Nuo kūrybos pradžios kaunietė I.Rudžianskaitė sulaukė daug pripažinimo. Už debiutinę knygą „Kita“ poetė gavo Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premiją, antroji eilėraščių knyga „Iš gervių“ sulaukė Antano Miškinio literatūrinės premijos. Už pastarąją poezijos knygą „Tryliktasis mėnuo“ jai buvo įteikta Kauno miesto savivaldybės Maironio premija, o šiais metais I.Rudžianskaitė buvo apdovanota ir kauniečių rašytojų Vieno lito literatūrine premija.
Nors meilės ir mirties temos gvildenamos ir ankstesnėse I.Rudžianskaitės knygose, tačiau ši išskirtinė – ją papildė realiame gyvenime patirtos skaudžios netektys. Eilėraščių knygoje „Švytuokle švytuokle“ remiamasi burtais, kurie skaitytoją įveda ir į Lietuvos kultūrai artimą folklorą.
Kūrybinis įkvėpimas ir kaip atsirado knyga
– Jūsų naujos eilėraščių knygos pavadinimas yra „Švytuokle švytuokle“. Kokią prasmę turi švytuoklės simbolika? Kodėl pasirinkote būtent ją?
– Kaip nurodyta ir knygos anotacijoje, tai yra savotiški burtai. Daug kam žinomas plačiai vartojamas burtas „Švytuokle švytuokle, pasakyk“. Jo įkvėpta supratau, kad norėčiau kokiu nors burtu atverti kiekvieną knygos dalį, kurių knygoje yra trys. Kiekvienoje jų ir kreipiuosi į švytuoklę.
-
Zigmo Gėlės premijos laureatė I.Rudžianskaitė, prieš 15 metų su pluošteliu poezijos nuėjusi pas vieną žymiausių rašytojų
-
Virginija Kulvinskaitė. Pražiūrėtos ir neįvertintos: dvi poezijos knygos, kurias perskaityti verta
-
Debiutinę knygą parašiusi Uršulė Toleikytė: „Poezija yra kaip smėlio dėžė, kurioje galima žaisti su tamsa“
Galvojau ne apie filosofiją, bet apie tai, kad dažnai mes, kaip ir tos švytuoklės, švytuojame.
Žinoma, kai kas skaitydamas šią knygą galėtų prisiminti filosofo Arthuro Schopenhauerio pasakymą: „Gyvenimas svyruoja kaip švytuoklė: pirmyn ir atgal, tarp kančios ir nuobodulio, kurie faktiškai yra galutiniai gyvenimo elementai“. Visgi, aš mąsčiau apie žymiai paprastesnius dalykus. Galvojau ne apie filosofiją, bet apie tai, kad dažnai mes, kaip ir tos švytuoklės, švytuojame.
Be kita ko, idėją man padiktavo ir asmeninės patirtys. Praeitą rudenį patyriau stiprius išgyvenimus. Tada suvokiau, kad savo tekstuose mėgdavau rašyti apie gyvenimo ir mirties žaismą. Kai išgyveni artimo žmogaus mirtį, pastarasis mąstymo būdas turi itin mažai prasmės. Taip pavadinimas ir atėjo į galvą – aš lyg žaidžiu, bet kartu ir nustoju žaisti.
– O kas įkvėpė šios knygos atsiradimą?
– Ypač daug reikšmės turėjo asmeninės patirtys, tad knygoje tikrai nemažai autobiografinių detalių. Aš neplanavau taip greitai sukurti naujos knygos, bet vienas po kito pradėjo rašytis tekstai. Kita vertus, kai kuriuos tekstus jau buvau pradėjusi rašyti kiek anksčiau ir jau tada buvau bematanti, kad kažkas dėliojasi į visumą. Bet, drįsčiau teigti, kad asmeniniai potyriai viską sudėliojo į savas vietas ir nusprendžiau, kad knygą reikia publikuoti. Jeigu ji tokia yra, tai arba jai ir reikia būti, arba jos neturi būti išvis.
– Kaip tik norėjau sakyti, jog atrodo, kad knygas kepate vos ne kas metus ar kas dvejus. Knyga „Be skaičių: mažosios meditacijos“ išleista 2018 m., „Kita“ – 2019 m. 2021 m. dienos šviesą išvydo „Iš gervių“, 2023 m. – „Tryliktasis mėnuo“. O štai 2024 m. išleidote ir „Švytuokle švytuokle“. Kaip taip greitai pavyksta įsijausti į kūrybinį procesą?
– Savaime. Žinoma, kai studijavau universitete, visas kūrybinis gyvenimas buvo atidėtas į šalį ir aš netgi sąmoningai atokiai nuo jo laikiausi. Bet kai pabaigiau mokslus, man reikėjo išsisakyti ir kaip nors save realizuoti per kūrybą. Natūraliai dėliojosi ir koncepcijos, ir įvaizdžiai, ir pavadinimai, ir visa kita.
