J.Jasponytė į rašymą nežiūri kaip į profesiją. Kaip ne kartą yra deklaravusi, jai tai yra gyvenimo būdas. Savo literatūrinę veiklą ji pradėjo visai jauna – antroje klasėje parašė pirmuosius eilėraščius, o štai 2014 metais debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Šaltupė“. „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ yra trečioji poetės knyga.
– Gūglinant informaciją apie rašytojus už akies užkliuvo „Quora“ diskusija. Joje buvo klausta: „Ar visi rašytojai yra išprotėję?“
– Nežinau, gal ir išprotėję (šypsosi). Yra tiesiog keistesnių ir savotiškų žmonių, tačiau ar jie iš tiesų yra išprotėję? Viskas priklauso nuo to, kaip šis žodis yra vartojamas. Visgi nežinau, kaip galėčiau apibūdinti save. Turbūt pati turiu savotiškų savybių, bet to geriau klausti kitų, pats savęs juk nematai. Na, medicinine prasme gal nesu išprotėjusi,– sugebu adekvačiai mąstyti, reaguoti, atsakyti. Bet...
– Vienas labiausiai intriguojančių dalykų apie jus ir jūsų kūryba yra ilgametis domėjimasis folkloru. Sakyčiau, kad jame užkoduota praeities dimensija. Ko jūs jame ieškote? Kodėl jums tai svarbu?
– Man folkloras nėra tik praeitis. Jis – belaikis. Nežinau, ar sąmoningai tą darau, bet tarsi tekstais ir parodau, kad tai yra gyva. Tokiu būdu atsiranda naujas požiūrio kampas, vadinasi, šis fenomenas toliau gyvena savo gyvenimą.
Folkloras yra mano gyvenimo būdas. Turiu artimų draugių, su kuriomis pagiedu sutartines, šeimoje švenčiame kalendorines šventes... Tai, kuo gyvenu, natūraliai ateina ir į poeziją.
– Kalbantis su Nacionalinės premijos laureate etnologe Daiva Vyčiniene, kurios dėka sutartinės pakliuvo į UNESCO, ji pasitarė, kad ilgai dainuojant sutartines galima pasinerti į transą.
– Taip, dainuojant įmanoma pasiekti pakitusią būseną, tačiau jos nesiekiu. Manau, tai gali būti susiję su ritmingu kvėpavimu. Man šis procesas reiškia ryšį su savo protėviais, iš kurių perimu šią tradiciją ir perduodu vaikams. Ko gero, todėl mano dukroms dainavimas yra natūrali gyvenimo dalis. Kai jos augo, upėje pamačius antytę joms buvo labai natūralu uždainuoti. Galbūt paauglystėje įgūdžiai pasimiršta, bet ši pasaulėvoka vis tiek prasimuša.
– Kokios jūsų mėgstamiausios sutartinės?
– Yra gražių sekundinių dvejinių, kurios ne visada man lengvai duodasi. Dabar ateina į galvą graži keturinė „Aisme, sese“ nuo Rimšės, apie apynį ir midaus darymą, kurią galima giedoti dviese. Mano kraštas yra Zarasai, o mano vyro (poeto Mariaus Buroko – 15min) – Lasiškės kaimas prie Adutiškio, tai Rimšė būtų pusiaukelėje.
– O šiuolaikinės muzikos klausotės?
– To, kas šviežia ir kuriama šiandien?
– Na, pavyzdžiui, popso.
– Nesu labai didelė popmuzikos gerbėja. Na, vaikystėj kažko klausydavausi, bet labai daug buvo dvylika metų vyresnio brolio įtakos. O pastaruoju metu apskritai retai klausausi muzikos, nebent kitų žmonių iniciatyva. Marius vis įjungia kažką „Spotify“, jo muzikinis skonis labai įvairus. Dukros leidžia dainas automobilyje – vyresnioji klausosi su ausinukais, nes žino, kad jos muzika man sunkiai paklausoma, o jaunesnioji mėgsta Vytautą Kernagį.
– Rašant jums reikalinga tyla?
