– Neseniai praėjo jūsų jubiliejus. Viename interviu sakėte, kad esate žiemos vaikas. Kaip jaučiatės šiuo metu?
– Kai balta, daug saulės, spindi sniegas, esu lengvai apsalęs. Tai man labai primena vaikystę. Daug kas klausia, kokia buvo mano, kaip poeto, pradžia. Vieno atsakymo būti negali, pradžių yra daug. Bet viena iš jų tikrai yra žiema. Toji žiemos legenda prasidėjo su mano gimimu. Gimiau sausio 7 dieną, o tuo metu griaudėjo, lijo lietus, žaibavo. Dabar tai neatrodytų taip keista, bet mano vaikystės laikais toks oras sausio mėnesį buvo neįtikėtinas dalykas. Mama sakė, kad gimiau kartu su žaibo kirčiu, o pribuvėja pasakė – o, garsus žmogus gimė. Žinoma, nelaikau savęs garsiu, bet legendos pradžia graži.
Toliau – poezija. Man atrodo, kad žiema – didžiulė poetė, didesnė už mus, žmones. Įsivaizduokime, kaip žiemos diena atrodo provincijoje, kur sniegas nemindytas, nėra nė vieno pėdsako. O jei ir yra, tai voveraičių, žvėriukų. Augau Elektrėnuose, kurie atrodo kaip urbanistinis miestelis. Tačiau aplinkui miestą labai daug gamtos. Mano vaikystės žiemos Elektrėnuose neatsiejamos nuo daug sniego – vaikams jo būdavo iki juosmens.
Vilniuje tokių žiemų, kokias myliu, nė su žiburiu nerasi. Žmonių minios suplaka sniegą, čia automobiliai, fabrikai, viskas aptirpę, barstoma druska, smėlis. Viskas susimaišo. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, pirmas skirtumas nuo gimtųjų peizažų ir buvo sugadinta žiema.
– Į Vilnių atvykote 1991 m.?
– Taip ir buvo.
– Jau buvo praėję sausio įvykiai.
– Taip, įvykių metų mokiausi 12 klasėje. Prisimenu, kad važiavome budėti, bet per baisiąsias akimirkas mūsų ten nebuvo. Prisimenu laužus, gerus žmones, arbatos dalijimą, liaudies dainas. Važiavome autobusu iš Elektrėnų į Vilnių, iš mūsų vėliavų ir aprangų buvo matyti, kur vykstame, todėl mus nuvežė be bilietų. Tai buvo laikas, kai visi mylėjo visus, žmonės buvo tikri broliai ir seserys.
Stovėjau ir Baltijos kelyje, gerai tai atsimenu. Man iš vienos pusės stovėjo žilabarzdis senelis, kurio dabar, be abejonės, jau nebėra. O iš kitos pusės buvo gal kokių šešerių metų mergaitė. Kartais pagalvoju, kas ji dabar.
– Ką tokios patirtys suteikia žmogui, poetui? Tai turi labai išplėsti tautos, šalies suvokimą.
– Mano šeimoje niekada nebuvo abejojama, kad mes okupuoti, ir tuo, kad kada nors būsime laisvi. Įvykiai man nebuvo netikėti. Sovietiniais laikais mokėjau giedoti Lietuvos himną, o kai nuvažiuodavau pas močiutę, kalbėdavomės apie smetoninę Lietuvą ir Lietuvą užgrobusius rusus.
Nežinau, kaip dėl inspiracijos. Vienas dalykas – man visada rūpėjo Lietuva. Nesakau, kad aš, kaip Bernardas Brazdžionis, dainuoju tautai. Ne, mano poezija nuo šių dalykų atribota. Eseistikoje ar žurnalistikoje išlieju savo mintis apie tai. Tai, kas pasakoma proziniu, kasdieniu tekstu, ir turi būti juo sakoma. Politinių ar pilietinių įsitikinimų išsakymui poezijos nereikia. Poezija skirta išsakyti tai, kas paprasta kalba neišsakoma.
– Kada pradėjote rašyti?
