Manyčiau, jos tinka įvairiems aspektams apibrėžti, yra ambivalentiškos, tad nebūtinai priklauso tiesiog dviem skirtingoms stovykloms. Apie jas galvoti kritikui visada pavojinga, bet smalsu. Ypač kai į rankas patenka ne pirmoko, o kūrybinės brandos įgavusio poeto tekstai, kurio kūrybos trajektorijos jau gerokai akivaizdesnės, nusistovėjusios. Imama reflektuoti ir vertinti reiškinius „iš viršaus“, daug kas atrodo jau pasakyta (paskutinės Aido Marčėno, Donaldo Kajoko knygos). Pastariesiems priskirtina ir septintoji Eugenijaus Ališankos knyga „Stuburo tik punktyrai“.
Šiuo metu neretai vis dar įtakinga ir efektyvi atrodo poezija, kurią reprezentuoja stipri, sukrečianti asmeninė patirtis, pasaulio arba/ir literatūros refleksija. Tokiam kontekste Ališankos tekstai – viena vertus, gali pasirodyti pavojingai stoiški, bekraujai ar neišvaizdūs. Kita vertus, gali būti skaitomi kaip lietuvių poezijos situaciją apibendrinantis ironiškas komentaras:
nereikėtų rimuoti žaizdų
plėšyti dvasios pleistrų su visa oda
poezija ne ligoninės priimamasis (p. 30)
gėda prisipažinti
nors tam ir yra poezija
kunigo ausis tinginiui (p. 38)
manimi rašo vadinas esu
marija apsaugok mane
nuo tokių romantinių kliedesių (p. 81)
„Stuburo tik punktyrai“ atkreipia dėmesį į kūrybinę patirtį sukaupusio kalbančiojo akistatą su nauju tekstu
„Stuburo tik punktyrai“ atkreipia dėmesį į kūrybinę patirtį sukaupusio kalbančiojo akistatą su nauju tekstu. Pagrindinė sąlyga jau įvykusi, įprasta – prie rašymo grįžtama nuo pradžių, tačiau pasikeičia pradinė kryptis – lyg ėjimas iš anapus ir, manyčiau, anapus link. Tačiau kitaip nei, pavyzdžiui, Jono Kalinausko ar Vytauto Stankaus poezijoje, kai su gyvaisiais komunikuojama atsikrausčius iš dvasių pasaulio. Jie palaiko mintį, kad marinti(s) – tai steigti įtakingą simbolišką interpretaciją, kuria patogu panaikinti realumo ar logikos sąlygą tam, kad būtų galima ieškoti naujos kalbos, galinčios atitikti intensyvų vidinį vyksmą, galbūt atmesti ir nesutikti kalbėti apie pasaulį primestu diskursu. Ališankos tekstuose tokia pažinimo forma būtų palyginta subjekto viduje su intelektu besigrumiančiais netvariais svaičiojimais („girtuoklystėmis“, kairiojo smegenų pusrutulio veikla), jo suvokimas išlieka racionalus.
Pastanga kalbėti lyg iš anapus, iš naujo rodo kitokį, bet Ališankos poezijai gana įprastą posūkį. Knygoje „Stuburo tik punktyrai“ „marinamas“ autorius kaip visažinis perteikėjas:
čia tau ne bildungsroman ar bildungsgeschichte
nežadu būti senamadiškai korektiškas
toliau ieškok pats (p. 10)
Tokio dar neįvykusio, bet „čia ir dabar“ vykstančio teksto erdvėje svarbus komunikacinis procesas su savimi: kalbančiajam, pretenduojančiam į autorystę, leidžiama atsidurti ir skaitytojo padėtyje, pertraukti rašomą tekstą – kritikuoti, svarstyti, kas jau pasakyta, ir kitaip rodyti gyvybės ženklus.
