Daugiau nei per tris kūrybos dešimtmečius poetas išleido keliolika poezijos rinkinių, sulaukė įvairių apdovanojimų tiek už knygas, tiek žurnalistinę bei leidybinę veiklą.
Paklaustas, kokios yra svarbiausios pastarųjų metų pamokos, poetas teigia, kad visos aplinkybės ir aktualijos kinta labai greitai, todėl būtina surasti sau ramią užuovėją, kurioje galima būtų gyventi nepaisant siaučiančių audrų. Būtent tokiu ramybės uostu jam ir yra poezija – jos rašymas, skaitymas ir redagavimas.
Sukakties proga su V.Rudžiansku pasikalbėjome apie gyvenimą eilėraščių kompanijoje, džiazmeno prigimtį, poetines būsenas bei nenuilstančias pastangas plėsti mūsų kultūros lauką naujais balsais.
– Šiomis dienomis pristatėte naują savo eilėraščių knygą „Arbata papėdėje“. Turint galvoje jūsų sukaktį, sakykite, ar ši papėdė yra prieš kalną, ar jau nusileidus nuo jo?
– Nusileidus poilsiui ir dar negalvojant apie jokius tolimesnius planus, o tiesiog būnant. Šiame pavadinime esama ir nostalgijos, ir šviesaus prisiminimų liūdesio.
– Poezijoje debiutavote pačioje Nepriklausomybės pradžioje, o šiandien jūsų bibliografijoje jau priskaičiuojama keliolika eilėraščių rinkinių. Kaip pats įvardytumėte šiuos dešimtmečius eilėraščių kompanijoje?
– Per tuos dešimtmečius būta visko. Pirmieji trys rinkiniai buvo paremti emociniais išgyvenimais, tuo, ką anuomet tariausi suprantąs kaip įkvėpimą. Eilėraščiais sąmoningai bandžiau išreikšti ir pasipriešinimą buvusiai sovietinei sistemai. Tokią laikyseną paveldėjau iš savo tėvo – jis formavo opozicinę pasaulėžiūrą, todėl nebuvau nei pionieriumi, nei komjaunuoliu. Tiesa, spaliuko ženkliuko išvengti nepavyko, nes tuomet visus Lenino anūkais vertė urmu.
Pirmieji trys rinkiniai buvo paremti emociniais išgyvenimais, tuo, ką anuomet tariausi suprantąs kaip įkvėpimą.
Tėvas supažindino ir su poezija. Pamenu, tuomet besimokant antroje klasėje, gimtadienio proga jis man padovanojo Maironio tomelį. Ir tėvo laikysena, šie tekstai, vidinės būsenos, susilydė į vientisą, idealizuotą paveikslą. Žinojau, kad mes esame praradę savo valstybę, todėl paguodos ir atspirties ieškojau suromantizuotoje praeityje.
Paskui buvo kitas kūrybos etapas, kai suvokiau, kad šios temos turi daugiau reikalų su eseistika ir dienoraščiais, o ne poezija. Tuomet teko permąstyti savo santykį su kalba, ieškoti savo kalbėjimo būdo, minčių dėstymo principų.
Galų gale reikėjo apsispręsti ir kaip rašyti, mat ilgą laiką manęs neapleisdavo mintis, jog poezijoje būtina rašyti ketureiliais. Tačiau taip rašydamas aš jausdavausi labai blogai. Tai, tęsėsi kol suvokiau, jog vieni groja klasikinę muziką, o kiti – džiazą. Aš, matyt, esu džiazinės prigimties, todėl verlibras yra mano forma – jis nesilaiko nei formos, nei siužeto vienovės, todėl čia galimos ir improvizacijos.
– Įdomu tai, kad debiutavote įžengęs jau į ketvirtą dešimtį, tuomet, kai nemaža dalis kažką eiliavusių jau seniai būna metę tokį užsiėmimą.
– Kelias iki pirmos knygos tais laikais buvo gan komplikuotas, todėl mano debiutas buvo aiškiai vėluojantis. Tiesą sakant, mano pirmasis rinkinys turėjo būti tas, kurį išleidau kaip penktą – „Vidurdienio vakaras“, pasirodęs tik 1997 metais.
