Su autore susitikome kasdienėje jos aplinkoje – ramioje Vilniaus gatvėje esančioje bibliotekoje. Čia ir kalbamės apie vaikystę tarp 200 ežerų, namus su tėvų daržu, balomis, avižiniu kisieliumi ir naujausią eilėraščių rinkinį „Vartai Auštrieji“.
– Papasakokite, kaip ėmėte rašyti?
– Pirmuosius eilėraščius parašiau antroje klasėje, bet nežinau, ar tai ta pati poezija. Juk 7-erių metų vaikas rašo kitaip. Poezija man nėra vien profesija, tai – gyvenimo būdas. Iš tiesų, neįmanoma išmatuoti konkretaus teksto rašymo laiko. Tam, kad sukurčiau eilėraštį, sąmonėje turi susiformuoti išgyvenimai, matymai, mintys.
Kai mokiausi, nesistengiau savo poezijos demonstruoti aplinkiniams. Galbūt vieną kitą eilėraštį ir paskaitydavau suolo draugei. Tačiau paskutinėse klasėse mokytoja inicijavo vieno teksto publikaciją Zarasų krašto leidinyje.
Sąmoningiau į tekstų spausdinimą pažvelgiau tik baigdama magistrantūrą. Prieš tai eilėraščius rodžiau tik draugams ir kolegoms. Vienas jų buvo „Metų“ redaktorius Antanas Šimkus sakęs, kad jau laikas publikuotis.
– Turbūt buvote vienas iš tų žmonių, kuriuos mylėjo lietuvių kalbos mokytojai?
– Gal ir taip (juokiasi).
Tiesą sakant, nebuvau labai patogi mokinė, manęs negalėjai lengvai nusiųsti į raiškiojo skaitymo konkursą. Buvau sudėtinga, turėjau didelę scenos baimę, negalėjau mintinai deklamuoti eilėraščių prieš klasę. Net nežinau, ar sąmoningai ar pasąmoningai, tačiau stengiausi to vengti. Nepaisant visko, rašinius rašiau gerai.
– Galbūt galėtumėte atskleisti, ką paslapčiomis skaitėte?
– Kažkada Marius Burokas teisingai pavartojo terminą „visaėdis“. Aš irgi tokia buvau. Maždaug, ką rasdavau ant „aukšto“, tą ir skaitydavau. Pavyzdžiui, buvo tokia knyga apie ukrainiečių partizanus „Piemenėlis Kalitka“. Ir sugalvok tu man imti į rankas tokią knygą... Paskutiniaisiais mokykliniais metais Antano Škėmos „Balta drobulė“ atrodė stebuklas. O perskaičius šį kūrinį po 20 metų man atsivėrė dar kiti dalykai. Žinoma, Algimanto Mackaus poezija padarė didelę įtaką. Galiausiai, mokyklos kursas man patiko, ši literatūra niekada neatrodė atgrasi ar neįdomi.
– Skaitant jūsų knygą įspūdį padarė lietuvių tradicijos autentiškumo išlaikymas. Kodėl ėmėtės tokio sprendimo? Kaip save apibūdintumėte?
– Ką tuo metu rašau – tas ir esu. Kūrybos procese tikrai negalvoju apie savo identitetą. Tačiau praėjus laikui suprantu, kad aš esu tas momentas, aš esu eilėraščio objektas ir aušra. Jeigu man tie dalykai nebūtų svarbūs, tikriausiai apie juos nerašyčiau. Dirbtinumas jaučiasi visose kūrybos srityse.
Dar vakar pagalvojau, kad įkvėpimo semiuosi iš vaikystės žemės – Zarasų. Šiose apylinkėse tyvuliuoja daugiau nei 200 ežerų, tad pasirinkimas tikrai didelis. Bet mieliausias yra būtent Zaraso ežeras, ant kurio tikrąja to žodžio prasme užaugau. Mes turėjome valtį, ja išplaukdavome per Zaraso, Zarasaičio ir Balto ežerus, kurie susisiekia Nikajos upe. Ežere yra daug salų, todėl visas būtinai reikėjo išvaikščioti. Vasarą taip praleisdavome visas dienas, o žiemą – vaikščiodavome ant ledo.
