„Kai „Apostrofos“ leidėja Giedrė Kadžiulytė pasiūlė versti šią knygą, neturėjau jokios priežasties atsisakyti“, – apie tai, kaip ėmėsi versti šią knygą, sako L.Jonušys. Šiame interviu jis pasakoja apie pokalbių su T.Venclova knygos vertimą, tai, kuo ypatingas buvo šis darbas, taip pat dalijasi ir mintimis apie knygų apdovanojimus.
– Kas buvo didžiausias iššūkis verčiant šią knygą, kuo išsiskyrė šios knygos vertimas į lietuvių kalbą, lyginant su kitais jūsų verstais kūriniais, kaip apibūdintumėte kalbėjimo stilių?
– Kalbėjimo stilius nėra labai sudėtingas – pats T.Venclova sakė, kad jo anglų kalba nėra tokia turtinga kaip lietuvių, bet vis dėlto susidūriau su gana daug subtilios raiškos ir niuansų. Be kita ko, verčiant tokią knygą reikia tam tikro kultūrinio ir pirmiausia literatūrinio išsilavinimo bei išmanymo, kitaip galima nugrybauti. Yra citatų iš įvairių autorių tekstų – tokiu atveju visada laikausi principo susirasti lietuvišką to teksto vertimą (jeigu toks yra) ir jį pateikti su nuoroda, žinoma, jeigu vertimas tinkamas. Kai kurie cituojami eilėraščiai buvo paties Tomo išversti – man tereikėjo susirasti. Turėjau tik anglišką knygos tekstą ir savo, kaip vertėjo, pareigą stengiausi atlikti be reikalo nekamantinėdamas poeto, iš kur čia ir kas čia (nors prireikė ir to). Bet štai, tarkime, Osipo Mandelštamo, eilės tikriausiai neverstos į lietuvių kalbą. Tokiu atveju į savo vertimą susiradęs įterpiau jas rusiškai ir tada palikau Tomui spręsti, kaip tai pateikti, nes juk aš pats jam neprilygsiu mėgindamas versti poeziją.
– Man, skaitant šią knygą, įstrigo tai, kad knygoje yra labai daug detalių, niuansų, stebina aštri T.Venclovos atmintis. Galbūt jums įstrigo ir kai kurie kiti aspektai? Kokius stipriausius epizodus prisimenate iš šios knygos?
– Iš tikrųjų ši knyga yra T.Venclovos memuarai trumpų klausimų ir ilgų atsakymų forma. O kadangi jo gyvenimas buvo įdomus, tai įspūdingų epizodų yra nemažai, ir nuo pat vaikystės. Beje, susiradau tą namą Fredoje, kur jis buvo prisiglaudęs per karą – ten dabar yra Petro Cvirkos memorialinė lenta (su juo juk susigiminiavo Tomo motina). Įspūdingas ir pokario Vilnius, kai Tomas eidavo į mokyklą pro griuvėsius. Ypač įdomus jo gyvenimas Maskvoje (1961–1964 m.), ir čia jis pačioje pradžioje aiškiai pasako, kad vaikštant gatvėmis toji sostinė atrodė nykus miestas, bet „ypatinga Maskva buvo žmonėmis – jeigu randi tuos, kurių reikia“. Kaip tik tokių jis rado – neoficialus pogrindinis kultūrinis gyvenimas ten buvo nepaprastai gyvas, margas ir įdomus.
Jautri tema – Tomo santykiai su tėvu. Nesąžininga būtų tikėtis, kad jis ims ir lengva ranka beatodairiškai pasmerks tėvo kolaboravimą su sovietų valdžia, bet vienoje vietoje prisipažįsta: „Man sunku ir skaudu apie tai kalbėti.“
– Kiek verčiant šią knygą buvo svarbus bendravimas su pačiais autoriais? Ir kiek laiko truko kūrinio vertimas?
– Su Elen Hinsey bendrauti nebuvo būtinybės, o su Tomu bendravome taip: išvertęs vieną ar du skyrius siųsdavau jam, ir jis paskui atsiųsdavo man su pataisymais bei komentarais. Žinoma, buvo ir klausimų, ir pasvarstymų. Vertimas truko apie pusę metų intensyvaus darbo. Čia būtina pridurti, kad galutinai tekstą nugludinti padėjo dvi patyrusios ir kruopščios redaktorės – pati leidėja Giedrė Kadžiulytė ir Audra Kairienė.
– Literatūros ekspertė Jūratė Čerškutė, kalbėdama apie šią knygą, pabrėžė, kad šios knygos leidimas paliudija ir tai, kad šis autorius yra ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio. Sutinkate su tuo? Visgi, apie ką daugiau ši knyga – apie tą, buvusią, epochą ar apie Tomo Venclovos asmenybę?
Svarbu pabrėžti, kad buvusi epocha čia neatsiejamai įsiaudusi į Tomo Venclovos asmenybę – jis ne tik toje epochoje gyveno, bet ir įsitraukė į priešinimąsi diktatūrai ir politinei bei kultūrinei niveliacijai.