– Taip, dirbant man reikalinga tyla. Turiu minty, kad dirbti protinį darbą, tarkim, versti, muzikinis fonas man trukdo, labiau mėgaujuosi gamtos garsais – vandens čiurlenimu, paukščių čiulbėjimu.
Visgi kas ta gamta? Kasdienybė, kurios dažnai nepastebim?
– Jūsų naujoje poezijos rinktinėje ypač daug gamtos motyvų. Banalu klausti, bet kodėl jus gamta įkvepia?
– Yra dalykų, kurie ištarti žodžiais nuskamba banaliai, todėl ir sunku ką nors pasakyti. Visgi kas ta gamta? Kasdienybė, kurios dažnai nepastebim? Mane kaskart stebina, kad joje yra tiek visokių detalių, į kurias galima žiūrėti labai įvairiai, galima žiūrėti iš mokslinės perspektyvos, galima galvoti apie augalų veikliąsias medžiagas, apie jų poveikį žmogaus psichikai. Tai, kad tas kažkas, ką mes vadiname gamta, taip tobulai sustyguoja metų ciklą, kad kiekvienas gamtos padaras (išskyrus žmogų) tiksliai žino, ką ir kada turi daryti. Kad tas kažkas sukuria vabzdį, tobulai pranykstantį ant medžio šakos, kelia nuostabą.
– Ar dažnai vaikštote basomis?
– Taip, dažnai. tiesiog man taip patinka. O mano dukrai Jūrei Jotvilei apskritai buvo labai sunku pradėti autis avalynę. Prie upės ar ežero mes esame tiek batų palikę! (šypsosi) Atsimenu, vieną rugsėjo 1-ąją Jūrė J. taip sunkiai apsiavė batelius po vasaros... Tik išėjusi iš mokyklos ji juos nuspyrė ir pareiškė, kad eis namo basomis. Taškas.
– Iš jūsų vertimų, pasirodančių kultūrinėje spaudoje, matosi didelis susidomėjimas mažomis Šiaurės tautelėmis. Ar Zarasus, iš kurių esate kilusi, taip pat matote per šią perspektyvą?
– Viskas yra mastelis. Kalbant apie bendruomenes, visada galima eiti nuo didžiausio iki mažiausio darinio. Bet kuris miestas ar regionas bus atskiras, bet jis taip pat bus ir Lietuvos dalis. Panašiai ir su Zarasais, kurie, be abejo, turi geografinių ir kultūrinių skirtumų. Apie mane taip pat galima pasakyti, kad esu net labiau šaltupiškė, ne tik zarasiškė. Šaltupės gatvė, kurioje augau, istoriškai buvusi priemiesčiu, tokia savotiškai atskira miesto dalis, atokiau nuo miesto centro, su savo pievom, kalniukais, Zaraso pakrantėm.
– Ką reiškia būti šaltupiške?
– Nuo vaikystės turėjau vietas, kur eidavau maudytis, pievas, Aštrųjį kalnelį. Kitose miesto dalyse gyvenantieji, be abejo, turėjo savo pamėgtas vietas ir apie šias gal net visai nežinojo.
Tekstas turi galią jungti žmones per tai, kas skaitančiajam tekste yra atpažįstama.
– Iš jūsų poezijos galima matyti, kad prisirišate prie vietos, ne prie bendruomenių.
– Turbūt su manim taip jau yra, kad man užtenka žinoti, kad esu bendruomenės dalis, bet man reikia daug erdvės ir laiko būti pačiai sau, ne su žmonėmis, bet tai nebūtinai reiškia vienai – tiesiog su kitomis gyvomis būtybėmis. Tada retkarčiais galiu išnirti iš ten ir į žmonių susibūrimus. Turbūt man būti kartu daug lengviau per tekstus. To negali padaryti minioje. Tekstas turi galią jungti žmones per tai, kas skaitančiajam tekste yra atpažįstama. Pati skiriu tekstus Zarasams, miesto apylinkėms, Vilniui. Tai ir yra mano būdas būti kartu.
– Knygoje galima rasti ir sovietmetį menančių įvaizdžių, kaip antai „nuskendusi Stalino betoninė ranka“. Koks jūsų santykis su šiuo laikotarpiu?
