Naujausias jo projektas – pokalbių knygų serija su Lietuvai nusipelniusiais ir jos vardą pasaulyje garsinančiais, išskirtinį požiūrį turinčiais žmonėmis, iškiliomis meno, mokslo ir dvasinio pasaulio asmenybėmis, besidalijančiomis savo įžvalgomis ir svarstymais, kuriuose atsispindi jų ne vienus metus trunkantys tyrimai, praktiniai stebėjimai ir gyvenimiška patirtis. Pirmosios serijos knygos „Gyvenimas jų žodžiais“ populiarumas tarp skaitytojų buvo nenuginčijamas, tad nė pusmečiui nepraėjus Ignas Staškevičius paruošė antrąjį leidinį – „Pasaulis jų akimis“.
Knygos geografija plati – aprėpianti nuo Lietuvos iki Bostono, Jeruzalės ir Ženevos, o joje perteikiama išmintis sujungia Rytų ir Vakarų kultūras. Įdomu aptikti, kad budistą ir astrofiziką, operos solistę ir neuromokslininkę jaudinantys klausimai dažnai persipina, o išsakytos mintys tarsi aidas atkartoja viena kitą. Šie žmonės diskutuoja pamatiniais klausimais: iš kur mes atėjome ir kas bus po mirties? Kiek gyvenime lemia atsitiktinumas, o kiek – griežti dėsniai? Ar egzistuoja laisva valia?
Pokalbiai suteikia gerą progą iš pirmų lūpų išgirsti apie žmogaus genomo ir smegenų veiklos tyrimus, apie darbo organizacijoje, valdančioje Didįjį hadronų greitintuvą, užkulisius, įvairias sąmonės tąsos po mirties sampratas ir daugybę kitų temų. Apie regimą ir neregimą pasaulio puses, santykį tarp sąmonės ir materijos, savastį ir Visatos paslaptis svarstoma iš teologinės, mokslinės, medicininės perspektyvos, tą patį reiškinį vertinant iš skirtingų taškų. Kalbantis nekasdienėmis temomis neišvengiamai prasprūsta ir tai, kas asmeniškai jaudina pašnekovų protą ir širdį.
„Žmogui prigimta yra būti gynybinėj situacijoj savo pačios arba savo paties atžvilgiu, užtat kito klausimas tave gali išvesti ir pastatyti ten, kur jokiu kitu būdu neatsidurtum, ir atsakyti taip, kaip nesitikėjai atsakysianti. Va tokio netikėtumo reikia. Gyvas pokalbis – tai netikėtumas. Aš neturiu žinoti, ką aš atsakysiu, iš tiesų aš ir nežinau.“ – Viktorija Daujotytė-Pakerienė.
Kviečiame skaityti knygos „Pasaulis jų akimis“ autoriaus Igno Staškevičiaus pokalbio ištrauką su operos soliste, TV laidų vedėja, pedagoge, „Nomedos Kazlaus vokalo vasaros akademijos“ įkūrėja ir meno vadove Nomeda Kazlaus.
Mūsų pokalbio tikslas yra tekstas, o pradėti norėčiau nuo klausimo apie balsą. Koks balsas jums gražus?
Man gražus bet koks žmogiškas balsas, kurio tembras turi tam tikro minkštumo, yra giliai paveikus. Žmogaus balsas, kaip ir jo akys, labai daug pasako apie asmens charakterį. Iš balso galima nuspėti daugelį dalykų apie tą žmogų: jo savybes, pomėgius, visą jo esmę.
Kažkuriame jūsų interviu išgirdau mintį, kad iš balso galima pasakyti, kokių knygų tas žmogus yra skaitęs.
Taip. Gal žinote istoriją apie Emmanuelį Macroną?
Ne, papasakokite.
Tai visiškai nuostabu – ruošiantis rinkimų kampanijai, patarėjai pastebėjo, kad Macrono balsas pernelyg šaižus. Išsigandę, kad dėl to jis nepatrauks publikos, užsakė garsaus prancūzų operos baritono pamokas. Ir Macronas lankėsi pas tą žymų solistą ne norėdamas išmokti dainuoti, o tik stengdamasis savo balsą suderinti su kvėpavimu, kad jo tembras taptų gražesnis, švelnesnis, labiau įtikinamas. Jūs gal irgi esate pastebėjęs, kad vieni žmonės lengviau įtikina nei kiti?
Taip, bet nesu pagalvojęs, kaip įtaigos gebėjimai priklauso nuo balso tembro...
