Skaityti ją nėra lengva – eilėraščiai apie ribines patirtis ir skausmingą prasilenkimą su pasauliu, pakibimą tuštumoje ir bandymus atrasti savo vaidmenį šiame gyvenimo kastinge.
Beveik prieš du dešimtmečius straipsnyje „Pamišęs herojus“ literatūrologas Vytautas Kubilius nusakė Vakarų pasaulyje pakitusio herojaus tipažą ir į literatūrą atėjusią visiškai naują figūrą, kuri „dažnai tik klajoja savo paties vidaus labirintuose, kamuojama neurozių ir demonų, netekusi jėgų realiam ir pozityviam veiksmui. Žmogus su įlaužta sąmone, įsuktas į psichologinės krizės verpetą, neatpažįstantis aplinkos ir pats savęs“.
Šis apibūdinimas labai tiksliai nusako tai, kuo gyvena ir kaip jaučiasi R.Liutkevičiaus eilėraščių veikėjas, įsisukęs į užburtą ratą ir ieškantis atsarginio išėjimo gyvenime, baltų durų, su gesintuvu dešinėje pusėje, o gal kairėje...
– Priklausai kartai, kurios poetai bei prozininkai pirmąsias knygas išleido prieš du dešimtmečius. Šiandien savo kūrybinėje biografijoje ne vienas jų turi jau bent dvi ar tris knygas. Tu pats literatūros bendruomenėje, neformaliuose būreliuose esi turbūt jau pusę savo gyvenimo. Tad kodėl su eilėraščių knyga debiutuoji tik dabar?
– Yra laikas kūrybai ir yra laikas leidybai. Vis dėlto, situaciją keičia leidyba ir sceninis gyvenimas. Paprastai leidyba tapatinama su rašymu, bet tai yra labai skirtingos praktikos. Savo laiku buvau apsibrėžęs nerašyti tol, kol nepajusiu vidinės būtinybės. Buvau apsibrėžęs likti poečių ir poetų geriausiu draugu. Buvau šalia jų, nes jutau, kad esu kūrybinis.
Prieš dešimt metų buvau atsidūręs anapus Lamanšo, naikinau save darbu fabrike, nepritapdamas toje visuomenėje, apskritai, jokioje visuomenėje nepritapdamas. Tuomet pajutau vidinę būtinybę prabilti slemo scenos kalba arba spoken word ir parašiau eilėraštį apie letargą. Į slemo sceną taip ir neužlipau, tačiau užlipau į kitas scenas.
Gyvenau nesisteminį kūrybinį gyvenimą, tarsi į nieką nepretenduodamas. Mano gyvenimas ir aš pats jame vis labiau aižėjau ir trūkinėjau. Kai atsiduri niekur, kai esi sutraiškyto mąstymo, ranka sunkiai siekia klaviatūros. Bet kūrybinės utopijos, paties susigalvotos kūrybinės misijos padeda išlikti, norisi išlikti, kad šį bei tą pasakytum pasauliui.
Kūrybinės utopijos, paties susigalvotos kūrybinės misijos padeda išlikti, norisi išlikti, kad šį bei tą pasakytum pasauliui.
Neketinau leisti knygos dėl knygos. Vaikiausi prasmės, bandžiau išpildyti tai, ką rašiau, sudėlioti taip, kad patys tekstai įtrauktų ir nepaleistų. Norėjosi, kad tai būtų daugiau nei tik bibliografinis faktas.
Man rodos, debiuto sąvoka prasminga tuomet, jei nuosekliai dalyvauji pačioje literatūrinio gyvenimo sistemoje – Pirmosios knygos konkursuose, „Poezijos pavasario“ ar „Poetinio Druskininkų rudens“ renginiuose, reguliariai publikuojiesi kultūrinėje spaudoje ir pan. Aš deklaruodavau, kad esu neisisteminis autorius. Todėl ši knyga nei per anksti, nei per vėlai: būdamas neveiksnus knygos neišleisi, performansų neatliksi.
– Mačiau, kiek teigiamų reakcijų tavo knyga sulaukė socialiniame tinkle. Ne vienas savo profilyje kėlė knygos viršelį ir reiškė susižavėjimą, atradimo džiaugsmą, dėkojo už tekstus bei tavo poetinius atsivėrimus. Tiesą sakant, nepamenu kitos tokios poezijos knygos, kuri tarp literatūros mylėtojų būtų sulaukusi tokios dalinimosi perskaitymo įspūdžiais bangos. Kaip pats galėtum paaiškinti tokią reakciją ir kaip pats į ją reaguoji?