Kelias iki pirmos knygos tais laikais buvo gan komplikuotas, todėl mano debiutas buvo aiškiai vėluojantis.
Tuo tarpu pirmąją knygą „Kregždės pulsas“ 1991 metais nulėmė aplinkybės. Tuomet eilėraščiuose išsiliejo tai, kas daug metų gulėjo ant širdies, kas buvo nepriimtina, kas pykdė ir trikdė. Štai kodėl čia netrūksta grotesko, ironijos, o kartu, žinoma, ir lyrikos. Į šį rinkinį tuomet pateko Atgimimo laikotarpio eilėraščiai.
Na, o paskui viskas palengva keitėsi.
– Viename naujausios knygos eilėraštyje rašote: „šis eilėraštis tau parašytas be priežasties / ir be ritmo be formos tarsi riedėtų nuo bėgių / nulėkęs tramvajus“. Anksčiau poetai kalbėdavo apie įkvėpimą, mūzos dovanas, tuo tarpu šiandien eilėraščiui, rodos, užtenka ir gerokai mažiau? Tad kas patį iki šiol gena rašyt eilėraščius?
– Jaunystėje daug diktuodavo visuomeninis gyvenimas, o dabar labiau pasitikiu būsenomis. Tai yra tai, ką net sunku įvardyti ir kas gal labiau artėja prie metafizikos. Anksčiau man užtekdavo poetinio vaizdo, kurį rašytinėmis priemonėmis aš tarsi nufotografuodavau metaforomis ir simboliais. Na, o dabar nuojauta man atsiunčia tai, ką turiu rašyti.
Dabar nuojauta man atsiunčia tai, ką turiu rašyti.
Atvirai sakant, niekada nebuvau nuosekliai dirbantis autorius. Tai turbūt nėra gerai, nes įkvėpimas, kurį taip sureikšminau jaunystėje, yra sunkiai prognozuojamas dalykas. Bet vėliau svarbesnės tapo būsenos, kurias namiškiams iš pradžių buvo sunkiau priimti, bet vėliau tapo aiškios kaip prieškūrybinis etapas – aš intuityviai pajausdavau, kada turiu sėstis prie stalo ir rašyti. Tuo tarpu rašymas be šios būsenos, be intuicijos, paprastai sekdavosi gerokai prasčiau. Ir nors tokiu būdu parašytų eilėraščių yra ir knygose, bet šiandien juos jau matau ir jie man nebepatinka.
Nuo knygos „Miesteliai.lt“, kurią dėliojau trejus metus, prasidėjo kiek kitoks kūrybinis etapas. Dabar savo kūryboje taikau „įsižiūrėjimo į eilėraštį“ metodą. Man rodos, kūryba ir prasideda tuomet, kai eilėraštį bandai aprėpti tiek vizualiai, tiek mintimis, tiek intuicija. Tuomet nesunkiai gali tekstą ir pataisyti, o nevykusį tiesiog nurašyti į kūrybinius nuostolius. Šiandien su eilėraščiu man tiesiog reikia daugiau laiko pasibūti.
– Kalbate apie eilėraštį kaip būseną, tuo tarpu šiandien tapo gan įprasta eilėraščiuose sudėti vidines, neretai skausmingas traumines savo patirtis, iškalbėti ir išrašyti jas. Vis dėlto pats, kalbėdamas apie būsenas galvoje, matyt, turite visai ką kita.
– Būsenos prima viską, kas vyksta aplinkui šiuo momentu – ir gera, ir bloga. Galėčiau išvardyti ne vieno poeto eilėraštį, parašytą veikiant vienos akimirkos, dienos, mėnesio ar net metų aktualijai. Tačiau kai dingsta tas aktualumas, dingsta ir eilėraštis. Štai čia ir yra bėda. Todėl, mano supratimu, kūryboje būtina savo būsenas arba universalizuoti, arba unikalizuoti – taip jos gali tapti kažkuo daugiau nei tik tekstu.