Tos knygos išties pasirodo dažnai ir dabar galbūt netgi norėčiau pertraukos.
– Jūsų poezijos knyga „Tryliktasis mėnuo“ pasižymi eilių atvirumu, egzistencinių temų įvairove, giliomis filosofinėmis įžvalgomis ir žmonių santykių bei emocijų apmąstymu. Kaip manote, kaip būtų galima įvardinti, kuo pasižymi knyga „Švytuokle švytuokle“?
– Aš labiausiai kreipčiau dėmesį į tai, kad čia stengiamasi apmąstyti universalias temas, ieškant sąsajų su folkloru. Man tai pasirodė artima ir tinkama šioje knygoje.
Taip pat ir pastangos neužsidaryti, eiti tolyn. Sakyčiau, kad šios knygos išskirtinis bruožas mano pačios kūrybos kontekste yra folkloro motyvų derinimas su pasauline literatūra, kultūra, filosofija.
– Pati esate kritikė. Rašydama recenzijas apie kitų rašytojų kūrybą, ar pasisemiate idėjų savajai?
– Recenzuodama kitų kūrybą, be jokios abejonės, kartais jaučiuosi gyvenanti kitame pasaulyje. Pasaulyje, sukurtame kito žmogaus. Aš turiu perprasti ir jo logiką, sistemą, problemas. Žinoma, tai padaro įtakos man pačiai, ir būna, kad savaime pradedu aktyviau kurti eilėraščius.
Kita vertus, dažnai renkuosi recenzijas rašyti apie tokias knygas, kurios temomis ar išraiškos požiūriu man pačiai yra artimos. Todėl tikiu, kad mes vieni kitiems darome įtaką.
Kodėl meilė ir mirtis siejasi?
– Kaip ir minėjote, jūsų kūryboje neretai gvildenamos meilės ir mirties temos, jos akivaizdžiai matomos ir jūsų naujoje knygoje. Kodėl šioms temoms teikiate tokią didelę reikšmę?
– Galbūt todėl, kad esu linkusi į egzistencinius apmąstymus, pati domiuosi egzistencialistų darbais, šios pakraipos literatūra, filosofija, įvairiomis religijomis. Tad šios tikrai ne naujos temos natūraliai persikėlė ir į mano poeziją.
Net patys tobuliausi ryšiai, tiek romantiniai santykiai, tiek ne, kartais nutrūksta, net jeigu mes to ir nenorime.
– O tuomet, kaip jūs apskritai matote meilės ir mirties santykį?
– Šioje knygoje aš šiek tiek bandau tuos santykius sudėlioti – kad ir kokia meilė bebūtų, ji vis tiek savyje turi dalelę mirties, kažkokią pabaigą, suvokimą, jog viskas yra laikina. Net patys tobuliausi ryšiai, tiek romantiniai santykiai, tiek ne, kartais nutrūksta, net jeigu mes to ir nenorime.
Lygiai taip pat ir mirtis – kai išgyveni netektį, suvoki, kad ji tave paliečia dėl to, kad labai mylėjai tuos asmenis. Todėl sakyčiau, kad šitos meilės ir mirties patirtys tarpusavyje yra susipynusios. Jos yra visai šalia viena kitos, kad ir kaip tai būtų sunku pripažinti.
– Ar rašydama mirties temomis nebijote, kad kai kuriems jūsų kūryba gali pasirodyti per daug liūdna ar niūri?
– Tai tikrai yra priimtina ne visiems. Kai kurie poezijoje ieško labiau socialinių ar kitų aktualesnių temų. Mano knygos turbūt yra artimesnės tiems, kuriems svarbūs universalūs klausimai. Tad aš šį dalyką priimu labai natūraliai – ne visiems galiu patikti ir ne visiems priimtina tai, ką aš darau. Kai rašai tekstus, galvoji apie patį tekstą, ką juo nori pasakyti ir kas tau pačiam yra svarbu. Tai, ką pamanys kiti, patenka į antra eilę.
– Kaip ir sakote, šios temos yra amžinos, universalios. Tad kaip ieškote joms naujų kampų?
– Aš savitumą stengiuosi rasti kalboje – įvaizdžiai, deriniai, metaforos, palyginimai. Poetinė kalba yra kitokia. O kitoniškumo ieškau nuo pat pirmosios savo knygos. Būtent per kalbą, universaliomis, visiems gerai žinomomis temomis, bandau pasakyti kažką kitaip. Man svarbi pati kalba.
– Kad jau kalbame apie mirtį – knygoje ne vienas eilėraštis yra siejamas su jūsų močiutėmis. Pavyzdžiui, eilėraštyje „lelijėlė“ šalia net parašyta „Močiutei Onai“ ir jame rašoma: „gėlės nesipriešino atsivėrusiai žemei/baltos ir žvilgančios jos buvo“. Kad ir kaip nemalonu klausti, bet ar knygoje plėtojamos mirties temos kyla iš artimųjų netekties patirčių?