Taigi, viskas vyko nejučia, niekas manęs specialiai neformavo. Tuo metu negalvojau, ar gerai gyvenu. Dabar savo gyvenimą esu padalinusi tarp Vilniaus ir Zarasų. Ši distancija atvėrė akis.
– O kuriant rinkinį „Vartai Auštrieji“ reikėjo gilintis į mokslinę literatūrą, mitologijos ir folkloro šaltinius, dainynus?
– Šią literatūrą skaitau ne kaip mokslininkė. Tad nesižymiu konkrečių nuorodų, ką daryčiau rašydama mokslinį straipsnį. Šaltinius, antropologinius tekstus ryju kaip kiti žmonės knygas. Tačiau po studijų baigimo grožinės literatūros neskaičiau 15 metų.
Taigi, rinkiniu „Vartai Auštrieji“ nesiekiau objektyvios tiesos, tai nėra istorinis kūrinys.
– Ar stengiatės atspindėti dabartį?
– Iš tiesų, žmogus neturėtų atsilikti nuo šiandienos. Tarp praeities ir dabarties turėtų būti harmonija. Savaip, kaip sugebu gyvenu šiandien. Net nejaučiu, kad gyvenčiau praeitimi. Kažkuria prasme netikiu, kad laikas yra linijinis, todėl ir praeitis niekada nėra atgyvena. Juk iš to randasi ir esamas momentas.
Tačiau kartais atsiranda pojūtis, kad nebežinau, kokiais laikais gyvenu. Man tai nėra svarbu (juokiasi). Ko gero, tai matosi ir tekstuose. Nors ir kalbu apie savo gyvenimą šiandien, yra kitų dalykų, kurių nesuvokiu ir greičiausiai juos atmetu. Tarkim, neinu į Vilniaus teritorijas, kurios man paprasčiausiai neįdomios. Todėl nei mano gyvenime, nei sąmonėje, nei knygose tai neatsispindi. Gali būti, kad selektyvus mąstymas mane apsaugo. Iš tikrųjų, gyvename tokiais laikais, kuriuose informacijos yra begalė ir negaliu to aprėpti. Besigilindama į dalykus, kurie man svarbūs, turiu atmesti kitus. Čia nebandau kritikuoti ir kitokio požiūrio, tai tiesiog mano būdas atsirinkti informaciją.
Pavyzdžiui, išvažiavusi pas tėvus į Zarasus džiaugiuosi, kad ten nėra greito interneto. Aš galiu išties pailsėti ir būti čia ir dabar.
– Panašu, kad kultūrinė atmintis jums yra viena esminių poetinių temų. Lyrinis „aš“ supranta save kaip tarpininką tarp protėvių ir ateinančios kartos. „Vartai Auštrieji“ eilėraščio žmogus yra ir dukra, ir mama viename.
– Kalbate apie knygos struktūrą? Iš tiesų, įdomu ir pačiai girdėti. Tik sąmoningai nebandžiau to atskleisti, bet tai yra galima interpretacija.
Aišku, kad kultūrinė atmintis yra svarbi. Niekada negalvojau, kad tokie dalykai gali atgyventi, jie tiesiog keičiasi. Tai normalu, nes mes patys keičiamės. Bet visada kažkas lieka, turbūt tas grūdas, pradžia.
– Minėjote grūdą, pradžią, kuris lieka nepaisant pokyčių. Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie savo vaikystę?
– Iš tikrųjų, mano vaikystės atsiminimai labai ankstyvi. Tą supratau, nes tekste miniu seniai mirusius senelius. Nors ir jie buvo su manimi trumpai, ryšys su jais niekur nedingo. Erdvės pirmojoje mano knygoje „Šaltupė“ ir „Vartai auštrieji“ atsirado neatsitiktinai. Gatvė, laukai už tėvų namų, šios vietos man tikrai svarbios. Kartais atrodo, kad žmogus neatsitiktinai jose atsiduria.
Taigi, mane augino auklė, kurią vadinau nana (lenk. k. – auklė). Tai reiškia, kad paraleliai kalbėjau tiek lenkiškai, tiek lietuviškai. Ji dainuodavo man daineles, pasakodavo apie tai, kaip ganydavo karves vaikystėje. Nanai buvo maždaug 80, tad normalu, kad tokiame amžiuje ji nuo manęs pavargdavo. O kai taip atsitikdavo, vadindavo mane Zarasų pinčiuku (juokiasi).