– Esu dėkingas skaitančiai, vertinančiai, klausančiai, žiūrinčiai bendruomenei už visus atsiliepimus apie mano knygą, recenzijas ir interviu su manimi. Esu dėkingas už asmenišką santykį su mano poezija, už tai, kaip ją prakalbina, kaip priima, už pasidalijimą emocijomis bei įžvalgomis. Nuostabu tai, kad skaitytojų dėka knyga tapo daugiau nei bibliografiniu faktu.
Norėjosi, kad knyga būtų daugiau nei tik bibliografinis faktas.
Tiesa, esama ir skeptiškų vertinimų, nors pasiūlymo neberašyti ar nebešokti dar nesulaukiau. Neseniai „Vėjuose“, gerokai jau po vidurnakčio, savo knygą paskolinau literatūra kvėpuojančiai menotyrininkei ir tikiuosi, kad ji man jos negrąžins. Neseniai parašė viena menininkė, išsiuntusi mano knygas bičiuliams į Suomiją ir Belgiją: ji stebėjo mano gyvą pasirodymą ir kūrybinis ryšys tarp mūsų užsimezgė. Neseniai užrašiau knygą daugybę kartų mane tapiusiam dailininkui ir mes pirmąkart jo studijoje ilgėliau nei įprastai gėrėme kavą.
Po performanso su judesiu „Šokis įsuka šviesą“ „Paviljono“ knygų savaitgalyje viena choreografė sakė ketinanti perskaityti mano knygą ir pasidaryti tatuiruotę su užrašu: „Šokis įsuka šviesą“. Tai pats nuostabiausias grįžtamasis ryšys, net jei knygos ir performanso pavadinimas nebus užrašytas ant odos ir po ja.
Prieš kelias dienas man artimų rašytojų pora savo bičiulei fotografei padovanojo „Morphine“ vinilą kartu su mano knyga. Labai džiugus derinys.
– Eilėraščiuose tu nuolatos keli tapatybės ir vaidmens šiame pasaulyje klausimą. Svarbus tampa ir poreikis, gal net būtinybė, tapti rašančiųjų bendruomenės nariu. Ar rankose laikydamas savo eilėraščių knygą, gali lengviau atsakyti į šiuos klausimus? Ar dabar jautiesi poetu tarp poetų, vienu iš jų?
– Ilgą laiką gyvenau nematomą kūrybinį gyvenimą, rašydavau feisbuke, tačiau situacijos tai niekaip nekeitė. Ilgą laiką savo pasažais dalindavausi gyvuose pokalbiuose su literatūros ir meno bendruomenės žmonėmis. Ilgą laiką buvau personažas tarp autorių. Ilgą laiką ruošiausi išsiskleisti. Ilgą laiką laukiau to ne tik aš pats. Reikėjo įveikti nerišlumą savyje ir gyvenime.
Nuostabu, kad knyga padėjo atgaivinti tuos ryšius, sukurti santykius su rašytojais, menininkais, skaitančia, klausančia, žiūrinčia bendruomene, nuostabu, kad tai virsta kūrybine bendryste.
Ilgą laiką buvau personažas tarp autorių. Ilgą laiką ruošiausi išsiskleisti.
Pati rašančių žmonių aplinka man buvo tartum platforma, kurioje galėjau augti pats, suvokti save kaip kūrybos žmogų. Praeitin nugrimzdę „Suokalbio“ laikai ir tuo metu jaunųjų rašytojų aplinka taip pat darė netiesioginį poveikį. Gal kada įtrauksiu visa tai į savo tekstus, pasakojimus, bet kol kas dar ne viską pasakiau apie pačiam sau aktualiausią gyvenimo etapą.
– Net tris kartus skirtinguose tavo tekstuose atsikartoja tas pats motyvas „Aš esu Ramūnas...“, kuris, rodos, padeda save patį iškelti iš skandinančio letargo būsenų, pažadinti veiksmui – šokiui, vaikščiojimui, o gal – rašymui. Ar tu pats eilėraščius, apskritai, kūrybą, sieji su savęs paties dėliojimu, savikūra, kaip kad eilėraštyje „Kūnas atsimena viską“ –„suplėšau visas turėtas knygas iš / skiaučių suklijuoju savąją“?
– Šiame gyvenime vaikausi prasmės, o ne laimės pojūčio. Tai man dovanoja ne kas kita, o kūrybinės utopijos. Žinoma, kaip priedas tenka ir neurotiška būklė. Rašymui pasitelkiu asmeninę patirtį, todėl neišvengiamai kuriu ir savo paties mitą. Nagrinėdamas gyvenimiškas situacijas, dėlioju savo tekstą ir savo paties paveikslą. Tavo paminėtas motyvas suriša tekstus į visumą tarsi paaiškindamas, apie ką visa tai yra.
