Poetė Agnė Žagrakalytė: mano didžiausia kaltė – visus 20 metų rašiau knygas užuot buvusi tik mama

„Mano didžiausia kaltė – kad visus dvidešimt metų, būdama mama, rašiau knygutes, užuot buvusi tik mama“, – teigė poetė Agnė Žagrakalytė, skaitytojams pristatanti jau devintąją savo knygą „Liekamieji reiškiniai“.
Agnė Žagrakalytė
Agnė Žagrakalytė / Roberto Riabovo / BNS nuotr.

A.Žagrakalytė yra daugelio premijų laureatė. Jos sąskaitoje net septyni svarbūs apdovanojimai, iš kurių – 1996 metais ji pelnė Liūnės Sutemos premiją, 2003 metais „Poetinio Druskininkų rudens“, 2014 Jurgos Ivanauskaitės premijas. O kur dar nominacijos Metų knygos rinkimuose bei patekimas į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Kritikai jos stilių įvardija kaip žagrakalytišką, t.y. gausų ironijos, žaismingumo, erotikos. Tokia ji buvo ir šio interviu, kuriame kalbėjomės apie jos kūrybą, didžiausias kaltes, literatūrinio gyvenimo peripetijas, metu.

– Koks jūsų pirmasis atsiminimas, susijęs su poezija?

– Mama deklamuoja poemas, kol man atliekamos kažkokios medicininės procedūros, per kurias turiu nejudėti. Deklamuojantis ir poemas išdainuojantis tėtis. Plokštelių su eiliuotom pasakom kalnai. (Ir – ne, mano tėvai ne mokytojai ir ne bibliotekininkai).

– Esate produktyvi rašytoja – jūsų bibliografijoje ši knyga jau devintoji. Kaip neprarandate motyvacijos kurti? Kas yra jūsų kūrybiškumo šaltinis?

– Nemaniau, kad esu produktyvi, bet jau antrame interviu per šį mėnesį mane tokia pavadina, tai gal net patikėsiu. Mano motyvacijos galbūt kiekvienam žanrui skiriasi. Pvz., rašant „Kilniuosius sukčius“ motyvavo užsakymo apibrėžtumas ir aiškiai nurodytas atlygis. „Eigulio dukterį“ ir „Triukšmaujančius katalikus“ rašiau visų pirma savo tėvui. Be to, abu kartus gavau Kultūros tarybos stipendiją, – kitaip gal abiejų knygų būčiau nė neužbaigusi. Straipsnius apie šventuosius „Kelionės“ žurnalui rašau pirmiausia taip pat tėčiui ir mamai, nes jie prenumeruoja tą leidinį. Eilėraščiai dažnai atsiranda patys, kaip kokie visko liekamieji reiškiniai. Išleidus knygą jau dažnai būnu kitoje knygoje, nes esu... nepatenkinta tuo, ką padariau, pykstu ant savęs, kad mažai darau, ne taip darau, kažko ir kažkur nespėju, – šioje vietoje vis prisimenu belgą inžinierių Camille'į Jenatzy, kuris savo elektrinį automobilį 1899 m. pavadino „La Jamais Contente“, „Vis Nepatenkinta“, – tai čia aš. Aš esu ta vis kažkuom nepatenkinta, noriu kažko daugiau, noriu, kad knygos būtų vis kažkuom skirtingos, vis iš naujo išradinėju dviratį, tad dažniausiai sėdžiu detalių krūvoje: kartais labai laiminga, o kartais visiškai sutrikusi, nes taip gerai vaizduotėje veikę aparatai tikrovėje nedžiugina.

– Kaip kovojate su tuo griežtumu sau?

– Nekovoju. Graužiuosi toliau ir tiek. Prisirenku dar daugiau gražių montavimo detalių ir toje detalių krūvoje užsižaidusi nurimstu.

