„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“

O vienas almanacho sudarytojų, poetas Aivaras Veiknys pasakoja apie jau įgyvendintus bei ateityje numatomus formos, turinio pokyčius ir džiaugiasi galimybe prisidėti prie kalbos šventės: „Man, kaip poetui, „Poezijos pavasaris“ yra šventė nuo mokyklos laikų. Jei ji įprastai trukdavo dvi savaites, šiemet, man rengiant almanachą, užtruko pusę metų. Pradėjau tą pačią dieną, kai gavau pasiūlymą, – spalio pabaigoje. Iškart paskambinau dvidešimčiai poetų ir poečių prašydamas eilėraščių.“

„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai Aivaras ir Marija: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ naujausiame epizode laidos vedėja, rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė kalbėjosi su Aivaru ir Marija apie jų sudarytą poezijos almanachą kaip reiškinį, knygoje atsidūrusių autorių kūrybos užkulisius, naujienas užsienio kūrėjų sąraše, septynis debiutus ir poezijos kuriamas prasmes.

Skambučiai šimtams poetų

„Kai per dieną tenka paskambinti 30–40 poetų, viena vertus, didelis malonumas, nes jautiesi tos bendruomenės, genties nariu. Kita vertus, po tokių keturiasdešimt skambučių galvoje šiek tiek prasideda kosmosas. Šitas dalykas turbūt sunkiausias ir džiaugsmingiausias“, – pasakojo A.Veiknys, Aušrai pasiteiravus apie almanacho sudarymo proceso išbandymus.

Per pusmetį A.Veikniui pavyko surinkti beveik 100 rašytojų poezijos tekstus, dėl kurių profesionalumo abejonių neturėjo: „O kiek dar nėra. Kiek žmonių sakė: atsiprašau, bet neturiu. Čia galėjo būti ir du, trys šimtai. Pas mus tokia tauta – labai daug rašanti.“ Sudarytojas prisimena, kai aistra naujiems eilėraščiams buvo tiek pagavusi, kad pamatęs naują elektroninį laišką slapta tikėdavosi, kad tai naujas tekstas, o dalijantis autorių skaičiumi feisbuke, pasitaikė ir kuriozinių situacijų, kai žmonės jį ėmė sveikinti su 33-iuoju gimtadieniu.

„Sudarydamas almanachą kartais jaučiausi kaip septintokėlis. Pirmiausiai, aišku, draugams poetams skambinau, bet atėjo metas, kai reikėjo skambinti profesorei Viktorijai Daujotytei arba Donaldui Kajokui, Ramutei Skučaitei. Labai jaudinausi. Vaikščiojau po kambarį ir galvojau, kad tik nenusišnekėčiau. Bet tie pokalbiai padėjo pajusti bendrumą ir suvokti, kad esu tame lauke, kuriame noriu būti. Be to, džiaugiuosi, kad yra dar gyvenime autoritetų, kuriems baisu paskambinti“, – pasakojo Aivaras.

Karo tematikai – dar per anksti

A.Veiknio teigimu, pasikalbėjus su 150-ia poetų ir gavus daugumos jų naujus eilėraščius galima daryti išvadą: nepaisant išorinių aplinkybių – buvusio karantino, prasidėjusio karo, – poetams kurti sekasi visai gerai. Vis dėlto jis pridūrė, kad sąmoningai vengė rinkti eilėraščius vien apie šiandienes aktualijas: „Yra tokių eilėraščių, bet tikrai ne visi. Suprantu, situacija pasaulyje sudėtinga, bet vis tiek turime savo gyvenimus, juos reikia gyventi, juose yra asmeninių rūpesčių ir temų.“

M.Mažulė atkreipė dėmesį, kad prasidėjus karui Ukrainoje almanachas jau buvo pakeliui į spaustuvę, todėl vietos šiai temai net negalėjo atsirasti. „Bet kokiu atveju išgyventos ir susifermentavusios šios temos pasirodys poetų kūryboje jei ne dabar, tai vėliau. Ir galbūt ateityje turėsime daugiau tokios tematikos“, – sakė ji.

