– Kaip atėjai į literatūrą?
– Šiandien atrodo, kad į literatūrą ėjau ir atėjau labai natūraliai. Žingsniavimas buvo lėtas, bet – daugiau ar mažiau – užtikrintas. Kiek save prisimenu, visuomet ką nors rašinėdavau. Vaikystėje leidau laikraščius ar žurnalus, kuriuos pardavinėjau artimiesiems, rašiau ne vieną fantastinį romaną. O vėliau prasidėjo repo tekstų kūrimas, kuris išsirutuliojo į meilės eilėraščių rašymą.
Po kiek laiko – debiutinės eiliavimų publikacijos rajoninėje spaudoje, paskui – Lietuvos kultūrinėje periodikoje, literatūriniuose almanachuose. Galiausiai prieš dešimtmetį pasirodė pirmoji poezijos knyga. Šiemet išleista „epoché“ – ketvirtoji. Tarp visų „oficialių“ rinkinių įsiterpė ir savotiškas netyčiukas, namuose pagamintas chapbookas „Privatus šokis“.
– Apie ką buvo tie laikraščiai ir žurnalai? Kiek jie kainavo? Iš kokių to meto leidinių ėmei pavyzdį?
– Mokykloje visi prenumeravome savaitraštį „Kregždutė“. Kažkodėl tuo metu prenumerata buvo privaloma. Matyt, kad lankiau katalikiškos krypties klasę. Tame laikraštėlyje būdavo trumpų istorijų, įvairiausių galvosūkių. Galėdavai redakcijai siųsti savo sukurtus rebusus, kryžiažodžius ar eilėraščius, kuriuos mielai išspausdindavo.
Taip pat skaitydavau žurnalus „Naminukas“, „Donaldas ir kiti“, „Flintas“. Mano kuriami laikraščiai ir žurnalai, kurių kaina prasidėdavo nuo maždaug 50 centų, buvo visos minėtos vaikiškos periodikos samplaika. Kūriau galvosūkius, piešiau komiksus, prieiliuodavau ar parašydavau kokią nors trumpą istoriją, nes reikėjo kažkaip užpildyti vieno egzemplioriaus tiražu leidžiamų leidinių puslapius.
-
Pirmąją knygą išleidusi B.Grašytė-Black: žaidimams skiriame per mažai dėmesio – jie paslaptingi ir baugūs
-
Kylanti poezijos žvaigždė G.Ambrazaitė pristatė naują knygą: joje – proprosenelė Adela, antropologija ir feminizmas
-
Poetui Viktorui Rudžianskui – 65: „Eilėraštis – įžūlus egoistas, jam mažai rūpi, kas vyksta žmonijos gyvenime“
– Neseniai į lietuvių buvo išversta danų rašytojos Tovės Ditlevsen autofikcinė knyga „Kopenhagos trilogija“. Joje pasakotoja rašo apie nuo mažų dienų kamavusį norą, kad jos eilėraščius kažkas perskaitytų. Tavo ankstyvosios publikacijos taip pat galėtų reikšti panašų poreikį būti pripažintam, išgirstam. Ar galėtumei tapatintis? Ar būdamas jaunas kūrybingas žmogus dėl savo potraukio literatūrai ar kitų priežasčių esi išgyvenęs vienišumo, izoliuotumo jausmą?
– T.Ditlevsen knyga puiki, tai vienas įsimintiniausių šių metų literatūrinių įvykių. Knygos pasakotoja trokšta, kad kas nors jos pirmuosius eilėraščius perskaitytų, tačiau tuo pat metu kyla ir siaubas, jog kažkas visa tai perskaitys. Beje, jos brolis netyčia tampa pirmuoju skaitytoju ir išvadina Tovę melage, nes savo eilėraščiuose ji meluoja, rašo išgalvotus dalykus.
Beje, ir dabar pasitaiko, kad žmonės, skaitydami eilėraščius, kartais mąsto kaip Tovės brolis.
Beje, ir dabar pasitaiko, kad žmonės, skaitydami eilėraščius, kartais mąsto kaip Tovės brolis. Žinoma, jei jau nusprendi ir ryžtiesi publikuotis, be abejo, jog tikiesi, kad būsi perskaitytas, skaitomas. Labai bijai, bet ir labai trokšti.
Nepamenu, kad būtų kamavęs vienišumo jausmas. Paauglystėje literatūra, rašomi pirmieji nedrąsūs eilėraščiai darniai ėjo greta repo muzikos. Man iki šiol atrodo gražu ir tikra, jog mano ir to meto bičiulių bendraminčių saviraiška skleidėsi per hiphopo kultūrą. Rašėme tekstus, rimavome, improvizavome, vieni kitus vertinome ir negailėjome kritikos. Kūrybiškai laikėmės drauge, galbūt todėl nepažinau izoliuotumo.
