- Alis Balbierius
SNAIGĖ PRIE RUDENIO JŪROS
Ir tobuliausia tai, ko nesukūrei:
sidabro snaigėm nusagstytas batas,
mėnulio moteris, pro debesį pažvelgus,
lelijų formos, karūnavę erdvę.
Ir tobuliausia tai, ko nesugriausi,
ką tik iš tolo siela palytėjo
kitais lytėjimais o smėliais
gyvybės krabo rašmenys riedėjo.
SOVIETIJOS VYNAS
niekas
negalėjo išgert
mano vyno
mano vyno laisvės
iš nelaisvos
mano taurės
AMALGAMA
tą pačią akimirką
esu kelias ir keleivis
esu tai kas po kojom
esu tai kas tuo keliu eina
esu dulkė virš kelio
esu debesys kurie plaukia
esu žvilgsnis į horizontą
esu veiksmas be judesio
esu judesys be veiksmo
esu kelias ir keleivis
esu kelio ir keleivio
tobulai netobula amalgama
x x x
Surast
Savo šešėlį
Kur nors labai seniai
Kur nors labai šviesų
Vaikystėj ar Kalifornijoj
Prie Ramiojo vandenyno
Piterio baltųjų naktų
Su pakeltų tiltų griaučiais
Šešėlį kai nekrenta
Joks šešėlis – kai jis menamas
Arba tik įsivaizduojamas ir
Dar nebuvo net virtualus –
Surast savo šešėlį
Ant nakties kavinės sienos
Šokantį ant stalų
Su moterim ar be moterų –
Surast kol jis dar neišėjo
Į paskutinę kelionę
Kol nebrenda per bekraštes
Mitų upes ar nebando
Keliaut į valhalas ar pragarus
Kurie galbūt neteisingai
Vaizduojami ar įsivaizduojami –
Nes kur jis dėsis – tas
Mano šešėlis – jis
Netiki į rojų – yra
Šiek tiek budistiškai
Prašvitęs ar bent apšviestas
Naktinio žibinto šviesos
Dar iš bohemos laikų –
Ir paukščio akies taurumo
Iš ornitologų eros deja
Užmiršusios augurus –
Dar norėčiau susitikt
Su savo šešėliais
Ir toj susitikimų tyloj
Patylėti – prie vyno arba
Be vyno – visur ir niekur –
Dabar o ne kažkada
MOUNTAIN TRACKING. HYMALAYA
Giedriui
jau per senas
trekingui Himalajuose
nors niekada
nenorėjau tapti/būti
alpinistas
prieš keletą metų
žiūrėjau į legendos priekalnes
į Dharamšalos slėnį
baisiai uždusęs
prakaito pakirstom kojom
tiek neaukštai
kopęs asiliukų taku
gailėjau daugiau savo
praėjusio laiko
gailėjau daugiau
negu savęs
amžinybės akivaizdoje
vardu Himalajai
LAPAS ANT LAPKRIČIO LŪPŲ
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus - jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
lapų spalvos rūdija – mes laukiam
baltumos - bet imperija sniego
šitaip graudžiai vėluoja – o sninga
kažin kur - kur dar niekad nebuvom
o dabar jau žinau - niekada ir nebūsim
nors pasaulis šįvakar platesnis už sielą -
vieną lapą ant lapkričio lūpų
pasilenkusios kaukės kur į ūkaną žiūri
miela mano lietus monotoniškas švintant
MEDITACIJŲ
veidu į lubas o jos
pamažu virsta
į mėlyną aukštą dangų
vėjas nepučia tik kūnas
gulėdamas sunkėja sunkėja
kartu lengvėdamas
rankų ir pirštų
virsmas vašku medum
teka formuojas iš jų
geltonos auksinės šaknys
skverbias į žemę
lyg žemininkų žodžiai
kūnas levituoja
kito pasaulio kitoj erdvėj
iš toli regiu
kaip auga iš manęs
kyla – šakojas – skleidžias
man nepažįstamas
tačiau nesvetimas
MEDIS
x x x
žalius žemėlapius užsninga sniegas
sustingsta upių melsvos venos
per popierių jau mušas ledas:
šerkšnoja Afrika – Madagaskaras baltas
tarytum marmuro kasyklos – Odisėjas
su kinkiniu šunų per jūrą grįžta
į įtakingąją Įtakę – lyg granatos
sušalę apelsinai sprogsta – dausų
neranda šiaurės paukščiai – era
ledyno naujo lekia lyg ekspresas
lediniais plieno bėgiais - savaime
klonuojasi mamutų bandos – kojom
žalius žemėlapius į žemę trypia-
sninga – dabar ant sniego sniegas
sninga – ir šitaip
baigiasi istorija
