- Akvilė Matulionytė
Žemaitiška karo dūda (I)
EI!
ALEI-OP!
Nusifotografuok su sausu plūgu,
myluok bulvę,
myluok lininį skurdą,
jausk tik pievose, šalia upokšnio, pamiškėj,
drėbk ,,ŽEME MŪSŲ‘‘, ,,TĖVE MŪSŲ“,
,,MŪSŲ TĖVE VYTAUTAI‘‘ sukurk ir dėk į LRT Kultūrą,
dėk kultūrą,
rėk AVE NATURA!
perlų segė į kostiumą
už fanerinio posto ir ,,ačiū Jums!“,
pagerbk būrius –
nerodyk kaip dvidešimtmečiai veipina ant karo uniformų per žinias,
paimk žinias, pašerk žiniom mažas
ir mažiukus
– NUPIEŠKIT GEDIMINO PILĮ! –
tegu dainuoja apie rūtų vainikus
– RŪTOS NĖRA ABORTO PREPARATAS,
JOS TIESIOG GRAŽIOS MUMS! –
koks tu kuklus... Gerai,
nupirk iš romantizuotos merdinčios gėlių,
geltonų tulpių, nešk ant paminklų,
ant kapų, į pasirodymus labdarų
ir meno sąjungų narių,
išsitatuiruok ant šiknos vytį
ir nesidaugink su neturinčiu tokios tattoo,
nupirk čia butą ir renovuok
iki suaugusių anūkų,
išsižiok dainų šventėj ir tirpk.
...
O kaip kitaip?
Žemaitiška karo dūda (II)
Ne! Ne tokie bus mūsų santykiai!
Aš noriu gyvent lesbietiškoje santarvėj su šia žeme –
ją pisti dūmais, o ji uraganais pis mane.
O kai galiausiai sprogsiu ir iššalsiu priešais ją pirma,
pagarbiai saugos mano palaikus
tuo pačiu pisdama kitas.
Ne taip artėju prie tėvynės?.. -
aš iš jos trauktą vandenį imu
ir grąžinu po ąžuolo lapija,
valdovų rūmais ir bažnyčiom,
po ministerijom,
laukais ir aukurais.
Ir ko čia stinga? Ko čia baimintis?
Gi mes taip santykiaujam, -
pasižiūrėk kaip drėksta,
prisidėk ir nesigėdyk vojeristų vėpsančių,
gėdingai savo meilę slepiančių už vėliavos,
už herbo, himno ir lėkštės.
Ir kas gali sakyt, kad tai netinka?
Kas gali menkint šitą gyvą išraišką?
Aš į šitą žemę myžu!
Ir mano tėvas į šią žemę myža!
Ir mano tėvo tėvas į šią žemę myžo!
Ir mano tėvo tėvo tėvas į šią žemę myžo –
ir taip iki pat pirmo mūsų mačiusio koralą,
kuris ant gintaro italam užklijavo ,,LITUVA“.
To gana, to užtenka.
Aš noriu matyti prezidentę kasančią sau duobę smėly
ir seimą susikibusį už rankų su piliečiais
sinchronizuojantį čiurkšles po lapais Šventaragio slėny.
Gal bent tada
bent taip
tikrai tikėsiu ja –
tikra
ir neišskaidyta
mūs vienuma.
Sereda
– Vai tėvel tėvel tėveli,
už ką sesutę skandinai?
Vai ant kalnelio liepelė,
po ta liepele seselė.
Tėvo maža gera dukrelė
– TĖVO –
baltom rankelėm prekė.
Nusimuilinus, išlūžus ir tyra
greta visų tų kurvų.
Nemokys naudotis šakėm
– TĖVAS
už ją statys,
šukuoja plaukus ir geležtėm
neleidžia norėti pajudėt
mergelei savo
– SAVO –
gražiajai pasakų vergaitei
už gražius namus.
– Perku už du namus!
– Parduota!
Nusišluostyk –
neašarojai, nebijojai ir joti
nenorėjai dar, pašluoste.
Nemeluok man,
KUR BUVAI?
Išmušiu tau dantis už tiesą
ir už prastą melą –
KAS TADA NORĖS TAVĘS?
Tėvelis seka pasaką:
– Trečiadienis – gera žmona,
Sereda, neypatinga ir retai laisva,
ateina visada.
Ateik, ateik, ateik, Sereda.
Ateik kaskart.
Kai neateina kartą sereda, jau jerunda,
nes miręs vyras, reiškia,
kelio pabaiga.
– ANT KELIŲ
prieš savo dievą tėvą,
rūpintojėlį ir gynėją,
pieno nešėją ir skalbėją
mergelės sudrumstų minčių
ir drabužėlių.
– ANT KELIŲ –
surado tėvas kam uždėt žiedelį, -
pranašas, sargas ir notaras.
Nepavilk.
Nenusivilk dar, mergužėle,
nenuvilki tėvo.
...
dabar pirštu parodyk
ką tu padarei.
– Vai tėvel tėvel tėveli,
už ką sesutę skandinai?
Kad už rūtelių vainiką,
būt nusipynus sau kitą.
O kad už liuosą valelę –
reikė, tėveli, pamokyti.