– Norėtųsi pasakyti – joks. Vis dėlto, gimiau šiuo laikotarpiu, ir jis mena mano vaikystę, bet be galo džiaugiuosi, kad Lietuva išėjo iš šios sistemos. Šiandien tiesiog priimu tai kaip istorijos dalį ir nebandau savęs apgauti, kad to laikotarpio nebuvo. Kadangi pirmasis mano gyvenimo dešimtmetis parbėgo tuo istoriniu laikotarpiu, tai neišvengiamai nulėmė mano patirtis, geras ar blogas – tai neišvengiama mano asmenybės dalis. To negaliu atmesti.
– Man labai įstrigo vienas jūsų eilėraštis, rašytas 2022 metais rugpjūčio 27 d. Jame rašoma: „Ant aukšto / dėlioju mamos mergautinius / stikliukus iš Krymo pajūrio / ir visa tai dar ilgai / man nėra / laiko smiltys.“ Ar ši lyrinės subjektės mama yra tikroji jūsų mama?
– Taip, iš visai ankstyvos vaikystės pamenu ant palangės stovėjusius maišelius su stikliukais, akmenėliais iš Krymo pajūrio. Nepamenu, kur jie dingo, matyt, per visą senelių namo pardavimų perpirkimų laiką jie pasimetė.
– Pradžioje galvojau, kad jūsų rinkinys su visu folkloriniu fonu ypač nostalgiškas, bet štai šio eilėraščio pabaigoje rašoma: „ir visa tai dar ilgai / man nėra / laiko smiltys“.
– Man patinka palikti šiokį tokį atvirumą savo tekstuose. Gyvenime irgi niekas nėra iki galo apibrėžta, tad nesistengiu ir tekstais griežtai ką nors teigti.
– Vieninteliai apibrėžti dalykai jūsų poezijoje (ko gero, nuo literatūrologų gaučiau pylos) yra data, vieta ir dedikacijos. Ko jūs apskritai ieškote poezijoje?
– Paminėjai dedikaciją – jos neretos. Ar ne? Aš klausiu, nes nuoširdžiai nebeprisimenu smulkių detalių savo knygoje. Aš parašiau, sudėliojau ir paleidau.
Kalbant apie datas, aš tiesiog esu įpratusi jas užrašyti ir jas tiesiog palieku. Visai kitas klausimas, ar reikėjo jas dėti į knygą, bet knygos dizainerė Deimantė Rybakovienė gražiai jas nuspalvino kita spalva ir padėjo į apačią, tad skaitančiajam trukdyt taip pat neturėtų.
Iš tiesų niekada nerašiau dienoraščio, tai man buvo visiškai neįdomu.
– Peršasi mintis, kad šie eilėraščiai buvo rašomi dienoraštyje.
– Gali būti, kad mano eilėraščiai yra tam tikra dienoraščio forma, bet labai plačiąja prasme. Iš tiesų niekada nerašiau dienoraščio, tai man buvo visiškai neįdomu. Esu bandžiusi vaikystėje, tačiau tekste buvo užrašinėjami ne kasdieniai buitiniai išgyvenimai, o gamtos reiškiniai: kada pamačiau pirmąjį šalpusnį ar išgirdau pirmąjį paukštuką. Dabar galvoju, kad sudėdama viską į eilėraščius nebeturiu poreikio rašyti dienoraščio. Kiek pamenu, panašiai mąstė poetė Liūnė Sutema.
– Visgi kaip jūs tapote poete, o ne gamtininke?
– Galbūt būtų buvę visai smagu, tačiau man ne visada sekėsi tikslieji mokslai, nors biologija ėjosi puikiai ir aš ją tikrai mėgau. Žinojau, kad man reikia kaip nors pabaigti mokytis matematikos ir fizikos ir eiti ten, kur to nėra (juokiasi). O poete tapti neplanavau – atrodo, kad greičiau ne aš, o mane pasirinko. Neturiu supratimo, kodėl antroje klasėje parašiau tuos eilėraščius.
– Darau prielaidą, kad žmonės pradeda rašyti iš įsimylėjimo.
– Pirmuosius eilėraščius parašiau anksčiau nei įsimylėjau! (juokiasi) Bet reikia pripažinti, kad paauglystėje buvo šis momentas. Turbūt tada mano eilėraščiai buvo dienoraštiškiausi.