Teksto išbaigtumas, o ne herojiško subjekto padėtis čia sukuria ribinę patirtį – autorius egzistuoja tol, kol rašoma. Todėl šiai knygai galima mėginti priskirti poziciją „rašyk, kad gyventum“. Tokio dar neįvykusio, bet „čia ir dabar“ vykstančio teksto erdvėje svarbus komunikacinis procesas su savimi: kalbančiajam, pretenduojančiam į autorystę, leidžiama atsidurti ir skaitytojo padėtyje, pertraukti rašomą tekstą – kritikuoti, svarstyti, kas jau pasakyta, ir kitaip rodyti gyvybės ženklus. Tokios veiklos prasmė nėra terapinė ir ne savireprezentacinė: nors Ališankos poezijoje pasaulis nėra suskausmintas, neatmetamas jo problemiškumas. Šia prasme kalbantysis gvildena ne tiek individualios būties, kiek su autoryste susijusias dvilypes įtampas: ne vien mėgina galynėtis su kalba kaip skriptorius, bet ir „puse etato“ patiria autoriaus/kūrėjo buitišką išgyvenimo „neįgalumą“ (net labai kūniškai skaičiuoja „kraitį pelenei mokesčių inspekcijai“, p. 23). Simboliškas buvimas autoriumi, pripažinimas/išsipildymas nieko negarantuoja: kaskart tenka pradėti iš naujo, o rašant gyvybė ir mirtis tekste gali būti suprasta metaforiškai.
Būtent šia linkme ir įmanoma apibūdinti „Stuburo tik punktyrų“ kalbantįjį. Nebejaunas, bet ir nepasenęs knygius, kurio akiratį sąmoningai formuoja skaitomi svetimi tekstai – išlikusi žinoma, dažniausiai Vakarų poezija, klajojantys klasikiniai ir mitiniai siužetai, pagal kuriuos galima konstruoti pasaulį (beje, Ališanka išties sėkmingai citatas renkasi apmąstymų akstinu). Šioje poezijoje skaitymas neišvengiamai kuria tikrovę, todėl patirtį kaupiantis autorius randasi ir formuojasi per sintezę, yra nuolatiniame procese: „skaitau apie meilę rašau apie stirną / vis mažėja atstumas“ (p. 15). Nestebina, kad Ališankos tekstuose ir brandą dažnokai reprezentuoja ne pirminė, tiesioginė patirtis, o antriniai veiksniai: išleistos („pomirtinės“) knygos, minimi peržiūrėti filmai, imituojant distanciją į prisiminimą žvelgiama kaip į kadaise išryškintą nuotrauką, o atmintis yra žadinama – taip pat atliekama. Taip „Stuburo tik punktyrai“ nuvainikuoja kliše tapusį metaforinį kalbėjimą apie kūrybą kaip žmogų keičiančią patirtį – kūniškai (teksto laukiamasi, gimdomas) ar metafiziškai (jis apsireiškia, esama polinkio į amžinybę). Tekstas viešai nesuskausmintas (emocijų ir veiksmo plėtotė nėra intensyvi), bet jo glotnų emalį kartkartėm pertraukia nirzgus senatvinis (auto)ironijos diegas.
Poezija Ališankai susijusi su pradine teksto kaip pagrindinės visumą palaikančios kalbinės struktūros (stuburo) „tvėrimo“ būkle: pradžioje buvo žodis.
Toks kalbėjimas nepliekia poezijos esmės, rašyti savaime atrodo prasminga (suprask, kitaip neišeina). Poezija Ališankai susijusi su pradine teksto kaip pagrindinės visumą palaikančios kalbinės struktūros (stuburo) „tvėrimo“ būkle: pradžioje buvo žodis. Pirmąjį žodį nuo pradžių „Stuburo tik punktyrų“ kalbėtojas taria beveik bedante burna kaip kūdikis. Knygą užbaigia ne realizuotas tekstas, o dekalogas kūrėjams, nenutraukiantis proceso, bet jį paradoksaliai sudievindamas ir sukurdamas kartotės, tęstinumo galimybę būti poezijos vietininku pasaulyje. Tai iš esmės sutampa su vyraujančia lietuvių poezijos kryptimi, kai kūrybos veiksmas, bylojimai tekstais yra ypatingas užsiėmimas. Tik Ališankos knygoje poetas nei dangaus, nei pragaro pasiuntinys – sąmoningai nepasižymi antgamtinėmis galiomis: nebūtinai pajėgus maironiškai daryti įtaką („dabar tik pakeliu / švysteliu į orą / nešienautos valstybinės žemės link“, p. 22). Tikėjimas jam tapo tik nostalgišku atsiminimu, meilė atrodo instinktyvi, gamta – ne tiek gyvybės liudytoja, domina kaip objektas pro langą. Jo senėjančio subjekto pastanga įsigyvendinti šiek tiek primena dekadento nuostatą mesti iššūkį tikrovei. Jos šis subjektas pats nesukūrė, o tik mėgina išreikšti jam įduotomis priemonėmis. Taip tvėrimas (kuris, beje, žodynuose nevartotinas reikšme „kurti“) įgauna buitinę prasmę „tvirtinti, laikytis, kęsti“ – amatininkavimą be jokių magiškesnių realizmo užuomazgų. Tačiau slepia troškimą įkalbėti ar vaizduoti dieviškumą, su titnago skiedra ir prigesusia anglimi žaidžiantį maištininką prometėjuką.
