Literatūros kritikės Neringos Butnoriūtės paklausta, ar tikėjosi patekti tarp šiųmetinių Metų knygos nominantų, A.Žagrakalytė teigė. „Jei sakysiu, kad tikėjausi, visi žinos, kad esu pasipūtėlė ir savimyla. Jei sakysiu, kad nesitikėjau, tai bus blefavimas. Aišku, tikėjausi, gal būčiau net kokią ašarėlę nuridenusi, jei būčiau nepatekusi. Šiuos eilėraščius rašiau labai ilgai, jie ilgai gulėjo stalčiuje ir jei juos pagaliau kažkas ištraukė, tai būkit malonūs ir skaitykit“, – juokavo autorė.
Belgijoje jau ne vienerius metus gyvenanti autorė į knygą „Štai:“ sutalpino dešimtmečio kūrybinį darbą, tačiau šiandien į tai žvelgia kaip į praėjusį etapą: „Eilėraščius parašiau ir pamiršau. Jau dešimt metų praėjo, dabar juos galiu skaityti kaip kažkieno kito tekstus.“
Kritikai A.Žagrakalytės poeziją įvardija kaip emociškai aktyvią, kalbiškai žaismingą, tačiau kartu – sąmoningai atribotą nuo pačios autorės patirčių.
Pati A.Žagrakalytė taip pat tikina – kalbėti apie save ji nenorinti: „Aš pati sau neįdomi. Man įdomiau sugalvoti kitokią save ir kalbėti tos kitos ar kito balsais. Kas iš to, jei pradėčiau pasakoti apie save? Papasakočiau ir viskas baigtųsi?“
Poetė taip pat sako nemananti, jog į poeziją galima žiūrėti per autoriaus prizmę: „Manau, kad kūryba turėtų būti sau, o autorius sau. Bet šiais laikais visiems labai smagu matyti autorių ir sieti jį su parašytomis knygomis.“
A.Žagrakalytei „Štai:“ yra jau trečioji poezijos knyga, tačiau plačiajai auditorijai ji geriau žinoma kaip prozininkė ir eseistė. Autorė teigia, jog šiandien žmonės dažniausiai bijo eilėraščių – ji tai pastebėjo ir dirbdama mokykloje.
„Žmonės nori pasakojimų, nori romanų, duonos ir dešros. O eilėraščiai yra desertas, jų daug nesuvalgysi, supykins. Poezija labai lengva apsinuodyti. Tai yra koncentratas. Eilėraštis kaip sultinio kubelis, o proza – barščių puodas“, – teigė A.Žagrakalytė.
Tiesa, lygindama poeziją ir prozą, A.Žagrakalytė pastebi poezijos privalumą: „Eilėraščiai tiesiog nukrenta, nieko su jais nebereikia veikti. Jei jau eilėraštis nukrenta, tai nukrenta „gatavas“, o prie prozos reikia sėdėti, taisyti, pertaisinėti, prozą reikia prisikviesti. Su eilėraščiais paprasčiau. Jei jau reikia juos „remontuoti“, tai geriausiai tai pavyksta vedžiojant šunį ar vaikštant. Man per dieną reikia nueiti bent 10 kilometrų, kitaip aš „neveikiu“. Tas ėjimo ritmas ir padeda eilėraštį „suremontuoti“, – pasakojo autorė.
Balsavimas už Metų knygą vyks iki vasario 18 d.