„Šiemet karantino temos daugiau, bet ne karo, – atliepė Aivaras. – Kalba yra senesnė už visus politinius reikalus ir pati kartais padiktuoja temas. Ji gyva ir savaime reaguoja į pasaulio įvykius. Tikrai neatsitiktinai almanachas pradedamas Agnės Žagrakalytės eilėraščiu „1944-ieji“ apie karą.“

Užsienio poetų geografija plėtėsi

„Šiemet į almanachą pateko devynių užsienio poetų kūryba. Ir geografija yra platesnė nei praėjusių poros metų, kai buvome stipriai apriboti pandemijos, – pasakojo M.Mažulė. – Jei norime kviesti poetus į skaitymus, jie turi galėti atvykti, kas nebuvo įmanoma siaučiant pandemijai. Džiugu, kad tokių problemų mažiau, nors žmonės dar atsargūs ir nebuvo paprasta prikalbinti visus. Daug kas delsė iki paskutinės akimirkos.“

Viršelis/„Poezijos pavasario“ almanachas

Almanache yra Baltijos šalių autorių, tokių kaip latvis Pėteris Dragunas, estas Tõnis Vilu, jų tekstai anglų kalba bus spausdinami ir antrame žurnalo „No More Amber“ numeryje. Leidinyje taip pat išspausdinta Alano Bereckos iš JAV eilių, vokietės Safiye Can tekstus vertė Antanas A.Jonynas, o Irmos Shiolashvili – Vladas Braziūnas ir Nana Devidzė

„Poezijos vertimas apskritai yra labai sudėtingas dalykas ir džiugu, kai jis pavyksta ir perteikia, ką autorius sukūrė gimtąja kalba. Vertėjai buvo tikri profesionalai, tad užsienio dalies tekstus siūlau perskaityti net ir tiems, kurie nusiteikę skeptiškai“, – kvietė M.Mažulė. Ji ir A.Veiknys taip pat dėkojo almanacho redaktorėms – Gretai Ambrazaitei ir Palmirai Mikėnaitei.

Netikėti debiutai, prozos intarpai ir senos naujos formos

M.Mažulė almanacho projektui vadovauja jau aštuntus metus ir per šį laiką galėjo stebėti knygos pokyčius. „Anksčiau buvo praktika, kad vienas poetas būdavo pagrindinis almanacho sudarytojas, paskui kurį laiką turėdavome keli sudarytojus, kurie atrinkdavo eilėraščius, pasirodžiusius spaudoje per praėjusius metus. O dabar jau trečiasis almanachas iš eilės, kai grįžome prie senojo sudarymo modelio – sudarytojas pats kreipiasi į poetus ir prašo naujų eilėraščių“, – pasakojo M.Mažulė.

„Tikrai žinojau, kad vien iš publikacijų tekstų nesurinksiu, nes pastaruoju metu poetai kažkaip jų vengia, išsisukinėja, neduoda kultūrinei spaudai eilėraščių“, – pridūrė A.Veiknys. Kreipdamasis į poetus, jis prašydavo kultūrinėje spaudoje dar neskelbtų eilėraščių, jei tokių neturėdavo – tuomet jau publikuotų spaudoje arba knygose. „Norėta mišriai parodyti įvairų mūsų kultūrinį lauką, o ne tik tai, kas pernai išspausdinta. Bet, pavyzdžiui, Daiva Čepauskaitė sakė, kad dabar nerašo, bet vien todėl, kad nerašo, neįtraukti jos, manau, būtų neteisinga. O Lina Buividavičiūtė neseniai išleido knygą ir prašė, kad imčiau tekstus iš ten, nes šiuo metu neturi naujų eilėraščių, kuriais džiaugtųsi.“

Asmeninio archyvo nuotr./Aivaras Veiknys

Kalbėdamas apie naujoves A.Veiknys užsiminė apie atnaujintą klausimų ir atsakymų rašytojams formatą – šiemet sudarytojas nusprendė suvesti 16-ą poetų ir poečių į poras, kad jie galėtų klausimus užduoti vieni kitiems. Taip pat almanache pateikiama ir prozos intarpų: Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio proga pirmininkė Birutė Jonuškaitė parengė interviu su buvusiais pirmininkais – Valentinu Sventicku, Vytautu Martinkumi, Jonu Liniausku.