ors „Stuburo tik punktyrai“ šis poetas gerokai ciniškesnis analitikas nei anksčiau, kartu – ir nuviliančiai tiesmukesnis.
Ar nėra taip, kad šie iš turinio perimti pastebėjimai būdingi ne vien leidinio problematikai, bet ir kalbant apie pačią Ališankos poeziją? Ji kaip reta palanki ir netgi skatina svarstyti įprastas teorines problemas (pavyzdžiui, Roland’o Barthes’o autoriaus ir teksto sąvokas), jomis domisi ir siūlo daug raktinių žodžių: pavyzdžiui, memento mori, literatūra ir menas, laikas. Tai iš pradžių teikia intelektualinį malonumą, kaip su jomis poetas tvarkosi, individualizuoja. Tačiau paaiškėja, kad papildomos autentikos (bent šioje Ališankos knygoje) nedaug, nes interpretacija – girdėta, net numanoma, mat rūpi daugeliui poetų ir be teorijų.
Lieka įspūdis, kad ne vien senėjančiam subjektui, bet ir Ališankai realybės kategorijas pakeisti literatūrinėmis vis sunkiau. Nors „Stuburo tik punktyrai“ šis poetas gerokai ciniškesnis analitikas nei anksčiau, kartu – ir nuviliančiai tiesmukesnis. Dominuoja figūratyvūs, ornamentuoti aprašymai ir atvaizdai: pavyzdžiui:
kepurė su snapeliu septintojo dešimtmečio
dizainas aukštoji mada
beveik yvas san loranas (p. 52)
Todėl nesvarbu, ar mėginama ironiškai kalbėti apie autocenzūrą, redagavimą ir poezijos kriterijus, jie iš dalies lieka tiesiog teorija, tik talpykla proto išcenzūruotam tekstui – be papildomų, individualių konotacijų („sienos plonos / girdis ką šneka kaimynas“, p. 49), o jose svarbūs indikatoriai, pavyzdžiui, istorija (nesvarbu, visuotinė ar asmeninė) ir šalis tėra abstrakti, beveidė koordinatė („kryptis rytų nuo paties sibiro“, p. 22; „tėvas į šiaurę nuo manęs / motina į pietus / šiek tiek arčiau per pietus ir po darbo“, p. 49). Tad viena byloti apie rašymą, o kita – suteikti tekstui ne vien struktūrą, bet ir energijos: knygoje nėra
eilėraščių, kurie ordomis traukia iš sodomų
ir gomorų kurie parsiduoda ne už duonos kąsnį kurie
nesupranta ką daro (p. 99)
Žaisminga, intelektuali (auto)ironija, anksčiau skaitant ramų, apmąstytą eilėraštį dažnai pasiūlydavusi permąstymo, apvertimo, dviprasmybės galimybę, savotiškai tekstą paversdavusi įvykiu, knygoje „Stuburo tik punktyrai“ pranyksta. Kas lieka? Kalbėjimas apie poezijai svarbias „nuodėmes“, autorystės laikinumą ir tekstai, tarytum padengti nuo jų apsaugančiu emaliu.
1 Žr. „Gyvenk, kad rašytum, man svarbiau nei rašyk, kad gyventum“, Aivarą Veiknį kalbina Birutė Grašytė, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-16-aivaras-veiknys-gyvenk-kad-rasytum-man-svarbiau-nei-rasyk-kad-gyventum/121869.