Poezijoje man įdomu orientuotis ne į literatūrologijos principais grindžiamą kūrybos tikrovę, bet būti arčiau filosofijos, teosofijos.
Poezijoje man įdomu orientuotis ne į literatūrologijos principais grindžiamą kūrybos tikrovę, bet būti arčiau filosofijos, teosofijos, kad eilėraštyje nebūtų tokie ryškūs krantai.
– Ar pastarieji pandemijos metai, dabar karas Ukrainoje kaip nors paveikė rašymą, apskritai suvokimą, kokia turėtų būti poezija?
– Ne, poezijoje aš nenubėgau nei paskui pandemiją, nei paskui karą. Jau iš anksčiau žinojau, kad, nepriklausomai nuo tragedijos dydžio, tai bus tik to konkretaus laikmečio realija. Juk mes galime įsivaizduoti šiurpumus, kurie nutiko Vytauto Didžiojo laikotarpiu ar vėlesnėmis epochomis, tačiau tai mūsų labai nejaudina ir mes priimame tai tiesiog kaip istorines žinias.
Tad pandemijos tikrovė jau nueina, karas, tikiuosi, taip pat ilgai neužtruks. Po kurio laiko ir šis karas bus taip, tartum jo nė nebūtų buvę. Juk jei žmonijos atmintis išsaugotų karo tragedijos pamokas, tiek karų ir nebūtų. Deja, mes tų pamokų neišmokstame. Gal dokumentinė mūsų atmintis ir yra talpi, tačiau emocinė ar vidinio supratimo atmintis nėra tokia jau didelė.
Eilėraščiui svarbiausia rasti erdvesnį savo paties buvimo drabužį.
Rašant svarbu suvokti, kad eilėraštis yra įžūlus egoistas ir jam mažai rūpi, kas vyksta žmonijos gyvenime šiuo metu. Jam svarbiausia rasti erdvesnį savo paties buvimo drabužį.
– Sakykite, ko tuomet reikia eilėraščiui, kad jis taptų poezija? Štai viename knygos eilėraštyje rašote: „Paukščiai iš dangaus krenta / į mano eilėraščius bet žodžiai / nuo to nepradeda skristi“.
– Gali žodžius apraišyti plunksnomis, bet jie nepakils, o gali sukaustyti grandinėmis ir jie ims skristi. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų – tai ir yra eilėraščio paslaptis, kurios iki šiol niekaip negaliu išsiaiškinti iki galo.
Aš ir pats dabar visai kitaip skaitau eilėraščius nei anksčiau. Jei man, dar net nespėjus įsigyventi į tekstą, pašiurpsta oda, tai priimu kaip signalą, jog tai ir yra poezija. Paskui jau gali eilėraštį analizuoti, bandyti įminti jo mįslę, suprasti, kaip jis padarytas, bet tai mažai gelbės užčiuopti jo paslaptį.
– O ar turite neužrašytų, neužrašomų eilėraščių?
– Tai kad ir užrašytuose eilėraščiuose yra daug to, kas neužrašoma.
– Esate ne tik poetas, redaktorius, bet ir leidėjas. Jūsų įkurtoje leidykloje „Kauko laiptai“ daugiausia pasirodo eilėraščių knygos, beje, ne tik žinomų poetų, bet dažnai ir debiutinės. Kuo šiandien gyvena maža, sakyčiau, net nišinė leidykla. Ar lengva surasti savo skaitytoją?
– „Kauko laiptai“ – leidykla, kuri yra labiau gyvenimo būdas, o ne verslas. Štai kodėl mes ir leidžiame daugiausia poeziją – 80–90 proc. mūsų leidinių yra būtent eilėraščių knygos.
Kelias pas skaitytoją, žinoma, nėra lengvas, nes ir pati poezijos bendruomenė nėra didelė. Štai kodėl mes ir leidžiame knygas nedideliais tiražais ir jos kažkaip iškeliauja.