– Daugiausiai taip. Praėjusį rudenį patyriau daug išgyvenimų – per tą patį mėnesį teko atsisveikinti su abiem močiutėmis. Tokios skaudžios patirtys padarė itin didelę įtaką šios knygos atsiradimui.
Kalbėdama apie asmenines patirtis, aš kalbu ir apie kitiems atpažįstamus dalykus.
Žinoma, čia aš rizikuoju. Pati savęs daug kartų klausiau: kiek toks asmeninis išgyvenimas gali būti perteikiamas literatūroje, kad nenukentėtų teksto meninė vertė? Ir kartu, kaip nesubanalinti to, ką jauti, išgyveni ir kas pačiai yra svarbu? Bet aš leidausi į savo vidinę kelionę. Man reikėjo apie tai rašyti. Nors buvo skaudu, bet man tai buvo reikšminga.
Tad aš manau, kad tokie tekstai gali būti svarbūs ir skaitytojams. Kalbėdama apie asmenines patirtis, aš kalbu ir apie kitiems atpažįstamus dalykus. Daugelis iš mūsų esame išgyvenę tokius ir panašius nutikimus, o tai mus visus suartina.
– Visų pirma, tai didelė ir nuoširdi užuojauta jums. O visų antra, ar rašymas apie realius gyvenimo žmones, realias patirtis, jums padeda gedėti?
– Ačiū. Aš manau, jog daugelis turi savus būdus, kaip eiti toliau, žiūrėti į priekį, išgedėti ir išgyventi sunkius laikotarpius. Man poezija, kūryba yra savotiška terapijos forma. Žinoma, tai nėra vien tik tai, bet jaučiu, kad man ji labai padeda.
Pernai žiemą aš labai daug rašiau ir pradėjau po truputį dėlioti knygos kompoziciją. Galima sakyti, kad užsidariau, mažai su kuo bendravau, o tas užsidarymas, buvimas su poezija ir tekstais, man, kaip gedinčiam asmeniui, itin padėjo. Aišku, nuolat reikėjo save prižiūrėti, klausti savęs, kiek vienas ar kitas tekstas yra paprasčiausias jausmų išliejimas, o kiek jis iš tiesų turi meninę vertę. O tada apgalvoti, ar galima tai publikuoti.
– Rašydama apie laidotuves keliose vietose išsireiškiate: „tavo suknelė žibėjo it gruodžio pusnis“, „pražydai“. Šiek tiek atrodo, kad estetizuojate mirtį. Ar mirtis jums graži?
– Kad ir kaip tai keistai skambėtų, bet savotiškas grožis tame turbūt yra. Šie dalykai įgauna kitokią prasmę, kai iš tikrųjų kažką palydi anapus, kad ir kaip mes tą anapus besuprastume. Atsisveikinant su artimu žmogumi, norisi jį deramai išlydėti, pareikšti pagarbą. Tad, be abejo, liūdesyje grožis slypi: kuriame savotišką estetinį vaizdą ir įprasminame ryšio užbaigimą, atsisveikinimą su kitu žmogumi.
Apie simboliką, nostalgiją ir kūrybinę pertrauką
– Pereinant prie ne tokių liūdnų reikalų: dalykas, kurį pastebėjau labiau pirmoje knygos dalyje – tai naudojama vijoklio simbolika. Tiesa, ji dažniau naudojama su neigiama konotacija, pavyzdžiui, „gyvatiškas vijoklis“, „vijokliai apsiveja ir ėda namus“ arba siejama su ugnimi: „degantis vijoklis“, „šviesoje žvilgantis vijoklis“. Kodėl? Ką tas vijoklis reiškia?
– Pirmiausia, jis man įprasmina patį rudenį, nes pirmoje dalyje nemažai veiksmo vyksta būtent tada. Taip pat, nors paprastai kalbant, vijokliai kenkia namams, juos ardo, bet man jie yra labai gražūs augalai. O taip pabrėžiamas faktas, kad net gražūs dalykai nebūtinai yra geri. Tad būtent šią simboliką aš ir naudoju norėdama paslėpti klastą arba tai, kas mums atrodo patrauklu. Mąstant apie tai, neigiamos prasmės ir atsiranda.
– Kaip tik pati paminėjote rudenį, tad dar vienas dalykas, į kurį skaitydama atkreipiau dėmesį, tai, jog yra visai nemažai nuorodų į skirtingus metų laikus. Kodėl jums eilėraščiuose svarbu juos pabrėžti? O galbūt taip pavyksta nesąmoningai?