– Apie kūrybą visada mąstau kaip priešnuodį vidinei savidestrukcijai, blogiui. Kas jums yra kūryba? Kas apie ją labiausiai užknisa?

– Apie kūrybą dabar jau galvoju kaip apie malonumą, pramogą, vieną iš pasirinkimų, kam leisti savo laiką. Žiūrite serialus? Jie yra kažkieno kūryba. Apie kūrybą labiausiai užknisa klausimai apie kūrybą. Aš neturiu atsakymo, aš turiu kaskart vis kitą atsakymą, aš turiu per daug atsakymų.

– Apskritai, kaip keitėtės kaip kūrėja nuo pirmųjų eilėraščių publikacijų 1996 metais?

– Nežinau. Ak, tada labai dėl savo publikacijų jaudinausi, o dabar jau nebesijaudinu nė kiek. O dėl savo knygų tai jaudinuosi vienodai energingai. Kaip tada, taip dabar.

– Viena populiariausių kūrybinio rašymo mokytojų Julia Cameron rašytojams siūlo eiti į „menininkų pasimatymus“. Tai rašytojo laikas sau, individualus nuotykis, būtinai atliekamas vienumoje. Ar jūsų kūrybiniame procese yra tam laiko? Ar tai būdinga jums? Kaip atrodo jūsų pasimatymas su savimi?

– Nežinau, ar tai pasimatymas su savimi, tačiau bent kartą per mėnesį ketvirtadieniais pabėgu iš namų: išsirenku Belgijos miestą, susirašau, kokie ten muziejai ir meno galerijos, užsibukinu viešbutį nakčiai ir sėdu į traukinį. Iš tokių pabėgimų jau yra atsiradę keli straipsniai, vadinasi, veikia. Jei ne viena, o su vyru, tai taip pabėgame šeštadieniais – kartais taip pat su nakvyne. Einam laukais, miškais ir kaimais pažymėtais maršrutais, nakvojame keistuose mažų miestelių viešbutėliuose. Prancūzai tai vadina „pakeisti dekoracijas“. Šitaip kartais vis pakeisti dekoracijas, manau, visai sveika.

– Penktasis jūsų knygos skyrius „Literatūros pasaulyje“ pasakoja apie rašytojiško gyvenimo peripetijas – kas atsitinka „Goodreads“ gavus vieną žvaigždutę, žmonai poetei kritiškai aprašius savo vyrą, susidūrus akistaton su leidėja-kobra, įsivėlus į „Facebook“ diskusiją. Kokios, jūsų nuomone, yra didžiausios ydos ir problemos Lietuvos literatūriniame pasaulyje?

– Nežinau, kokios tos ydos ir problemos. Vis atsiranda tokių puikių ir nustebinančių knygų, kad aš ta lietuvių literatūra visai patenkinta. Ak, tikrai sumažėjo literatūros kritikos, ją pakeitė anotaciniai tekstai ir knygų apžvalgos, bet šia tema pradėta verkti jau daugiau nei prieš dvidešimt metų, kiek pamenu. O ta „žmona poetė“ yra tikras asmuo, iš dešimto amžiaus miniatiūros, tad gyveno ji dar seniau nei dešimtas amžius. Kai už savo šedevrą įvertinimo gauni vieną žvaigždutę, tai tikrai skauda širdutę. Bet jei į tokius dalykus žiūrėsi rimtai, tai tam galo nebus – gali iškart gultis, susidėti letenėles kryžmai ir numirti, – nes nėra didesnės nelaimės, nei lyginimasis su kitais. Stengiuosi neleisti sau žaisti šito baisaus, nes nesibaigiančio lyginimosi žaidimo, tai tikrai labai nesveika, o iš šono stebintiems dar ir apgailėtinai, durnai atrodo gi.

– O kaip su leidėja-kobra? Ar ji turi savo atitikmenį?

– Visi geri leidėjai yra plėšrūnai, kitaip jų leidyklos bankrutuoja. Gerbiu ir myliu.