„Kauko laiptai“ – leidykla, kuri yra labiau gyvenimo būdas, o ne verslas. Štai kodėl mes ir leidžiame daugiausia poeziją.
Skaityti romaną apie tam tikras atpažįstamas realijas yra kur kas lengviau nei metaforų, poetinių figūrų sklidiną poeziją – tam tiesiog reikia kitokio pasiruošimo bei įdirbio. Todėl poezijos skaitytojų bendruomenė yra kitokia, kaip kitokios tekstų realijos ir net pati lietuvių kalba. Štai kodėl kalbant apie poeziją ir naudojami tokie apibūdinimai kaip „rašymas tarp eilučių“ ar „nutylėjimai“. Vadinasi, čia orientuojamasi ne tik į konkrečias, visiems įprastas, bet ir į naujas žodžių reikšmes, kurios pritaikomos atsidūrus kitokiose situacijose. Poezija ir yra buvimas šiek tiek kitaip.
Autorių pasirinkimą leidykloje lemia įvairios aplinkybės. Bet man įdomiausia yra atrasti dar nežinomus, pražiūrėtus, kitų nepastebėtus autorius. Juk žmonės, kaip ir knygos, turi savo likimus. Pavyzdžiui, Linos Simutytės prozos knyga „Miesto šventė“ buvo atmesta bent kelis kartus Vilniaus leidyklose. O aš perskaitęs tas noveles iškart atpažinau kaip profesionaliai ir gerai parašytas, tad dėl šios knygos jokių abejonių nekilo.
Atradus kitų neatpažintus autorius jaučiuosi papildantis mūsų literatūros, kultūros lauką naujais balsais ir raiškomis.
Atradus kitų neatpažintus autorius jaučiuosi papildantis mūsų literatūros, kultūros lauką naujais balsais ir raiškomis. Būtent tame ir jaučiu didžiausią malonumą ir prasmę. O jei norėtųsi leidybą paversti verslu, tekstų rinktis visiškai kitokį repertuarą.
– Pandemijos laikotarpiu leidyklos džiūgavo, nes knygų poreikis buvo labai išaugęs. O kokia dabar situacija karo, ekonominės nežinios situacijoje?
– Taip, net ir mes pajutome pandemijos laikotarpio knygų alkį ir tai buvo labai netikėta. Turbūt tuo metu gerokai intensyviau knygas ėmė užsakinėti ir bibliotekos – taip galėčiau paaiškinti tokį knygų išaugimą.
Dabar situacija gerokai aprimusi. Ir tai, žinoma, lemia objektyvios ekonominės aplinkybės – kyla popieriaus ir gamybos kaštai, brangta elektra ir visi produktai, tad knygoms žmonės nebeskiria tiek pinigų. Akivaizdu, kad gyvenimas nebus lengvas.
Tokių nelengvų laikotarpių buvo ir anksčiau – kartais jie juntami stipriau, kartais silpniau.
Bet tokių nelengvų laikotarpių buvo ir anksčiau – kartais jie juntami stipriau, kartais silpniau. Labiausiai čia veikia neapibrėžtumas ir nežinia dėl ateities. Tad sutrikimas juntamas ir knygų rinkoje. Tačiau kai viskas nusistovės, neabejotinai vėl viskas sugrįš į savo vėžes.
– O ar poezija, literatūra gali padėti tokioje nežinios situacijoje? A jums pačiam poezija padeda gyventi?
– Poezija padeda atsitraukti nuo tų dalykų, kurie erzina ir reikalauja daugiau dėmesio, nei jie yra verti. Esama gero posakio: „Nesistenk pakeisti to, ko negali pakeisti“. Tarkime, prie infliacijos reikia prisitaikyti ir rasti užuovėją, kurioje nebūsi blaškomas skersvėjų ir audrų, bet galėsi išlikti ramybėje.
Poezija man kaip tik ir yra tai, kas leidžia susikoncentruoti – ar į ateitį, ar dar kažkur. Ir pasitikėti savimi, nes juk esminiai dalykai yra stabilūs. Na, o tai, kas pasikeis be tavęs, tegu ir keičiasi be tavęs.