– Gal būdamas 6–7 metų. Žinau tik iš pasakojimų, kad kai dar buvau darželinukas, priėjau prie savo tetos Elvyros ir paklausiau – ar poetai dideli žmonės? Ji man atsakė – taip, labai dideli, jiems net paminklus stato. Nuėjau, o po kelių savaičių parodžiau pluoštelį savo eilėraštukų. Tai buvo eilėraščiai apie mamą, Naujuosius metus, pūgas...
Kai jau lankiau mokyklą, mano pirmoji mokytoja pastatė stendą su mano eilėraščiais. Tačiau mokykloje toks stendas yra antišlovė, paaugliai pradėjo tampyti mane už ausų, vadino mane „poetu kotletu“ ir galvojau – kad aš dar kada nors gyvenime rašyčiau tuos eilėraščius.
Ilgai ir nerašiau. Tačiau buvo toks įvykis. Nusipirkau Rolando Mosėno eilėraščių knygutę „Šviesoje“. Tai pirmas ir paskutinis jo eilėraščių rinkinys, nes R. Mosėnas išgyveno tik 19 metų. Matyt, studentaudamas jis gyveno pusbadžiu, jam prasidėjo ūminis kasos uždegimas, operacija nepavyko ir jis mirė.
Tuo metu man buvo 16–17 metų, žiūrėjau į jo nuotrauką ir galvojau – o kiek man duota? Gal ir man vos keli metai? Ar žmonėms duota nujausti, kiek laiko jiems liko? Nusipirkau tą knygą ne tiek dėl poezijos, kiek dėl metafizinių klausimų.
– Vaikystėje turėjote daug fantazijos ir pastabumo. Ar visi vaikai turi tokias pačias fantazijos galimybes? Kaip stengiatės neužmiršti vaikiškos nuostabos?
– Tai tikrai labai svarbu. Ne veltui sakoma, kad poeziją rašo vidinis vaikas. Jis turi būti naivus, tyras, nemeluoti, neturėti tabu. Negalima apsistatyti tabu, užsidaryti gardelyje ir manyti, kad esi laisvas ir geras poetas. Taip nebus.
Kalbant apie fantaziją, manau, kad vaikystėje lakią fantaziją ir aštrų pastabumą turime visi. Asmenybę bukina suaugusio žmogaus gyvenimas ir kasdienė rutina – žadintuvas, dantų šepetėlis, bėgimas į darbą, gyvenimas vien profesinėje plotmėje, grįžimas pavargus, parduotuvė, televizorius, vėl šlepetės ir lova.
Taip nieko nelieka, jokio turinio, jokių meldų, dangaus pilnatvės, mėnulio, snaigių blizgėjimo. Toks žmogus tarsi amputuotas. Su tuo nuolat kovoju. Jau būdamas paaugliu pastebėjau banalų suaugusiųjų pasaulį ir mintyse pastačiau fronto liniją – aš tikrai toks nebūsiu. Tai man patvirtino ir Hermanno Hesse knyga „Stepių vilkas“ – bandyti kitaip, negyventi pagal minios vertybes.
– Ar tarp poetų būna pykčių?
– Būna, pagrindinė to priežastis – konkurencija. Tačiau tai būdinga visų profesijų atstovams. Pavyzdžiui, kuris nors poetas gauna premiją ar vainiką. Gauna vienas, o verti to jaučiasi keli. Be to, ne tik jaučiasi, o kartais ir būna. Bet vainikas tik vienas.
Kartais poetai pykstasi dėl požiūrių. Pavyzdžiui, aš nemyliu poetų, kurie nemyli Lietuvos. Stengiuosi nuo jų atsiriboti. Man atrodo, Vydūnas buvo teisus, sakydamas, kad žmogus sau, žmogus tautai, tik tada – žmogus pasauliui. Kitaip neįmanoma. O dabar nuo pat mokyklos suolo sakoma – žmogus pasauliui.
Mėgstu tuos poetus, tokią poeziją, kai galiu patikėti, kad tai nuoširdu ir tikra. Kad tai sukurta, ne sugalvota, kaip kažkada parašė Arnas Ališauskas. Sugalvoti galima bet ką, net ir neturint asmeninio santykio.