– Kokia repo ir hiphopo muzika tau labiausiai patinka?
– Buvo metas, kai sename gerame winampe sukosi kokie trys tūkstančiai įvairaus repo kūrinių. Šiandien hiphopo nebeklausau, nebent kartkartėmis įsijungiu labai pavienius, daugiau nostalgijos, prisiminimų padiktuotus kūrinius. Mielą ir brangią subkultūrą pamažu išaugau kaip ir plačias kelnes bei apsmukusius džemperius.
– Esi ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas. Kokie grožinės literatūros kūriniai tau yra svarbūs?
– Svarbiausi yra tie grožinės literatūros kūriniai, kurie paliečia, perkeičia, sukelia stiprų stimulą rašyti pačiam. Skaitymas man yra kasdienė veikla, kuriai visų pirma reikia gan griežto laiko planavimo. O jo, kaip žinia, paroje visada būna mažoka.
– Visgi atskleistum, kokie kūriniai padarė didžiausią įspūdį?
– Sunkus klausimas. Pabandysiu pažvelgt į praeitį, kurioje liko mylėtos ir daugybę sykių skaitytos vaikystės knygos. Niekas nenuginčys, kad jos irgi palieka didžiausią įspūdį, kurį vėliau nešamės per gyvenimą. Mano trejetas: Ondržejaus Sekoros „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“, Nikolajaus Nosovo „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, Džanio Rodario „Tortas Danguje“.
– Ką tau reiškia ypač literatūrologiškas terminas „Epoché“, kuriuo tu apipavidalinai visą knygą? Kodėl jis tave neramina?
– Šis terminas atkeliavęs iš Edmundo Husserlio sukurtos fenomenologijos, šiuolaikinės filosofijos krypties, kuri, lakoniškai apibūdinant, mėgina aprašyti žmogaus sąmonės turinius. Tačiau viskas yra gerokai paprasčiau. Pasirinkau „epoché“, nes šis žodis man tiesiog gražiai skambėjo. O labai supaprastinta jo reikšmė – suskliautimas. Rašyti eilėraštį – tai bandyti suskliausti aplink tave esantį pasaulį. Mane neramina tik faktas, ar tai yra įmanoma.
– Saugumo jausmas nepavaldus / jokiam dėsniui, rašoma priešpaskutiniame eilėraštyje tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir visas rinkinys. Suskliautimas – tai saugumo paieškos? O kaip tu pats jauti – literatūra suteikia saugumo ar labiau išbalansuoja?
– Taip, suskliautimas gali būti ir saugumas. Kai kažką paimi į delnus ir juos suskliauti, tai visada rodo instinktyvų norą turėti, išsaugoti, paslėpti nuo pasaulio.
Pastebėjau, jog mane neretai išbalansuoja apie literatūrą rėkiančių, absurdiškose „literatūriškose“ diskusijose dalyvaujančiųjų triukšmas, kuriuo kartais patvinsta tas pats feisbukas.
Literatūra man yra nuolatinių kontrastų šalis. Į ją gera pabėgti ir malonu joje užsimiršti, tačiau didesnės literatūrinės porcijos sukelia riziką prarasti balansą. Kalbu ne tik apie skaitymą, bet ir buvimą bendruomenėje.
Pastebėjau, jog mane neretai išbalansuoja apie literatūrą rėkiančių, absurdiškose „literatūriškose“ diskusijose dalyvaujančiųjų triukšmas, kuriuo kartais patvinsta tas pats feisbukas.
– Kaip stipriai mokslas veikia tavo kūrybą? Galbūt kurdamas savo poezijos konceptus giliniesi į kokių nors sąmonės ir pasąmonės tyrėjų tekstus? Sako, sąmonė yra milžiniškas duomenų inkliuzas / ir mūsų prisiminimai stingsta jame visą gyvenimą (19).
– Nepasakyčiau, kad kuri nors mokslo sritis daro kokią nors specifinę įtaką. Žinoma, skaitant knygą, tarkim, apie astronomiją, tikrai gali kilti inspiracijų eilėraščiui. Tačiau visos įtakos atiteka, persifiltruoja ir į kūrybinį procesą įsilieja savaime. Sąmonės / pasąmonės tyrinėjimai man labiau yra intuityvus dalykas.
– O kas toje sąmonėje ir pasąmonėje intriguoja? Ko tavo intuicija ten ieško?
– Intriguoja viskas, ką iš šių galima pagriebti, išsinešti ir panaudoti kūrybai. Iš tikrųjų nuoširdžiai nežinau, kaip sąveikauja sąmonė ir pasąmonė, netgi žodį „intuicija“ vartoju labai atsainiai, be jokio mokslinio atspalvio.
