Autoriui tarptautinį pripažinimą pelnė romanai „Praeičių pardavėjas“, jo dėka Agualusa 2007 m. tapo pirmuoju afrikiečiu, apdovanotu prestižiniu The International Booker Prize, ir „Bendroji užmaršties teorija“, patekęs į tos pačios premijos 2012 m. trumpąjį sąrašą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Abiejose knygose gausu istorinio Angolos konteksto – kovų dėl nepriklausomybės ir jas lydėjusio pilietinio karo atgarsių, taip pat nagrinėjamos atminties, jos fiksavimo bei falsifikavimo temos. Agualusa savo kūryboje derina distopiškumą ir skvarbų poetinį žvilgsnį, kurie leidžia nagrinėjamus reiškinius aktualizuoti. Lietuviškai pasirodžiusios yra dvi žymiausios šio autoriaus knygos: „Bendroji užmaršties teorija“ (2020 m.) bei „Praeičių pardavėjas“ (2024 m.). Abi jas iš portugalų kalbos išvertė Paulius Stasiūnas, išleido leidykla „Rara“.
Pasirodžiusių vertimų proga pakalbinome autorių raštu. Originaliame interviu su José Eduardo Agualusa kalbame apie kūrybą, literatūros reikšmę istoriniams ir politiniams procesams bei ateities perspektyvas.
– Anksčiau viename interviu minėjote, kad romanai ir kiti projektai patys jus suranda. Gal galėtumėte papasakoti, kaip buvo su „Praeičių pardavėju“?
– Šio romano atveju pagrindinį veikėją Feliksą, žmogų, kuris pardavinėjo „praeitis“ naujai praturtėjusiems angoliečiams, susapnavau. Jis pasirodė mano sapne su vizitine kortele: „Padovanokite savo vaikams geresnę praeitį“. Kai pabudau, iškart pradėjau dirbti prie šios idėjos. Pirmiausia parašiau apsakymą, o paskui iš to apsakymo parašiau visą romaną.
– Kai kurie rašytojai linkę vengti politikos ar kitų socialinių temų, bet jūs – ne. Daugelyje jūsų kūrinių, įskaitant „Praeičių pardavėją“ ir „Bendrąją užmaršties teoriją“, yra Angolos istorijos momentų. Ar socialinę ir politinę literatūros pusę laikote svarbia? Kodėl?
– Rašytojas iš tokios šalies kaip Angola, kurioje apstu problemų, gali rašyti ir vien pramoginius romanus. Tai jo teisė. Tačiau jis praleistų puikią progą savo balsu paskatinti diskusijas svarbiais klausimais. Manau, kad puiki literatūra pasitarnauja užduodant klausimus, sutrikdant nusistovėjusią padėtį, įgalinant pokytį. Iš tikrųjų Angola yra geras to pavyzdys – nepriklausomybės judėjimas prasidėjo kaip literatūrinis judėjimas, poetų judėjimas. Viskas prasidėjo nuo poezijos.
– Savo kūryboje dažnai apmąstote fikcijos ir realybės sąsajas. Kaip matote šį santykį? Ar manote, kad fikcijos ir tikrovės santykis keičiasi bėgant laikui?
– Visame pasaulyje visuomenės, esančios arčiau kaimo, t. y. arčiau gamtos, nėra linkusios nustatyti ribų tarp tikrovės ir magijos. Jos taip pat linkusios matyti sapnus kaip tikrovės dalį. Angoloje net didžiuosiuose miestuose vis dar vyrauja šis mąstymas; taigi magija, tai, kas neįprasta, yra mūsų tikrovės dalis ir tai plačiai priimtina.
– „Praeičių pardavėjas“ pirmą kartą buvo išleista beveik prieš 20 metų, dabar ji pagaliau išversta į lietuvių kalbą. Kas pasikeitė per šį laiką Angoloje? O kas jūsų, kaip rašytojo, gyvenime?
– Per pastaruosius dvidešimt metų mano gyvenimas labai pasikeitė. Susilaukiau dar dviejų vaikų, parašiau daug knygų, išvykau gyventi į mažą Mozambiko salą, jos šiaurę. Angoloje karas baigėsi ir gyvename didesnio politinio atvirumo – beveik demokratijos – sąlygomis. Galiu pasakyti, kad padėtis Angoloje labai pagerėjo. Mano gyvenimas taip pat.
– Ankstesniuose savo interviu dažnai pabrėždavote, kaip svarbu prisiminti, kad galėtume atleisti. Ir šis romanas – tai apmąstymai apie atmintį, būdus, kaip ji kuriasi ar ją keičiame, o kartu – duoklė literatūrai apskritai. Koks yra atminties ir literatūros santykis jūsų kūryboje? Kokį vaidmenį literatūra atlieka formuojant atmintį – individualią ar kolektyvinę?
– Visi mano darbai susiję su tapatybės klausimais. Atminties konstravimas, atminties trapumas, atminties spąstai – visa tai susiję su tapatybe. Mes esame tai, ką prisimename. Jei prarandame atmintį, prarandame save. Manau, kad tai yra didžiausias kiekvieno žmogaus siaubas – mūsų giliausios ir intymiausios tapatybės ištirpimas. Šioje knygoje nagrinėjami tokio pobūdžio klausimai.
– Kartą rašytojus palyginote su vizionieriais, kurie remdamiesi praeitimi keičia ateitį. Ar vis dar sutinkate su šia mintimi? Kaip pats matote ateitį? Ar vis dar įmanoma išlikti optimistišku jos atžvilgiu?
– Literatūra kartais gali pažvelgti į ateitį. Neabejotinai! Tik prisiminkite tokius romanus kaip George’o Orwello „1984-ieji“, kurie tam tikra prasme leido mums pamatyti tą totalitarinę distopiją, kurioje šiandien gyvena didelė dalis žmonijos, o gal ir visa žmonija? Kova visad vyko ne tik tarp gėrio ir blogio, bet ir tarp protingumo ir bukumo. Neturėsime daug naudos iš technologinės pažangos, jei šias žinias panaudosime tam, kad sunaikintume save.
– Galiausiai, ar norėtumėte pasidalinti su mumis, kokie literatūros kūriniai, filmai ar kas nors kita pastaruoju metu jus įkvėpė? O gal yra kažkas, ką norėtumėte rekomenduoti Lietuvos skaitytojams?
– Afrikos literatūra išgyvena gerus laikus. Pasirodo daug įdomių knygų. Pavyzdžiui, rekomenduoju didžiulį savo bičiulio iš Mozambiko Mia Couto istorinį romaną „Imperatoriaus smėlis“ (The Sands of the Emperor); taip pat rekomenduoju jauno Kongo rašytojo Mohamedo Mbougaro Sarro romaną „Slapčiausia žmonių atmintis“ (The Most Secret Memory of Men).