– Skaitant knygą į akis krinta žanrinė tekstų įvairovė, bet kartu neapleidžia vientisumo jausmas. Formos skirtingos, bet dvasia, nuotaika, atmosfera, rodos, sujungia juos į vieną tęstinę būseną. Galiausiai užvertęs knygą, jautiesi lyg būtum skaitęs vieną ilgą eilėraštį-improvizaciją, kuriame esama visko – ir pokalbių-dialogų, ir solo partijų, ir tylos pauzių, ir skirtingų ritmų bei atsikartojančių motyvų. Tad man įdomi yra paties tekstų rašymo istorija, kiek čia spontaniškumo ir redagavimo, taisymų bei perrašinėjimų? Ar daug rankraščių teko išmesti, kol atėjai prie šitokio kalbėjimo bei knygos struktūros?
– Ačiū už šias įžvalgas ir vertinimą. Tu labai tiksliai įvardijai tai, kaip ši knyga yra sudėliota. Tiesą sakant, aš pats jaučiausi esantis arčiau prozos, maniau, kad būtent prozos kūrinys galėtų mane pilnavertiškai atskleisti. Tačiau man pasiūlė leisti poezijos knygą. Tai reiškė, kad neišvengsiu senesnių savo poetinių tekstų ir žanrinės įvairovės.
Maža to, man atrodė, kad popierinės knygos yra per mažai: ją turi lydėti ir vaizdas bei muzika, o audiovizualinė poezija turi tapti dalimi gyvo perfomanso, poetinio įvykio su tekstu, garsu, judesiu ir visu tuo, kas aplinkui.
Šiame gyvenime vaikausi prasmės, o ne laimės pojūčio.
Tekstas yra kūrybinis procesas: jį galima dėlioti ir perdėlioti, gryninti ir tvarkyti. Jei tik turiu polėkį bei impulsą pagerinti ar perrašyti tekstą, niekada to neatsisakau. Tačiau kartu esu patyręs, kad tekstą gali tik patvarkyti, mat jis turi savo logiką, pagal kurią jau yra sudėliotas. Todėl kai ką koreguodamas, gali patobulinti tik fasadą. Arba vietoj prasto eilėraščio geriau parašyti naują.
Galiausiai tai klausimas apie tave patį, apie tavo kūrybines utopijas ir misijas. Kodėl tau to reikia. Kodėl tau būtina kalbėti. Kodėl tau svarbu šį bei tą menine kalba pasakyti kitiems. Kodėl tau reikia scenos šviesų.
Žinoma, galima buvo išleisti penkiolikos eilėraščių knygą, bet norėjosi ne čiabuko, todėl reikėjo sudėlioti knygą, jos visumą, struktūrą bei logiką. Ir šitaip aš ją pildžiau senais ir naujai parašytais tekstais, kol išėjo tai, kas yra. Nuogąstavau dėl vadinamojo korektiškumo, tačiau pirmieji mano rankraščio skaitytojai tuos nuogąstavimus atmetė. ir Visgi, kai kuriuos tekstus aš pakoregavau pagal savo nuogąstavimus.
– Išpažintinė literatūra kaip rašymo principas šiandien yra tapusi norma, autoriai anksčiau visais įmanomais būdais neigę teksto ir jų gyvenimo sąsajas, dabar labai dažnai tai atvirai deklaruoja kaip vienintelį, patikimą ir autentišką kūrybos būdą. Asmeninė, atvirai pasakojama istorija tampa ir tavo paties eilėraščių pagrindu: „bandau be patoso be / dramos išpažinti savo personal story...“ Ką tokios autobiografinės atvertys suteikia tekstui, autoriui, skaitytojui, literatūrai?
– Išpažintinės literatūros sąvoka yra teologinė arba nurodanti į feministinę amerikiečių literatūrą. Arba tai reiškia tiesiog autobiografinį kūrinį.
Tau arba pavyksta asmeninę informaciją paversti meniniu tekstu, arba nelabai.
Tuo tarpu meninis tekstas nėra faktų lektūra, nėra apie faktus, todėl bet kokie literatūriniai skandalai yra apie nieką. Man svarbu pasitelkti gyvenimišką patirtį, svarbu įkrauti tekstą savimi, svarbu kalbėti apie reiškinius savimi. Man svarbu duoti. Ir tai nebūtinai reiškia asmeninės informacijos registraciją, „kas ten tau buvo, ar kas tau ką ten padarė“. Tau arba pavyksta asmeninę informaciją paversti meniniu tekstu, arba nelabai.
– Ar atvirumas taip pat yra tai, kas įsuka šviesą?
– Jei gali duoti, gali ir gauti. Man svarbus meninis atvirumas, nes tai, visų pirma, man pačiam paaiškina, kodėl tai darau. Jau dabar žinau, kad kita mano knyga bus dar nuogesnė ir ne mažiau radikali.