– Laiko, laikinumo temoms skyriau dėmesį ir praeitoje knygoje „Tryliktasis mėnuo“, kur jau pats pavadinimas sufleruoja, jog kalbama apie laiką. Laiko tėkmė, laikiškumo išgyvenimas, tiek subjektyviai, tiek objektyviai, man yra labai svarbios temos šalia meilės ir mirties. Tai, kad mes gyvename ir mirštame, neišvengiamai rodo, kad esame įtraukti į nesustabdomą laiko tėkmę. Apie laiką yra sukurta įvairiausių įdomių filosofijų, bet net ir pati pastebėjau, kad aš dar šiomis temomis neišsirašiau. Šitaip į „Švytuokle švytuokle“ persikėlė tekstai, kurie liečia būtent metų laikus, per kuriuos išgyvenamas laiko pojūtis.
– O kuris šios knygos eilėraštis jums asmeniškai yra artimiausias? Su kuriuo jaučiate ypatingą ryšį ir kodėl?
– Pati iki galo nežinau kodėl, bet man labai patinka trečioje knygos dalyje esantis triptikas „saldžios mirusiųjų dienos“. Jį sudaro trys trumpučiai eilėraščiai, kuriuose truputėlį liečiu savo vaikystę, taip pat ir dabartį. Kai jį parašiau, taip pat buvo ruduo. Jame susieju tarpusavyje prieštaringus dalykus – pokytį ir sąstingį, vaikystę ir mirtį. Mes keičiamės, niekada nebūname tokie patys, bet kartu ne visada norime permainų. Dažnai rašau verlibru, kuris nėra melodingas, bet šie eilėraščiai lyg ir turi kažkokį ritmą. Tad ritmiškumas ir man pačiai artimos prieštaros, greičiausiai ir lemia tai, kad šis eilėraštis man taip patinka.
Netektys galbūt privertė mane šiek tiek grįžti atgal, pažvelgti į save, kokia buvau ir kokia niekada nebebūsiu.
– Galbūt vaikystei jaučiate ir nostalgijos jausmą?
– Netektys galbūt privertė mane šiek tiek grįžti atgal, pažvelgti į save, kokia buvau ir kokia niekada nebebūsiu. Man svarbu apžvelgti savo pačios nueitą kelią, kuris, žinoma, neatsiejamas nuo vaikystės. Bet tai daryti aš norėjau per moterišką liniją. Knygoje miniu savo močiutes, taip pat ir mamą. Išskiriamas Mergelės Zodiako ženklas, Mergelės simbolika krikščionybėje, liaudies dainose. Sąmoningai susiejau šiuos dalykus. Išties pagalvoju, kad šioje knygoje yra nemažai nostalgijos, ilgesio, nes būtent taip jaučiausi ją rašydama. Bet kartu ją laikau savotiška atsisveikinimo knyga – ir su savimi pačia, ir su žmonėmis, kurie man svarbūs.
– O rašydama iš asmeninių potyrių, savianalizės pusės, ar nesijaučiate apsinuoginusi prieš skaitytoją?
– Visuomet susimąstau, kad kūrybai reikia drąsos. Ypač, kai eilėraštyje rašai apie asmeninius dalykus, tačiau jeigu vien tik slėpsiesi, tekstuose tai labai jaučiasi.
O aš slėptis mėgstu. Ypač ankstyvosiose knygose. Dar ir dabar esu ganėtinai hermetiška, nors šioje knygoje kiek atviresnė negu kituose kūriniuose. Nepaisant to, kalbėti apie visišką apsinuoginimą negalėčiau. Sakyčiau, išlaikau pusiausvyrą.
Šiuo metu aš ilsiuosi nuo rašymo.
– Pokalbio pradžioje minėjote kūrybinę pertrauką. Jaučiatės išsisėmusi?
– Jaučiu, kad jau norėčiau rašyti kitomis temomis. Net viename eilėraštyje esu minėjusi, kad rašymui reikia potyrių. Man reikia naujų potyrių, naujų išgyvenimų, kad galėčiau rašyti kitaip. Kurti apie tą patį ar per daug užsibūti tam tikrose būsenose, nėra gerai. Šiuo metu aš ilsiuosi nuo rašymo ir mąstau, kad jeigu jau rašysiu ir leisiu kitą knygą, tikrai norėčiau sukurti kažką kitko, o tam reikia laiko.
– Na, ir pabaigai klausimas pamąstymui: ar kada esate parašiusi ir publikavusi eilėraštį, kurį dabar norėtumėte paslėpti nuo viso pasaulio, ir jei taip, kodėl?
– Kartais pavartau savo debiutinę eilėraščių knygą ir pasvarstau, kad gal ne viską reikėjo dėti, gal kai ko reikėjo atsisakyti. Bet, deja, turiu nuliūdinti, nes išskirti konkretaus, akis badančio teksto, negalėčiau.