Sudėtinga kalbėti apie tokius dalykus, o ir specialiai atsakymų neieškau. Rašydamas dalyvauji nepaaiškinamuose mentaliniuose procesuose. Bet jų eigą, virsmus ar dėsnius paaiškinti nėra svarbu. Svarbiau patirti, kad visa tai vyksta ir kad kažkas iš viso to atsiranda, pavyzdžiui, eilėraštis.
– Iš įvaizdžių susidaro įspūdis, kad kritiškai žvelgi į vartotojiškumą – akys prisipildo juodos naftos, minimos „Statoil“ kolonėlės, Halės turguje tarp mėsos šaldiklių vemia veganai. Ką tiksliai kritikuoja šios nuorodos?
Kūryboje stengiuosi (ir tikiuosi, kad man pavyksta) vengti bet kokio angažuotumo.
– Jeigu toks įspūdis susidaro, vadinasi, kažin kokiu būdu pavyko išgauti tekstų keliasluoksniškumą. Ir tai džiugina. Visada įdomios tokios interpretacijos, kurios tik įrodo, jog eilėraštis yra gyvas, turi universalumo ir kryptį pamąstymams. Tačiau rašydamas tikrai negalvojau kritikuoti vartotojiškumą, įterpti apie tai dirbtinių nuorodų. Kūryboje stengiuosi (ir tikiuosi, kad man pavyksta) vengti bet kokio angažuotumo.
– Kodėl vengi angažuotumo? Netiki, kad menas ir politika susiję?
– Čia kabliukas, ant kurio lengva užkibti. Jei dabar pamėginčiau atsakyti į tavo klausimą apie meno ir politikos sąsajas, jei tik bent vienu argumentu paremčiau arba tikiu, arba netikiu poziciją, iškart patekčiau į daugybės painių svarstymų, pamąstymų, teorijų ir spekuliacijų teritoriją.
Nemanau, kad kažkam labai įdomi dar vieno menininko nuomonė. Juk žinai, žmonės apie tai kalba kasdien, begalines diskusijas apie meno ir politikos ryšius kasdien galima gyvai sekti tiek socialinių tinklų, tiek viešose erdvėse. Diskutuojama iki užkimimo. Aš dažniau renkuosi pataupyti energiją ir tiesiog rašyti savo dalykus.
– Eilėraščių subjektas dažnai turi adresatą, su kuriuo aiškinasi santykius. Štai „Kriauklėje“ jis apmąsto pokalbį su seserimi, „mažąja vaikystės prieše“. Lyrinis „aš“ jaučia, kad jų dabartinių pokalbių temos „apie akcijas, kurortą ir jau pūvančias šilauoges“ ne iki galo teisingos, ten lyg ir tūno „kvėpuojančių žuvų blyksniai“ bei „stovinčio vandens laikorodis“. Kaip tai susiję su epoche terminu? Kiek tave, kaip poetą, erzina kalbos ir žmogaus gebėjimo ją valdyti limitai?
– Eilėraštyje tiesiog ieškau paprastų žmogiškų atsakymų: kas, kaip, kodėl. Dažnas tekstas yra susidūrimas su savo atmintimi ir iš jos užkaborių ištraukiamomis konstrukcijomis. Prisiminti, sukelti prisiminimus ir mėginti juos užfiksuoti yra tam tikras konfliktas tarp to, kuo buvai, ir to, kuo esi dabar. Kiek mano sužadinta atmintis yra autentiška, o kiek – kitų pasakojimų, įspūdžių, prisiminimų perkurta, suklastota?
Rašymas yra nesibaigiantis atminties struktūrų rekonstravimas. Šie kasinėjimai mane lydi nuo pat pirmosios knygos. Iš esmės užrašyti eilėraštį reiškia pastangą suskliausti savo (pa)sąmonės turinius, kurie visada yra veržlūs, beformiai, nustebinantys, bauginantys.
Bet eilėraštis yra labai riboti skliaustai, o ir tų skliaustų patvarumas – sąlyginis. Atminties turinys prateka, prasisunkia pro primityvią žodinę formą. Ji visada yra limituota, apgaulinga. Kartais užtenka viename tekstiniame gardelyje uždaryti prisiminimą, tačiau po kiek laiko jis pasprunka, iškeliauja į kitų tekstų teritorijas.
– Viena labiausiai intriguojančių knygos dalių yra dedikacija. Paprastai ji suteikia knygai intymumo bei tampa savotišku autoriaus nuoširdumo įrodymu. Tavoji skirta Linai, tavo partnerei. Eilėraštyje „Lavos lempa“ rašoma: „mes meteoritai nukirptom uodegom / mūsų degančios galvos / numestos poilsiui“. Kiek jūsų kasdienybėje užima diskusijos, aršūs debatai apie literatūrą?