O man dar vaikystėje, kai mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, sakydavo:
„Tu, Nomeda, pokalbyje ar telefonu įkalbėtum bet ką...“ Gal mano balsas turi maloniai liūliuojančio skambesio? Galvodavau: „O, kaip įdomu!“ Tuomet gi dar apie tai nesusimąstydavau, nors ir norėjau dainuoti...
Tai štai, Macrono pavyzdys atskleidžia, kad į tai verta atkreipti dėmesį. Ir pati pažįstu pasaulyje aukštas pareigas einančių žmonių ir verslininkų, kurie lavina savo balsą tam, kad įtikinamiau pasakytų viešą kalbą ar pasiektų norimą rezultatą kokiame nors valdybos posėdyje. Tada mes kartu pažaisdami padainuojame, ir jie... Jums tai naujiena? Aš iš akių matau. (Juokiasi)
Taip, man kyla daugybė minčių, bet, prašau, tęskite...
Ir jie išmoksta valdyti savo kvėpavimą, taip pat ir jaudulį, geriau pajunta savo kūną, lavina intonaciją, įtikinamumą. Be galo daug dalykų.
Balsas yra galingas manipuliatorių ginklas. Juk kai kurie žmonės mums atrodo tiesiog simpatiški. Aišku, pirmiausia svarbu energetika, kol jis dar neprabyla – akių kontaktas, tačiau balsas irgi suteikia be galo daug. Sakyčiau, ši galia net XXI amžiuje nėra visiškai įvertinta, todėl mane džiugina, kad Macrono komanda ją suvokė. Jie padirbėjo, pagražino, ir štai rezultatas – prezidentas išrinktas.
Taigi. (Abu juokiamės) O dabar gal lenda yla iš maišo, nes tikrasis Macronas, kaip ir jo balsas, yra visai ne toks?
Taip, Jūs labai teisingai sakote: jeigu žmogus iš prigimties neturi to minkštojo tembro, Dievulis jam nedavė, publika iš pralavinto balso nuskaitys jau kitokią informaciją. Tačiau mes juk gimstame tobulėti.
Taip, sutinku. Kismas, raida yra mums suteiktos galimybės.
Ir jomis naudodamiesi mes galime tobulinti save įvairiose srityse. Balsą – taip pat.
Taigi, girdžiu, kad jums gražus ne tiek pats balsas, kiek jį skleidžiantis žmogus.
Taip, nes aš girdžiu vibracijas.
Net kalbant apie operos sritį – ne kiekvieno dainininko balsas jaudina. Toks italų bel canto – gražaus dainavimo mokyklos – principas: prigimtinis tembras plius gera mokykla, plius daug darbo ir kitų dalykų. Jeigu žmogus turi prigimtinį tembrą ir patenka pas labai gerus pedagogus, su jo balsu galima daryti stebuklus.
Savo balsu – ne įrašu, nes įrašas jau tam tikra transformacija, – gyvu dainavimu jis gali pakylėti klausytojus į tokias aukštumas, kad per kūną nueis šiurpai. Tuos pasitenkinimo šiurpus juk sukelia balso vibracijos, per kurias atsiskleidžia ir sielos vibracijos...
Na, taip.
Balso vibracijos – labai fiziška, išmatuojama. Nėra jokių antgamtiškų dalykų.
Fiziška, o jeigu fiziška, tai ir moksliška. Bet tik iki tam tikros ribos. Fiziškai balso tembras priklauso nuo anatomijos...
Taip. Nuo prigimties.
Na, taip – nuo kūno padargų. Nuo ko gi dar?
Nuo prigimtinių rezonatorių. Nuo kaukolės, kūno struktūros. Žiūriu į jus ir mėginu įsivaizduoti, kokį balsą galėtume išgirsti, jei jį tobulintume pagal bel canto mokyklą. Tokia profesinė liga – žiūriu į veidą ir matau potencialą. Arba klausausi ir diagnozuoju: tracheitą, bronchitą...
Šitų – nereikia.
Čia rimtai kalbu. Chirurgai ar traumatologai žiūri savaip, tarkime, sako – koks gražus randas, o mes, dainininkai, žiūrime į galvos formą, į rezonatorius – geriausia turėti rentgeno nuotrauką! Galvojame, kaip juos išnaudoti? Tai be galo įdomi tema – mumyse pilna tuštumų.
Be abejo – sinusai, ančiai... Ir smegenų dėžutė pustuštė.