Išsiilgusiems naujų balsų – net septynių poetų debiutai. A.Veiknį nustebino, kai pasiūlęs publikuoti poeziją almanache M.Mažulei, Mantui Toločkai, Tomui Vyšniauskui sužinojo, jog tai bus jų pirmas kartas „Poezijos pavasario“ knygoje. Be šių vardų, tarp debiutantų yra „Slinkčių“ festivalyje A.Veiknio atrasti autoriai: Alina Borzenkaitė, Linas Daugėla, Uršulė Toleikytė, Edita Puskunigytė.

Šiemet taip pat nuspręsta dar neatsisakyti kompaktinės plokštelės (CD), kurią sudarė Mindaugas Nastaravičius. „Bet čia pereinamasis etapas“, – pastebi A.Veiknys su M. Mažule ir ateityje tikisi CD keisti į QR kodus. Beje, jau ir šiemet juos galės išbandyti almanacho skaitytojai, norintys išgirsti kokybiškai skaitomos lietuvių autorių poezijos. Ją skaito L.Buividavičiūtė, Nijolė Daujotytė, Dainius Gintalas, Gintaras Grajauskas, A.Kaziliūnaitė, Mindaugas Kirka, Ramūnas Liutkevičius, Gytis Norvilas, Kornelijus Platelis, A.Veiknys.

Poetams taip pat reikia valgyti ir gyventi

Šių metų almanacho tiražas – 700 egzempliorių. Toks kiekis poezijos leidybos kontekste – didelis. „Poezijos knygos – nišinė literatūra ir nėra jų daug išleidžiama, parduodama“, – teigė M.Mažulė. Nemaža almanacho dalis perkama, skaitoma ir pasibaigus „Poezijos pavasario“ festivaliui – per literatūros pamokas mokyklose, bibliotekose, regionuose.

Asmeninio archyvo nuotr./Marija Mažulė

Pasak A.Kaziliūnaitės, almanachas šiuolaikiniam žmogui skubėjimo maratone gali padėti pasinerti į kontempliatyvią atmosferą, pereiti iš profanum, buities, darbo į sakralesnę, filosofiškesnę būseną. Tokį dvilypumą puikiai iliustruoja ir paties almanacho kūrimo procesas. „Deklamavau eilėraščius M.Nastaravičiui į mikrofoną vilkėdamas statybininko drabužius. Kaip tik dirbau, buvo pietų pertrauka, Mindaugas atvažiavo. Toks su šalmu ir įrašiau. Įdomi patirtis, kai nuo vienų reikalų, visai nesusijusių su poezija, turi atitrūkti ir staiga nerti į poeziją. Jautiesi šiek tiek susidvejinęs“, – kalbėjo A.Veiknys.

„Poetams taip pat reikia valgyti ir gyventi, – juokėsi M.Mažulė. – Būtų puiku, jeigu būtų galima iš poezijos rašymo pragyventi.“ Anot A.Veiknio, tokiu atveju greičiausiai atsirastų daugiau imituojančių poeziją.

Poezija kaip kalbos šventė

A.Kaziliūnaitė prisiminė vieną iš savo interviu radijuje, kai perskaičiusi niūresnį tekstą buvo paklausta, ar parašo jų linksmų, ir pasiteiravo laidos svečių, ar, jų manymu, įmanoma poeziją rašyti apie linksmus dalykus ir kokios galėtų būti poezijos šventės ribos.