Prie pagrindinio Zarasų žemyno taip pat buvo pusiasaliukas. Pavyzdžiui, mano brolis tą pusiasalį mokėjo pereiti vien medžiais. Visi Šaltupės vaikai šiame ežere išmoko plaukti, ten buvo ir mūsų valtis. Šios vietos – mano gyvenimo dalis.
– Viename eilėraštyje kalbate apie Kūčias, kisielių. Kaip atrodė tradicinės šventės jūsų šeimoje?
– Man atrodo, kad Kūčios Lietuvoje apskritai labai išlaikyta šventė. Greičiausiai nedaug tėra šeimų, kurios nesusirenka šiai šventei. O jau ar kepa namie tuos parpeliukus, ar perka, tėra niuansai. Beje, taip kūčiukus vadindavo mano bobutė. Tad ir tame eilėraštyje – mes verdame du kisielius, raudoną ir baltą. Būtent avižinio kisieliaus tradicija mūsų šeimoje niekada nenutrūko. Tą visada darė bobutė, o jai atsigulus į patalą, ėmė virti mano mama. Kaip jai sunkiai sekėsi (juokiasi). Vaikystėje taip pat darė įspūdį lėkštučių palikimas mirusiems.
– O kaip plačiai suprantate savo namus? Kur siekia erdvė ir laikas?
– Dabar pagalvojau, kas gi tie mano namai? Juk turiu juos ir Vilniuje, o namais galima vadinti ir Zarasus, kurie tikrai nėra vien kiemo teritorija. Į žodį „namai“ talpinu visus laukus su visomis balomis iš tėvų daržo. Turbūt, kiek būdama 2–3 m. sugebėdavau nueiti, tiek man yra namai.
Kažkuria prasme namai visada su manimi, o kažkuria ištinka ir ilgesys. Man svarbu basai atsistoti kieme, tvarkyti aplinką, grėbti lapus. Tai negali būti vien romantinis santykis, namus noriu jausti ir fiziškai. Tik tokiu būdu namai gyvuoja, nes žmogus juos prisijaukina per įdėtą darbą. Vadinasi, sugrįžus čia lyg į svečius, nesistengiant jų prižiūrėti, tvarkyti artimas santykis negali susikurti.
– Ką jums duoda ryšys su savo protėviais?
– Protėvių gyvenimo būdas, jų identitetas tikrai mane formuoja. Iš tiesų, net nebūtina to žinoti, bet man patinka.
Ir nebūtinai pasakojimai ėję iš lūpų į lūpas atitinka objektyvią tiesą, man net nebesvarbu, kiek tai atitinka absoliučiai tikrovę. Tai tiesiog gražu žinoti.
– Vieną skyrių skyrėte „Diedukui Sklizmantui Gasparui Gasparo“. Kas šis asmuo?
– Čia mano senelis. Jo ir jo tėvo vardai buvo vienodi.
– Pasirodė svarbi riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, o su mirtimi ir baime tarsi susigyvenama.
– Na, man taip ir yra (juokiasi). Greičiausiai, todėl ir jutau senelių būtį.
– Kaip jūs galvojate, ko trūksta žmogui, gyvenančiam mieste?
– Žiūrint kaip mes suprasime miestą. Jeigu pažvelgsime pro langus – matysime namus. Jeigu gyveni tokiame, turi savo kiemą, daržą, gali laikyti šunį ir ką nors dar. Galbūt tokiame mieste žmogui nieko netrūksta?
Todėl žodis „miestas“ neskamba kaip priešingybė gamtai. Viskas gali būti darnoje, gali būti ir kitaip. Knygoje rašau apie Vilnių tokį, kokį pati suprantu. Kito žmogaus eilėraščiuose šis miestas atsiskleistų visai kitaip. Tai du skirtingi paraleliniai Vilniūs.
– Ar maištaujate?
– Sąmoningai nesijaučiu maištaujanti, tačiau dažnai norisi parodyti, kad yra ir kita pusė.