– „Širdele, neverk/ negražiai išsižiojus“ – tai pirmasis sakinys, su kuriuo susiduria skaitytojas, atsivertęs jūsų naująją knygą. Tai ironiškos eilutės, užduodančios toną visai knygai, apie kurio adresatą ir subjektą jūsų norėtųsi paklausti.

– Kai verkiu, tai būnu labai negraži, ir labai negraži būnu dar ir kitą dieną, todėl stengiuosi neverkti. Šios dvi eilutės gali turėti daug perskaitymo būdų. Kažkur neseniai užsirašiau labai gudriai skambančią mintį apie tai, kad jeigu rašoma „taip, kaip gyvenime tau nutiko“, nieko nepakeitus ir nepamelavus, geriausiu atveju išeina eilėraščio formos snarglys. Bet dabar nerandu, kur užsirašiau, tad negaliu elegantiškai pacituoti. Adresatas – manau, tie, kurie skaitė ir ankstesnes mano poezijos knygas. Mano prozos ir poezijos skaitytojai kartais būna tie patys asmenys, bet dažniausiai ne.

– Nors knyga nėra apie moterų santykius, įvadinis eilėraštis yra apie karalaitę ir karalienę bei jų konfliktą. Kokia šio eilėraščio motyvacija?

– Eilėraštis apie karalaitę ir karalienę. Visiems ateina toks laikas, kai susipranti, kad amžius ir pareigos tau nebeleidžia būti karalaite (gali bandyti, bet penkiasdešimtmetė karalaitė atrodo... khe khe), bet dar yra visai neblogas karalienės vaidmuo. Eilėraštis šitas gali būti ir apie kartų konfliktą. Eilėraštis turbūt atsirado per kendo varžybas, kai turi kautis su dešimčia ar net dvidešimčia metų jaunesne, ir supranti, kad jėgos nelygios, bet patirtys nelygios lygiai taip pat. Jauna poetė ir sena poetė? Jaunas kareivis ir senas kareivis? Žioplas mielas šunytis ir šlubas žilas šuo? Nepalyginami dalykai ir nereikia jų lyginti, bet eilėraštį parašyti galima.

– Skyriuje „Tarp mūsų, mergaičių“ vyrauja kovos leitmotyvas. Žinoma, kad jūs užsiimate iaido ir kendo, bet daug svarbiau, kad jūs moterišką konkurenciją perkeliate į kovos menų lygmenį. Skamba filosofiškai („Jai kirtį staigų kakton segu nelyg bučinį“). Kokia feministė jūs esate? O galbūt į šią sąvoką žiūritė kaip į etiketę? Kaip suprantate moteriškus santykius? Galbūt jie komiški?

– Tame skyriuje visos, su kuriomis mūsų šinajai ir taurės susitrenkia jau labai daug metų beveik kasdien. Mano labai įvairaus amžiaus ir tautybių ir lyčių draugės. Aš manau, kad „kirtį staigų kakton segu nelyg bučinį“ yra ne filosofiška, o erotiška mažų mažiausiai. Aš esu tokia feministė, o visi santykiai yra daugiau mažiau komiški.

– Ypač intriguojantys yra „Dienoraštiniai“ eilėraščiai. Ar jie tokie ir yra kaip implikuoja pavadinimas? Autobiografiniai? Bet ar ne visi eilėraščiai turi potencialo tokiais būti?

– Rankraštyje tas skyrius vadinosi „Dienoraštiniai, tipo“, bet redaktorius Alvydas Šlepikas pasiūlė „tipo“ išbraukti. Nežinau, ar gerai, kad sutikau, nes štai, matote – nebesimato, kaip suku uodegą, sunkiau apsimesti, kad „čia gi ne apie mane“. Manau, kad mano eilėraščiai dažniau yra biografiniai, bet ne auto. Saugiau yra pasakoti kitų istorijas, kad neprigamintum eilėraščio formos snarglių.