– Vardo neprašysiu, bet ar atsimenate savo pirmąją meilę?
– Taip, tai buvo vaikiška meilė. Man buvo 15-a, o jam 14-a. Anuomet rodės, kad tai didžiulis amžiaus skirtumas. Visgi pati atrodžiau žymiai jaunesnė nei buvau – aplinkiniai duodavo 12-a metų. Jo vardas buvo Aurelijus. Esu ir eilėraščių jam parašiusi, galbūt net daviau perskaityti (šypsosi). Dabar su juo ryšių nepalaikau ir įtariu, kad puoselėjame skirtingą gyvenimo būdą. O tada susitikdavome kaimo šokiuose, kur kažkas šalia didžėjaus pūsdavo dūmus nuo keptuvės.
– Kad jau prakalbome apie meilę, knygoje yra vienas eilėraštis skirtas „mb“. Kaip žinoma, tai yra jūsų vyro – M.Buroko inicialai. Tekste galima aptikti nuorodą į paskutiniąją poeto knygą „Švaraus buvimo“. Suprantu, kad poetų negalima prašyti aiškinti savo eilėraščių, bet knieti paklausti – apie ką jis?
– Eilėraštyje kalbu apie paradoksą, kuo labiau susitaikai su išėjimu, tuo labiau pradedi būti. Nemažai žmonių bijo mirties ir kyla klausimas – kodėl? Paprastai mes bijome kažkokios nežinomybės, bet iš tiesų kodėl reikia baimintis to, ko nežinai? Gal tai bus visai nebaisu. Gerai susimąsčius, nesu tikra, ar žmonės tikrai bijo to išnykimo momento. Veikiau juos gąsdina priešmirtinė agonija, kūno kančios. Tai, kad manęs nebus, neatrodo labai baisu. Manau, šis eilėraštis yra apie neišvengimą dėsnių priėmimą ir nesipriešinimą jiems.
– Ką reiškia su savo mylimu žmogumi kalbėti apie mirtį per tekstą? Pati savo vyrui kartais sakau, kad norėčiau numirti pirma, kad nereikėtų gedėti, o šis ginčijasi, kad tai jis norėtų išeiti pirmas.
– Neprisimenu, ar mes esame susėdę pokalbio apie mirtį. Mes apie tai kalbamės per tekstus.
– Ar santykis tarp vyro ir žmonos veikia jūsų kūrybą? Ar gali žmogus, su kuriuo gyvenama tiek daug metų, vis dar būti įkvėpėju? Juk įkvėpimas gali būti suprastas, kaip toks momentinis, impulsyvus dalykas.
Nesvarbu, ar tekstas su dedikacija, ar be. Per juos mes kalbamės. Ne kartą tuo įsitikinau.
– Įkvėpti gali ne tik romantinis santykis siaurąja prasme. Būna juk ir santykiuose visokių akimirkų, mūsų gyvenime buvo etapas, kai Marius vartojo alkoholį, ir tai nebuvo lengva. Mūsų santykiams tai buvo iššūkis ir jis ėmė gydytis. Tuo laiku tiesiogiai bendrauti išties buvo sunku. Gal ir mano būsenos buvo ne pačios lengviausios. Užtat po jo trečiosios knygos „Išmokau nebūti“ (2011) pasijutau lyg būčiau su juo iš tiesų pasikalbėjusi, mat tiesiogine kalba kartais labai sunku perteikti savo jausmus. Nesvarbu, ar tekstas su dedikacija, ar be. Per juos mes kalbamės. Ne kartą tuo įsitikinau.
– Ar ši knyga – skaitytojui ar jūsų šeimai?
– Rašydama eilėraščius negalvoju, kam jie bus skirti. Bet jeigu jau išleidau knygą, tai ji tikrai nėra skirta tik mano šeimai. Jeigu tekstais nenorėčiau dalintis, nedėčiau jų į knygą. Knyga yra skirta bet kuriam skaitytojui, jeigu norėčiau ją parašyti šeimai, išleisčiau 10 egzempliorių ir tiesiog padalinčiau.
