleido savo trijų knygų rinktinę. 1970 metais jis mirė, o 1978 metais jo draugai parengė pomirtinį eilėraščių rinkinį, sudarytą iš 1965–1970-ųjų rankraščių [parengė Jurgis Blekaitis aut.]
Nesu įsitikinęs, ar sudarytojas Lietuvoje turėjo daug darbo, nes nemažai jau buvo nuveikta Vakaruose išeivių emigracijoje. Jau minėtos pomirtinės rinktinės įvadinio straipsnio autorius – Alfonsas Nyka-Niliūnas, o pastabos J.Blekaičio <...>.
– H.Radauską jūs tyrėte A.Nykos-Niliūno kontekste. Kokios šių autorių sąsajos?
– Taip. Nors H.Radauskas apie įkvėpimą mažai kalba ir apskritai šio žodžio nėmėgsta, panašūs jie tuo, kad sėmėsi įkvėpimo iš prancūzų ir vokiečių modernistinės poezijos – Rainerio Maria Rilke's, Charleso Pierre'o Baudelaire'o... H.Radausko atveju dar prisideda ir rusų literatūra – Borisas Pasternakas, Ana Achmatova, Osipas Mandelštamas ir Aleksandras Blokas <...>. Abu jie buvo itin apsiskaitę žmonės, eruditai, tad jų sąlytis per knygines įtakas yra labai stiprus.
Kalbant apie skirtumus, manau, kad A.Nyka-Niliūnas truputį gyvesnis ir autobiografiškesnis. Tuo tarpu H.Radauskas poezijoje visiškai neatspindėjo savo asmeninio gyvenimo ir tai galima vadinti „grynąja poezija“.
– Kodėl autorius laikėsi „poezijos dėl poezijos“ nuostatos?
– Visi rašytojai, kuriuos jis sekė, ir buvo „grynieji poetai“. Pats H.Radauskas irgi turėjo savo tam tikrą estetinį skonį ir supratimą, kaip turėtų atrodyti tikra poezija. Jo požiūris į meną taip pat itin savotiškas, net kategoriškas – vieni poetai jam buvo genijai, o kiti – visiški menkystos. Tarkime, jisai labai mėgo baletą, bet nepakentė operos. Tai buvo jo principinė nuostata, argumentuojama tuo, kad opera yra sentimentali. O šio dalyko, kaip ir jausmų, emocijų rodymo, jis nekentė. Jam svarbus buvo taisyklingumas, klasicizmas, formos išbaigtumas.
Jausmų, emocijų rodymo jis nekentė. Jam svarbus buvo taisyklingumas, klasicizmas, formos išbaigtumas.
Buvo sakoma, kad bendraujant su H.Radausku, meninių temų geriau neliesti, mat galėdavai lengvai susipykti, o kartais jis susiginčydavo beveik iki muštynių.
– Ar galima teigti, kad būtent H.Radauskas į lietuvių literatūrą įvedė „poeziją dėl poezijos“?
– Turbūt, kad taip. Jis modernistas, urbanistas, miesto poetas, klasicistas. Juk iki tol lietuvių literatūra buvo kaimo lyrika. Pats pirmasis jo poezijos rinkinys, išleistas 1935 metais, vadinosi „Fontanas“ – tuo metu itin naujoviška miesto detalė.
Vis dėlto, pirmumo klausimas yra svarbus. Yra teigiančių, kad iki jo tuo [tarpukario] nepriklausomybės laikotarpiu jau [buvo rašančių tokio tipo poeziją]. Jis savaip artimas Keturvėjininkams, Vytautui Sirijos Girai.
– Jo poetika klasicistinė, išdirbta, vis dėlto eilėraščiuose dominuoja meilės temos. O tuo labiau jis rašė ir gyveno neoromantiniu laikotarpiu.
– Apie meilę jis rašė kitaip nei Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis. Jo kalbėjimas ironiškas, galima jausti ir skepticizmo, pavyzdžiui, vienas jo eilėraštis „Malda į blondinę“ [skamba] keistokai ir juokingai. Jo meilė yra literatūrinė tema ir kaži, ar buvo siejama su realiu gyvenimu.
Jo meilė yra literatūrinė tema ir kaži, ar buvo siejama su realiu gyvenimu.
– Be abejo, bet H.Radausko poezijoje yra ir daug eroso. Ar čia ne romantikos dalis?
– Taip, bet tai taip pat ir klasicizmas. Erosas, kaip antikinių dievų bendravimas. Vis dėlto formos taisyklingumo pojūtis H.Radauskui buvo itin svarbus.
Jo amžininkas, poetas Henrikas Nagys negalėjo pakęsti H.Radausko. Jo nuomone, jis yra amatininkas, batsiuvys ar juvelyras, kuris tiesiog daro savo darbą. Tikras poetas turi būti jausmo, emocijos žmogus, o H.Radauskas neva yra tik tas, kuris dirba darbą be emocinio polėkio.
– Keista. Juk šitaip ginti savo meninius principus, kaip tą darė H.Radauskas, negali žmogus, dirbantis be emocinio polėkio. Beje, jūsų ir literatūrologės Viktorijos Šeinos parengtame straipsnyje rašyta, kad poetas tiesiog nemėgo paikumo. Ką jis laikė paikumu?
– Atsimenu dabar, ką aš tada rašiau (juokiasi). Jis nemėgo to, ką kartu su A.Nyka-Niliūnu vadino „čiobreline lyrika“.