(Abu juokiamės)
Gerai. Balsą sukuria kūnas: kaulai, raumenys, minkštieji ir jungiamieji audiniai: visokios gleivinės, tonzilės, gerklų stygos... Iš to gimsta tam tikras tembras... O kas dar be tembro apibūdina balsą? Stiprumas?
Teisingai, taip. Tačiau stiprumą taip pat galima išlavinti. Tembrą pakeisti sunkiau, tik turint gerą dainavimo mokyklą jį galima kiek suminkštinti, sušvelninti, o stiprumą galima išugdyti. Tik reikia žinoti, kaip tą padaryti. Nors jis irgi yra prigimtinis dalykas, priklausantis kaip tik nuo rezonatorių. Tarkime, vieni iš prigimties gali būti tik kameriniai dainininkai, nes jų ertmės, rezonatoriai ir kiti gamtos suteikti dalykai žymiai mažesni nei, tarkime, dramatinių balsų savininkų. Tačiau viską, ką davė prigimtis, įmanoma ištobulinti patekus į geras rankas.
Gerai. Tačiau, pagriebę geromis rankomis žmogų su prigimtine žaliava – balsu, ir norėdami jį ištobulinti, turime suvokti, ko siekiame, kas yra toji tobulybė?
Teisingai.
Tai kas gi apibūdina siekiamą balso grožį?
Labai geras ir sudėtingas klausimas. Tai labai subjektyvu, net kalbant apie profesionalius dainininkus. Iš to kyla visokios interpretacijos – kartais kai kam būna gražūs tiesiog draugų, artimųjų balsai, susijusių asmenų... Nepotizmas...
Neišvengiamai.
Jie per žiniasklaidą ar kitaip perša mintį, kad štai čia yra supergražu ir gerai. O klausytojai, negirdėjusieji kitų, galvos: „Tikrai taip.“ Nes jie galbūt neturėjo galimybės išklausyti kitų.
Todėl man ir įdomi jūsų nuomonė. Aš, kaip ir kiti mėgėjai, pasiduodu madai...
Taip.
Kartais tai puiku. Pavyzdžiui, yra toks reiškinys – kontratenoras...
Teisingai.
Šiaip, pirmą kartą išgirdęs tokį balsą pasijutau panašiai, kaip kadaise pirmąsyk paragavęs alyvuogių: fui, koks čia dalykas?!
(Abu juokiamės)
O paskui pasidaviau madai ir dabar alyvuogės man skanios su įvairiais patiekalais. Ir kontratenorai – visai nieko... Jie gal net labiau sukelia šiurpulius negu paprasti tenorai ar baritonai. O kaip yra jums?
Man gražu yra tai, kas paveiku. Kai balsas veikia ne tik mano protą ir širdį, bet ir mano vidinį pasaulį, mano vibracijas. Kai suteikia man įkvėpimo. Kai po koncerto ar spektaklio man ausyse ar galvoje dar ilgai skamba to balso įspūdis, prisiminimas...Tik tuomet man yra gražu. Mes visko turime tiek daug, lyg kokios pramonės prigaminta. Dainavime irgi – perteklius.
Esu šioje terpėje giliai, iškart, dar būdama studenčiokė, patekau į pačią aukščiausią lygą. Nuo 2000-ųjų pradėjusi dainuoti su Montserrat Caballe, stebėjau, kas jai yra gražu. Daug svarsčiau, kodėl ji pasirinko mane. Esu kuklus žmogus, nors gal atrodau tokia pasitikinti... O ji, išgirdusi mano balsą, net apsiverkė, nors buvo tiek visko mačiusi ir girdėjusi. Jai tai atėjo iš gilumos, ji vėliau man pasakė. Ilgai galvojau, ką tai reiškia. Ką reiškia „iš gilumos gražu“?
Ką? Štai šitą aš ir noriu išgirsti.
Paveiku.
Tačiau tai – ne istorija. Jūs sužavėjote madam Caballé ne kokia pasaka, kad pėsčia atėjote iš Lietuvos, ne savo išvaizda...
Absoliučiai ne.
Ji išgirdo balsą ir apsiverkė.
Taip. Ji išgirdo balso po-vei-kį. Balsų yra daug, ypač šiuose kraštuose jie įdomūs, sodrūs. Vokiečiai daugybę metų laukė, kaip jie patys sako, kol gims toks tenoras, kaip Jonas Kaufmannas, o mes galime pasigirti daugeliu puikių solistų. Tik, ko gero, ne visi jie paveikūs.