– Kartais skaitant dabarties literatūrą, gali kilti įspūdis, jog autoriai vos ne lenktyniauja tuo, kas atviriau apie save papasakos, apsinuogins, pasirodys labiau sužeistas, pamišęs ir nelaimingas. Ar šiuo atveju poezija, apskritai literatūra, paveikta tiek socialinių tinklų savidemonstracijos, tiek ir žiniasklaidoje puoselėjamo „žvaigždžių“ gyvenimų aprašymų, netampa savotiška viešo ekshibicionizmo forma? Ar į pirmąjį planą demonstratyviai išstumiant save patį ir savo gyvenimą, meno kūrinyje neišsitrina estetikos, kalbos ar vaizduotės jausmo, būtinybė?
– Asmeninę informaciją galima paversti literatūra. Apskritai, bet kokią temą galima paversti literatūra. Todėl visa tai yra ne apie temas. Arba tai tampa menu, arba ne. Arba tai įtraukia, daro poveikį, arba ne. Asmeninė patirtis išgrynina kalbėjimą, įkrauna tekstą tavimi pačiu, leidžia išvengti abstrakčių plepalų apie nieką.
Žaizdos neatsiranda lygioje vietoje – vienaip ar kitaip tai nesuderinamumo su pasauliu, nepritapimo pasaulyje pasekmė.
Žaizdos neatsiranda lygioje vietoje – vienaip ar kitaip tai nesuderinamumo su pasauliu, nepritapimo pasaulyje pasekmė. Pasaulis išties yra žiaurus: kai atsiduri už linijos, kai atsiduri atskirtyje, be atramos taškų, tuomet tai pajunti labai skaudžiai. Viso žiaurumo aš dar neišrašiau. Laukite tęsinio.
– Įdomu pastebėti, kaip tavo knyga tampa ne tik autobiografiniu vidinių patirčių bei prasilenkimų su šiuo pasauliu pasakojimu, tačiau ir savotišku gidu po tamsų, niūrų, apleistą Vilnių. Neseniai publikuotame interviu Vilnių pavadinai savuoju laiku. Tačiau kartu tai ir labai konkreti topografija: nesunkiai galima būtų sudaryti šios knygos žemėlapį, o pagal jį – ir nuspėjamas tavo judėjimo trajektorijas. Kokie jame būtų atspirties taškai, zonos, kur įvyksta sutapimas su šiuo pasauliu?
– Vilnius yra mano laikas, su Vingio parko labirintais, pilkosiomis zonomis, Krasnuchos barakais ir Psichikos sveikatos centru Vasaros gatvėje.
Gyvenamoji vieta neišvengiamai liudija tavo vietą gyvenime. Nerasdamas sprendimų gyvenime, praleidau daugiau nei šešerius metus viename pavojingiausių bendrabučių Vilniuje. Buvau suaugęs su ta erdve, tapdamas įtarus, įbaugintas nuolatinių kaimynų grasinimų ir agresyvaus jų elgesio. Buvau suaugęs su tamsa. Dabar aš šoku...
Lapkritį imdavau gyventi naktimis, sukdamas ratus parkų labirintais, ieškodamas išėjimo gyvenime. Neurotinėje vienatvėje ir atskirtyje marširuodavau dešiniuoju arba kairiuoju Neries krantu, Goštauto gatvės balkonėlyje rūkydamas mane besisklaidantį stebėdavo jaunasis poetas – mudu dabar esame kūrybiškai palyginami.
Vilnius yra mano laikas, su Vingio parko labirintais, pilkosiomis zonomis, Krasnuchos barakais ir Psichikos sveikatos centru Vasaros gatvėje.
Prieš man atsiduriant Vasaros gatvėje, bičiulis nufotografavo mano portretą, kuris dabar uždėtas ant knygos ketvirtojo viršelio. Kai jis mane aplankydavo, uždarame ligoninės kieme sprendėme globalius klausimus... Tai taip pat viena iš galimų trajektorijų.
– Ką dabar ketini veikti, šitiek daug ir atvirai išsakęs savo eilėraščiuose?
– Kažkada turėčiau imti gyventi būsimąja knyga, pasinerti į rašymą, gal labiau prozą nei poeziją. Bet visa tai bus vėliau, kada nors. Dabar noriu gyventi scena, noriu įprasminti poeziją prožektorių, lengvos beprotybės, sėkmių ir nesėkmių apsuptyje. Man labai svarbus buvo pasirodymas „Paviljono“ knygų savaitgalyje, su judesiu ir apsinuoginimu, atsidavimu scenoje, piešiniu ant kūno ir ryškiu makiažu – po jo liko tuštuma ir nuogąstavimas, kad visa tai jau buvo. Tačiau tikiuosi, kad visa tai dar ir bus: su blizgesiu ir suknelėmis, nes man labai tinka suknelės ir ryškus makiažas. Vienoje masinėje filmo scenoje buvau drag queen ir šį vaidmenį pasilikau ateičiai...