– Jūsų knygą redagavo Aidas Marčėnas. Ar jūs pati kreipėtės į jį?
– Dėl antrosios knygos kreipiausi būtent į jį, nes jis redagavo mano pirmąją. Tuo metu tai nebuvo mano pasirinkimas. Man A.Marčėnas kaip redaktorius labai tiko.
– Ar jis daug pakeitė?
– Nesakyčiau, kad daug. Vis dėlto vietomis nustebau, kaip jis pasiūlė pakeisti žodžių seką – nebūčiau apie tai susimąsčiusi pati. Tačiau buvo momentų, kad atsistojusi skaityti savo poezijos grįžau prie pirminio varianto. Galbūt tai įpročio reikalas, nežinau.
Panašiai ir redaguojant pirmąją knygą, daug kas buvo palikta. Aidas tikrai nesikiša į autoriaus kūrybą, redaguoja saikingai, tiek, kiek reikia. O žvilgsnis iš šalies – būtinas.
– Pačioje poezijos knygoje esama tarmybių.
– Tarmybių jis nelietė. O galiausiai ir tekstai nėra absoliučiai tarmiški, ten panaudotas vienas kitas žodis.
Beje, tarmė yra mano tėvelio dovana. Aš kasdien tikrai taip nekalbu. Na, o su tėčiu šnekėdama persijungiu ir man būna gera ir gražu. Beje, jis kilęs ne iš Zarasų, bet iš Rokiškio. Tai yra jo indėlis į knygą ir jo tarmę laikau savąja. Pavyzdžiui, Zarasuose, kaip ir Vilniuje, tautinė sudėtis yra įvairi – ten yra daug lenkų, sentikių, kažkada buvo daug žydų.
– O kaip įsivaizduojate savo tobuląjį skaitytoją?
– Tokio vieno taikinio net neįsivaizduoju. Jeigu sulaukiu atgarsių iš įvairaus amžiaus ir skirtingų požiūrių žmonių – man yra didelis komplimentas.
Vis dėlto, savo knygą paleidžiu – parašiau, ką parašiau. Viena vertus, poezijoje kalbama atvirai, tačiau tikrai nenoriu nieko prikišamai parodyti. O ką žmogus perskaitys, tai priklauso nuo jo paties.
– Vienoje išnašų rašote: „Aštrieji vartai (Aušros, Medininkų) – vedę į aštrųjį priemiestį, link jų iš Liepkalnio pusės tekėjo šaltiniai“.
– Taip jau atsitiko, kad Aušros vartai tapo mano kasdienybės dalimi. Mano namai nuo šios bibliotekos nėra labai toli, bet arčiau geležinkelio – vaikų darželiai senamiestyje lėmė, kad mūsų kelias yra būtent pro šiuos vartus. Žinoma, galima prasukti pro šoną, tačiau psichologiškai neiti pro vartus tiesiog negali.
Galvodama apie antrosios knygos pavadinimą susidūriau su sunkumais. Žinojau tiek, kad norėjau prisirišti prie vietos.
– Ar nėra taip, kad su vartais susijęs ir vanduo?
– Man atrodo, kad tekstais daug esu pasakiusi, kas man yra vanduo. Nors Herakleitas yra sakęs „negalima du kartus įbristi į tą pačią upę“, mano poezijoje teka ta pati upė. Prie šių vandenų augo ir gyveno mano seneliai bei tėvai. Tai vis dar tas pats ežeras ir upės.
Kaip bepasuktum, ar iš mitologinės pusės, kurioje kalbama apie vėlių upes, ar moksliškai – vanduo elementariai svarbus. Kiek dienų galėtumėm be jo išgyventi?
– Rinkinys savo poetika atrodo sveikas, švarus ir erdvus. Ar galima jį pavadinti terapiniu?
– Turbūt kiekvienas meno kūrinys gali turėti tokią funkciją, bet ir neprivalo. O ar autorius turėjo tokių intencijų – visai nesvarbu. Pavyzdžiui, po Mariaus Buroko trečiosios knygos viena moteris pasakė, kad poezija jai padėjo išgyventi po sūnaus mirties. Žinoma, kad jis nesitikėjo to, tačiau nuostabu, kaip poezija gali pasitarnauti.