– O kas blogai su poetiniais snargliais? Alergizuoja sentimentalumas? Ar yra sentimentalios literatūros, kuri patinka?

– Snargliai yra snargliai. Net jei Alisa Meler vienoje mano knygų dramatiškai sušunka „snargliai – tai tik neišverktos ašaros!“, – bet man nepatinka. Taip, aš visada noriu, kad mano skaitytojai skaitydami juoktųsi ir verktų, bet aš noriu tai padaryti rašydama juokingai.

– O ar „Gyvūnų ir gėlių albumas“ nėra, jūsų terminais, „snarglėčiausias“? Čia atsiranda deminutyvų (eilėraštyje „Stebiu rungtynes“ rašoma: „Pelė po persodintais paparčiais/ giesmelę kalena, galanda/ melodijos iltukes“), žinoma, vėliau eilėraštyje subjektė save pagauna ir tarsi teisinasi, kad „ryto maldoje labai lengva/prisidaryti deminutyvų“. Ar nebūna sunkių akimirkų neleidžiant sau romantizuoti gyvenimo?

– Ne, mano „snarglio“ terminas apibūdina kai ką kito, nei klasikiniai gamtos kontempliaciniai aprašymai.

Ką reiškia „romantizuoti sau gyvenimą?“ Gėlių nusipirkti, sijoną, kvepalų, picos prie raudono vyno? Sunki akimirka – kai sunkią komodą bandai per kambarį perstumti.

– Natūralu, kad rašytojai semiasi įkvėpimo iš juos supančio pasaulio, kartais tenka ir kažką pavogti iš asmeninių gyvenimų, knygų. Kartais tai vadinama aliuzijomis, intertekstais ir kitais ištaigingais literatūriniais žodžiais. Ar aprašinėjant kitų žmonių istorijas kartais neaplanko kaltės jausmas?

– Aš tiems žmonėms tuos tekstus gi parodau, papasakoju, ką parašiau (jei jie tebegyvi). Pirminiame variante eilėraščiai apie drauges ir pažįstamus turėjo jų vardus pavadinimuose, tačiau vėliau pavadinimus pakeičiau į „Ji“, „Ji II“ ir t.t., nes viena herojė tikrai dirba slaptosiose tarnybose ir geriau jos vardo neminėti net lietuviškoje poezijoje.

– Kokia jūsų didžiausia kaltė?

– Mano didžiausia kaltė – kad visus dvidešimt metų, būdama mama, rašiau knygutes, užuot buvusi tik mama. Mano pati pirma esė, kurią parašiau, vadinosi „Mama poetė“, – ją užsakė parašyti Giedra Radvilavičiūtė, „Šiaurės vasaros“ festivaliui. Užtat dabar, kai abu vaikai jau pilnamečiai, galiu pagaliau kažką galėti ir be tos kaltės.

– Ar jūsų vaikai noriai skaito jūsų literatūrą? Gal turi kokių pastabų?

– Ne ir ne (šypsosi).

– „Dienoraštinius“ eilėraščius užbaigiate eilėraščiu, kuris prasideda: „Neiškosiu aš jokio vidinio/ vaiko,/ man vidinės mamytės gana“. Vėliau ją aprašote lyg ji turėtų „vidinį kambarėlį su daug mikrofonų ir garsiakalbių“, siuvinėtų „sijoną su blizgučiais irgi karoliukais smulkiais“, minkytų „varškėčių tešlą“. Jeigu dabar tektų pasikalbėti su vidine mamyte, ko labiausiai iš jos norėtumėte? Kokia moteris ji būtų?

– Tokia pat, kaip visada, juk tai vidinis teisėjas ir kaltintojas, ir dresuotojas, o ne kokia konkreti moteris.

– Jeigu ši naujoji jūsų knyga galėtų pakeisti orą, koks jis būtų?

– Saulėtas, švelniavėjis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis