„Kauno literatūros savaitėje“ per penkias dienas įvyko keturiolika renginių. Ne tik skaitymai, diskusijos, bet ir muzikiniai, poetiniai performansai, knygų mugė, knygų instaliacijos, atviras mikrofonas bei „puspiečiai“ su vinilais.
Kaip pabrėžia vienas iš „Kauno literatūros savaitės“ organizatorių Laurynas Katkus: „Politinis kontekstas nepalankus, bet, palyginus su praėjusių metų festivaliu, šiais metais esame didesni trečdaliu.“ Sekmadienio vakarą literatūrinę savaitę uždarė ukrainietiškas vakaras.
„Tai pats ypatingiausias mūsų festivalio vakaras ne tik dėl karo, tačiau ir dėl aplinkybių, kaip mes šį vakarą organizavome. Dar vakar, šeštadienį, važiavome iki Ukrainos sienos, kad galėtume poetes atsivežti į Lietuvą. Nebuvo aišku, ar pavyks laiku praeiti pasienį. Dėl to labai džiaugiuosi, jog viskas pavyko, visi esame čia“, – pasakojo L.Katkus.
Mintimis apie poeziją karo kontekste bei savo eilėmis dalijosi poetės H.Kruk ir J.Musakovska. Renginį kuravo filosofas Gintautas Mažeikis.
G.Mažeikis atviravo – jį sukrėtė karo Ukrainoje žiaurumai, ir šis vakaras glaudžiai susijęs su tuo, kas šiuo metu vyksta šalyje:
„Giliai išgyvenu dėl to, kas vyksta Ukrainoje. Fronte kariauja daug mano draugų. Mūsų vakaras šiandieną susiję su tragiškais įvykiais, netgi tais, anapus tragedijos. Todėl šis vakaras susijęs su tuo, kas prasidėjo nuo 2014 metų ir dabar įgavo apokaliptinius pavidalus.“
Pažintis su Ukrainos poetėmis H.Kruk ir J.Musakovska
Halyna Kruk – poetė, prozininkė, literatūros istorikė, vertėja. Lvivo universitete baigė filologijos studijas, dėsto užsienio literatūrą bei ukrainiečių literatūros istoriją. H.Kruk išleistos knygos: „Klajonės ieškant namų“, „Pėdsakai smėlyje“, „Veidas už nuotraukos ribų“, „Ko/egzistavimas“. Jos eilėraščius verčia į daugelį užsienio kalbų.
***
Nebekaltinu tavęs, tik fiksuoju
Lipnia juosta stiklą mūsų didžiuosiuose europietiškuose languos,
Mūsų šviesiuose europietiškuose miestuose
Kryžmai ir pagal perimetrą,
Oro pavojus nepalieka vietos jokiom kitom pavojaus rūšim
Neužmirškit išjungti dujų ir šviesos,
Gero mano pažįstamo balsu sako radijas
Ir aš suprantu, kad jis nejuokauja
Tas pavojus jau tavo ore, Europa
Neužmiršk dujų ir šviesos
Priimk mus kaip blogas naujienas
Priimk mus kaip nemalonius vaistus
Priimk mus kaip nesavalaikius gimdymus
Tai, kas gims, bus tavo
Kad ir kaip tai ne saldu
Kad ir kaip tai nekartu
Vertė Antanas A.Jonynas
Julia Musakovska Lvivo universitete baigė tarptautinių santykių studijas, dirba informacinių technologijų įmonėje. J.Musakovska yra keturių poezijos rinktinių autorė: „Iškvėpti ir įkvėpti“, „Kaukės“, Tylos medžioklė“, „Vyrai, moterys ir vaikai“. Į ukrainiečių kalbą verčia švedų poeziją. Taip pat jos eilėraščiai yra išversti į lietuvių kalbą.
***
Spoksojo į nuogą, išniekintą mano tėvynės kūną.
Filmavo, skelbė itin didelės raiškos,
Nuotraukas ir vaizdo įrašus.
Baisėjosi, smerkė, reiškė
susirūpinimą, caksėjo liežuviais.
Garsiai pergyveno, drąsino,
stebėjosi, kad dar gyva.
Žavėjosi ištverme ir narsa.
Siūlė valgyti ir gerti,
Drėgnų servetėlių,
Vietą nakvynei,
Leidimą dirbti –
Ir viskas už dyką.
Kol pasiutęs šuo
Plėšė iš kūno raudonus mėsos gabalus
Jau visai arti miego arterijos.
Susirinko minia
Visiškai apsiginklavusių žmonių,
Bet niekas nenuspaudė gaiduko,
Kad jų pačių neužgautų
atatranka.
Vertė Marius Burokas
Poezijos tikslas – reakcija į tai, kas vyksta
Vakaro pradžioje poetės padėkojo Lietuvai už palaikymą ir už galimybę kalbėti. Jos sakė suprantančios, kad Lietuva irgi jaučia, jog turi pavojingą kaimyną.
G.Mažeikio paklaustos, kaip šis tragiškas karas atėjo į jų poeziją, poetės sakė, jog karas kūryboje atsispindi, nors ir tiesiogiai kurti neįkvepia, o poezijos tikslas – realybės išgyvenimas ir greita reakcija į tai, kas vyksta.
„Poezijos vaidmuo – realybės išgyvenimas; poezija – tai greitas reagavimas į realybę, ko neturi proza. Galbūt tai padeda ir kitiems suvokti emocijas, suprasti, kad tos emocijos yra bendros“, – kalbėjo H.Kruk.
Taip pat H.Kruk pridūrė, jog šiuo metu ukrainiečių tikslas – išsaugoti savo šalį ir išgyventi patiems, o poezija – geras būdas informuoti žmones:
„Poezija po vasario 24-osios dienos, kai prasidėjo aktyvioji karo fazė, geriau informavo, negu šiaip faktai, nes poezija išsako ir emociją, ne tik faktus.“
„Poezija šiuo metu yra kaip deguonies kaukė“
G.Mažeikis pažymėjo, jog abiejų autorių kūryboje rado šauksmą į Europą, taip pat šauksmą apie žiaurią, neteisingą mirtį. Jo požiūriu, poezijoje retai kada tiek daug šnekama apie negailestingą mirtį ir nepakantą priešui. Vakaro kuratorius klausė poečių, kaip jos priėmė žiaurią karo mirtį į savo poeziją?
H.Kruk pabrėžė, jog karas – nėra normali būsena, ji negali apie tai negalvoti. Sužinojus apie tai, kas vyko Bučoje, irgi negalima nuo to atsiriboti.
J.Musakovska pažymėjo, kad tokios temos, kaip nepykanta priešui ir negailestinga mirtis – retai pasitaiko poezijoje, tačiau karo metu išryškėjo.
Yra autorių, kuriuos ši baisi karo patirtis nutildė, todėl jie negali rašyti. Tačiau yra kiti, kuriems poezija padeda ištverti karo baisumus.
„Šokiruoja ne poezija, šokiruoja tai, kas vyksta. Sunku patikėti, kad viena šalis gali tiesiog įsiveržti į kitą šalį, žudyti civilius gyventojus. Taip pat sunku suvokti, kad gali būti toks tarptautinių susitarimų nepaisymas. Patys žmonės tai sunkiai sugeba suvokti, per poeziją ir išeina tas šauksmas“, – kalbėjo J.Musakova.
J.Musakova pasakojo, jog 2014 metais, prasidėjus karui Ukrainoje, ukrainiečiai jautė, kad tuo tai nesibaigs, karas tęsis toliau. „Rusijos agresija prieš Ukrainą trunka jau kelis šimtmečius“, – pabrėžė poetė.
Kaip moteris, patirianti karą, poetė palygino šią patirtį su vaiko išnešiojimu: „Karo išnešiojimas – nauja patirtis, dar niekada nepatirta, kaip ir vaiko išnešiojimas.“
Poezija šiuo metu yra kaip deguonies kaukė.
Apie poeziją karo metu ukrainietė sakė, jog poezija yra gyvenimo dalis, be to, ji neturi būti dekoratyvinė. Poetė pabrėžė, kokia svarbi poezija tampa karo kontekste: „Poezija atspindi tai, kas vyksta. Yra autorių, kuriuos ši baisi karo patirtis nutildė, todėl jie negali rašyti. Tačiau yra kiti, kuriems poezija padeda ištverti karo baisumus. Poezija šiuo metu yra kaip deguonies kaukė.“
Europos „susirūpinimas“ karu
G.Mažeikis pastebėjo, jog H.Kruk savo eilėraščiuose ironiškai kalba apie Europos „susirūpinimą“ karu Ukrainoje. Jis klausė poetės: ar tas susirūpinimas reiškia nesupratimą?
H.Kruk pažymėjo, jog jos poezija yra labiau emocinė reakcija į Europos „susirūpinimą“, nes ji pati nėra tokia naivi, jog nesuprastų, kaip priimami politiniai sprendimai. Tačiau rašytoja pridūrė: „Dar 2014 metais šiame kare kasdien žūdavo po vieną, du ar daugiau žmonių. Tokia yra „susirūpinimo“ kaina. Europa yra neįgali susitvarkyti su agresija, kuri vyksta prie pat jos sienų.“
Europa yra neįgali susitvarkyti su agresija, kuri vyksta prie pat jos sienų.
Tuo metu, kai Ukraina atsisakė savo branduolinio ginklo, H.Kruk vyras, kuris yra branduolinės fizikos mokslininkas, sakė, jog anksčiau ar vėliau turėjo nutikti taip, kaip yra dabar – neliko saugumo garantijų.
„Pasauliui prireikė aštuonerių metų, kad pradėtų aprūpinti Ukrainą ginklais. Aš labai tikiuosi, kad pasaulis nekovos su Rusija iki paskutinio ukrainiečio“, – vylėsi H.Kruk.
„Ar įsivaizduojate, kokie mes esame traumuoti, jog jau automatiškai šį dalyką tikriname?“
H.Kruk dar 2013 metais rašė apie slėptuvę nuo bombų ir kalbėjo, koks tas eilėraštis dabar aktualus. G.Mažeikis klausė poetės, ar šiandien slėptuvės nuo bombų atrodo taip pat, kaip 2013 metais?
H.Kruk pažymėjo, jog prasidėjus plataus masto karui, paaiškėjo, kad ukrainiečiai nėra pasiruošę, jie neturėjo, kur slėptis nuo apšaudymų.
Poetė pasakojo, jog, vaikščiodama po Kauną, ji automatiškai stebi pastatus, kuris iš jų turi gerą slėptuvę. „Ar įsivaizduojate, kokie mes esame traumuoti, jog jau automatiškai šį dalyką tikriname?“ – retoriškai klausė H.Kruk.
Aš labai tikiuosi, kad pasaulis nekovos su Rusija iki paskutinio ukrainiečio.
H.Kruk netiki, kad karas greitai baigsis, mat priešas turi daug išteklių, pasitraukdami iš miestų rusai negaili minų net žuvusiųjų kūnuose ir kapinėse. Todėl sugrįžti į teritorijas be išminuotojų tampa nebeįmanoma:
„Iš Bučos besitraukiantis priešas užminuodavo tokius dalykus namuose, kaip spintelės, šaldytuvai, stalčiai. Reikia turėti pragariškų užmačių, kad šitaip galėtum elgtis.“
Humoras, kaip įrankis įveikti karo žiaurumus
Žiūrovų paklaustos, ar humoras vis dar yra įrankis įveikti karo žiaurumus, poetės vieningai sutarė, jog ukrainiečiai pasižymi įgimtu humoro jausmu, kuris padeda ištverti tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje.
Nors J.Musakova pažymėjo, jog poezijos paskirtis šiuo metu nėra humoras, tačiau ji pridūrė:
„Šiuolaikinis karo folkloras pakelia ūpą, dvasią, nors tai nėra tikras džiaugsmas, bet padeda kažkaip ištverti“, – pabrėžė ji.
H.Kruk taip pat pastebėjo, jog humoras padeda įveikti neviltį, kilusią karo metu. Ji pažymėjo, kad ukrainiečių folkloras – gan grubokas, skirtas ne vaikų ausims.
„Dažnai atsiranda anekdotinės situacijos, kaip, pavyzdžiui, istorija apie moterį, kuri numušė priešo droną stiklainiu. Žmonės pradėjo aiškintis: ar tai stiklainis su agurkais, ar su pomidorais“, – su šypsena prisiminė poetė.