– Lina buvo šalia visą „epoché“ rašymo laiką. Žmona visuomet yra ir pirmoji eilėraščių skaitytoja, vertintoja, kritikė. Pasikliauju jos kaip rašytojos ir skaitytojos skoniu, atsižvelgiu į kai kuriuos patarimus ar pastabas. Dažna Linos interpretacija kokiam nors eilėraščiui man prilygsta kone visos knygos recenzijai. Dedikacija yra tiktai mažas dėkingumo ženklas, kurį galėjau parodyti.
Mūsų kasdienybėje literatūros iš tikrųjų daug. Keičiamės savo rašomais tekstais, skaitome juos ir analizuojame. Abu esame literatūrinės bendruomenės nariai – sekame šiandienines jos tendencijas ir vyksmus, domimės naujomis knygomis, einame į skaitymų, knygų pristatymų vakarus. Diskusijų netrūksta, nes, nepaisant mudviejų nuomonių panašumų, yra ir nemažai skirtumų.
– Nebijote, kad jūsų tekstai supanašės?
– Šiuo atveju galiu atsakyti tik už save. Nebijau. Rašydamas visuomet jau esu į kažką panašus ir tai niekaip neišvengiama.
– Knygoje minimas Vilniuje veikęs baras „Balti drambliai“. Neoficialiai ten dažnai rinkdavosi rašytojai ir menininkai. Ar ši erdvė istorijoje gali būti priskirtina prie bohemiškų Vilniaus vietų? Kuo tau pačiam ji reikšminga?
– Lankytis „Baltuose drambliuose“ pradėjau daugiau nei prieš dešimtmetį, ši vieta laikui bėgant tapo labai artima, svarbi. Čia galėjai ateiti bet kurį vakarą niekam nepaskambinęs ar neparašęs žinutės. Visuomet galėjai sutikti kažką iš bičiulių, pažįstamų. Klestėjo betarpiško bendravimo ir neretai pasiutusio veiksmo erdvė. Todėl buvo labai liūdna ir pikta matyti, kaip pamažu kavinės konceptas mutavo, kaip, keičiantis savininkams, regresavo tokia įprasta ir miela atmosfera, o žmonės pasijuto išstumti iš įprastos ekosistemos.
Taip, „Balti drambliai“ egzistavo kaip bohemiška Vilniaus vieta. Bent jau tokia ir taip, kaip bohemą suvokiu pats, nors šis žodis jau tikriausiai nebeturi senaisiais, pavyzdžiui, vyresnės kartos laikais buvusios reikšmės.
Vilnius yra pataikūniškas, prisitaikyti ir įtikti linkęs miestas. Jis pamažu suvalgo, neatpažįstamai pervirškina, perkeičia vietas bei erdves, kurios tau, netgi ne vilniečiui, buvo savos ir reikšmingos. Žinoma, kavinės, barai visų pirma yra čia besilankantys žmonės. Bet man būdingas ir prisirišimas prie konkrečios vietos, todėl senamiestyje vos ne kas savaitę besikeičiant erdvių iškaboms nori nenori susiduri ir su sentimentų, nostalgiškų prisiminimų nyksmu.
– Kokias erdves dabar įvardintum, kaip tas, kuriose visada sutiksi kolegų ir galėsite pakalbėti apie literatūrą?
– Šiandien man tokia erdvė yra ŠMC kavinė.
– Su kuo labiausiai patinka susitikti ŠMC kavinėje?
– Labiausiai patinka pasimatyti su artimiausiais bičiuliais, nes tokie susitikimai, nors dabar jau ir rečiau įvykstantys, būna labiau suplanuoti, išlaukti. Pasakysiu seniokiškai, bet panašu, jog metams einant kiekybinį laiką pakeičia kokybinis. Taip pat visada smagu susitikti pažįstamus žmones iš įvairiausių kultūrinių sričių, įsijungti į kokį nors netikėtą, įdomesnį pokalbį, diskusiją.
– Pabaigai – kas tau yra literatūrinė sėkmė? Kokiu rašytojiškų ambicijų turi?
– Man literatūrinė sėkmė yra turėti sąlygas rašyti taip, kaip norisi. Rašyti savo tempais, atradus laiko dėlioti eilėraštį prie eilėraščio, paruošti nedidelę publikaciją, pamažu konstruoti dar tik nujaučiamos, būsimos knygos struktūrą. Dėl ambicijų galėčiau atsakyti paprastai: literatūrinė Nobelio premija. Tačiau dažniau už visas premijas ir jas lydinčius bruzdesius daug mielesnė yra ta akimirka, kai parašai daugiau ar mažiau vykusį eilėraštį. Arba dvi–tris valandas pramedituoji tuščią wordo lapą. Arba tiesiog pasivaikštai palei upę su vienintele eilute galvoje.