Jis nemėgo to, ką kartu su A.Nyka-Niliūnu vadino „čiobreline lyrika“.
Tai prieškario paskutiniųjų metų A.Miškinio ir J.Aisčio tradicijos, kurioje daug lengvo humoro, dainingų posmų, bet jokios sklandžios formos ir reikšmingo turinio. Galbūt tas paikumas, H.Radausko požiūriu, ir buvo šis eilėdaros stiliaus laisvumas, kurio poetas negalėjo priimti <...>. Iš lietuvių poetų H.Radauskui buvo artimiausias Bernardas Brazdžionis, nes jis mokėjo eiliuoti.
– Jūs taip pat rašėte, kad „dėl Baltiškųjų literatūrų atsilikimo H.Radauskas per daug nesisielojo, jo vertybių skalės neveikė nacionaliniai sentimentai.“ Koks buvo jo santykis su tautiniu identitetu?
– Ši citata yra iš recenzijos, kurioje teko [apmąstyti] jo susirašinėjimą su estų poetu Ivaru Ivasku, kuris domėjosi lietuvių literatūra. Rašytojas prašė H.Radausko rekomendacijų, tačiau jis kategoriškai teigė, jog nieko lietuvių literatūroje nėra ir neverta gaišti laiko. Toks požiūris buvo ganėtinai šokiruojantis. Tačiau vėliau pridėjo, kad keletą gerų eilėraščių yra parašęs toks A.Nyka-Niliūnas, H.Nagys, B.Brazdžionis, bet neverta skaityti, nes vis tiek nieko nėra išversta.
Jo santykis su nacionaline tradicija buvo labai savotiškas. Jis absoliučiai ignoravo sovietinėje Lietuvoje 1950–1960 metais rašytą literatūrą. Jo manymu, ji gerai išdirbta formaliu požiūriu, tačiau minties nėra.
Išeiviškoji literatūra jam taip pat atrodė siaurai parapijinė, paskendusi rietenose. Vis dėlto buvo įvertinęs Antaną Škėmą, kuris į H.Radauską kreipėsi prašydamas konsultacijų <...>.
– A.Nyka-Niliūnas yra sakęs, kad H.Radauskas yra daug gilesnis už daugelį patriotų „profesionalų“.
– Patriotizmo, įsipareigojimo tėvynei temas H.Radauskas taip pat vertino skeptiškai. Jo pasaulis buvo pasaka ir šalia tos romantikos, eroso, jis daug rašė ir apie mirtį, kurią vertino klasicistiškai, ironiškai, ją [perteikdavo] tarsi žaidimo formą. Itin sudėtinga suprasti, kur H.Radauskas kalba rimtai, o kur ironizuoja.
Itin sudėtinga suprasti, kur H.Radauskas kalba rimtai, o kur ironizuoja.
– Ar jis domėjosi egzistencialistų filosofija?
– Vargu ar domėjosi, jis buvo poezijos žmogus. Jis taip pat labai domėjosi klasikine muzika, keisdavosi plokštelėmis su minėtuoju I.Ivasku.
Jis kolekcionavo japonų skulptūrėles ir buvo sukaupęs nemažai kinų ir japonų porceliano. Apie 1960-uosius jis buvo išvykęs komandiruotis į Vokietiją, Výsbadeną, iš kur važinėjosi po Europą ir lankėsi muziejuose.
Kai kada jo eilėraščiuose esama nuorodų į Benedictą de Spinozą, Georgą W.F.Hegelį. Galima manyti, kad truputį skaitė, tačiau, ar domėjosi Martinu Heideggeriu ir kitais naujaisiais egzistencialistas, atsakyti negaliu.
– Kaip manote, ar pakanka literatūrologinių H.Radausko kūrybos tyrimų?
– Literatūrologinių gal ir pakanka. Kyla klausimas, ar tebėra gyvas susidomėjimas jo poezija?
Manau, kad jis bus gyvas tol, kol bus skaitomas, cituojamas, o literatūrogiškai jis pakankamai gerai išnagrintėtas ir net išeivijoje jis buvo savotiškas kritikų numylėtinis.
Net išeivijoje jis buvo savotiškas kritikų numylėtinis.
– Kodėl? Nes jį buvo lengva suprasti?
– Gal kaip tik priešingai? Norint suprasti jo eilėraščius, reikėjo nemažai gilintis, dekonstruoti tam tikras prasmes. Iš pažiūros jo poezija gal ir atrodo paprasta, tačiau turinio ir formos atžvilgiu ten tikrai yra, ką veikti <...>.
Lietuvoje H.Radauskas irgi buvo labai įtakingas. Dar sovietmečiu apie 1980 metus pasirodė jo „Lyrika“ ir kaip tik tada vyravo tokių poetų kaip Antanas A.Jonynas, Kęstutis Navakas, Aidas Marčėnas pakilimas. Šie jauni klasicistai ieškojo savojo autoriteto, tad būdami nauji autoriai sovietmečio poetams H.Radauskas ir A.Nyka-Niliūnas [tapo jų savotiškais mokytojais].
Tokiu būdu poetai anuomet įsitikino, kad XX. a. pab.–XXI a. pradž. dar galima rašyti rimuotus eilėraščius. Juk tai tas pats poezijos kanonas, kuris yra aktualus ir gali funkcionuoti. Man atrodo, kad tuo H.Radauskas vis dar yra aktualus.