– Pasaulinis kontekstas reikšmingas pačioje knygoje. Svarbu pabrėžti, kad buvusi epocha čia neatsiejamai įsiaudusi į Tomo Venclovos asmenybę – jis ne tik toje epochoje gyveno, bet ir įsitraukė į priešinimąsi diktatūrai ir politinei bei kultūrinei niveliacijai. Kaip teigiama „Neue Zürcher Zeitung“ recenzijoje, šio rašytojo biografijoje ryškiai atsispindi didieji istorijos poslinkiai. Ir tai, sakyčiau, bene svarbiausia, kuo ši knyga reikšminga ir labai įdomi. Antra vertus, daug ką įdomiai atskleidžia eilėraščiams skirti skyriai.
– Ši pokalbių su Tomu Venclova knyga pirmiausia buvo išleista Vakaruose ir tik dabar lietuvių kalba. Kam, jūsų nuomone, ji turi daugiau ką pasakyti – vakariečiams ar galbūt kaip tik mums, lietuviams? Ir kuo ši knyga, jūsų nuomone, svarbi būtent dabar – mano įsitikinimu, tai nėra tik praeities liudijimas, ji nemažai gali pasakyti ir apie šiuos laikus, apie mūsų mentalitetą, jo formavimąsi.
– Vakariečiams ši knyga gali labai daug pasakyti – čia yra esminių ne tik Lietuvos, bet ir apskritai Rytų Europos (labiausiai Rusijos, Lenkijos) istorijos, ypač kultūros istorijos (daugiausia komunistinio laikotarpio) aspektų. O ir Tomo pažintis su Anna Achmatova, Czesławu Miłoszu, Josifu Brodskiu buvo ne paviršutiniška, o įdomiai susisiejusi su tų rašytojų asmenybėmis, tad jo liudijimas turi išliekamąją vertę pasaulio literatūros kontekste.
Apie lietuvių mentalitetą ir jo formavimąsi Tomas Venclova yra kalbėjęs ir anksčiau, gana kontroversiškai – galima nesutikti, bet tai reikalinga, ir apie tai verta diskutuoti.
Vakariečiams ši knyga gali labai daug pasakyti – čia yra esminių ne tik Lietuvos, bet ir apskritai Rytų Europos (labiausiai Rusijos, Lenkijos) istorijos, ypač kultūros istorijos (daugiausia komunistinio laikotarpio) aspektų.
– Praėję metai pažymėti labai įdomių negrožinės literatūros kūrinių išleidimu. Susidomėjimas negrožine literatūra pastaraisiais metais išaugęs ir užsienyje. Kodėl, jūsų manymu, taip yra? Gal pasaulyje, kuris dabar išgyvena tam tikrus lūžių, netikrumo laikus, negrožinė literatūra duoda tam tikrus ženklus, galimybes geriau susigaudyti jame?
– Be abejo, negrožinė literatūra gali padėti suprasti kintantį pasaulį ir tai, kaip mes į jį reaguojame. Pastaruoju metu mane sudomino kiek anksčiau išleista knyga – Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano „Mąstymas, greitas ir lėtas“: be kita ko, apie tai, kaip mes greituoju mąstymu, dažnai pasiduodami kolektyviniams impulsams, esame linkę klaidingai vertinti mus supančią tikrovę.
Bet man čia nėra konkurencijos su grožine literatūra. Tai tas pats, kas siūlytumėme dėl vienokio ir kitokio pavidalo dokumentikos atsisakyti muzikos.
– Kokios knygos jums pačiam pastaruoju metu paliko didžiausią įspūdį, ką galėtumėte rekomenduoti skaitytojams? Ir ką šiuo metu verčiate ar ketinate imtis kokio vertimo?
– Labai sveikinu 15min iniciatyvą rinkti geriausias metų knygas. Iš lietuvių autorių man šiemet įsiminė Tomo Vaisetos „Orfėjas“ – iš dalies dėl to, kad tai yra knyga prieš srovę, liūdnas, melancholiškas pasakojimas, nesiekiantis pagaulaus efekto, bet leidžiantis pasigrožėti savitu stiliumi ir jausena.
Neseniai perskaičiau dar vieną Javiero Maríaso romaną (angliškai). Lietuvių skaitytojams patarčiau pagal galimybes susirasti šio autoriaus romaną „Tokia blyški širdis“, nors siūlyti man visada šiek tiek nejauku: tikrai ne visiems tai tiks ir patiks. Šiame pasaulyje mes esame skirtingi ne tik kaip žmonės, bet ir kaip skaitytojai, – žmonija įdomi savo įvairove, o šis įdomumas ypač gerai atspindimas geriausioje literatūroje.
Greitai turėtų pasirodyti mano išverstas Josepho Campbello, vieno garsiausių pasaulio mitologijos tyrinėtojų, paskaitų rinkinys „Mitai mūsų gyvenimui“. Ten, be kita ko, daug kalbama apie tai, kaip mitologija ir religija, kuria daug kas nebetiki, gali būti reikšminga šiuolaikiniame pasaulyje. O tai, kad pasaulis per dešimtmečius, praėjusius po knygos originalo išleidimo, įdomiai pasikeitė, kelia dar ir papildomų minčių.
– Kiek jums pačiam svarbūs literatūriniai apdovanojimai pasirenkant knygas, į kuriuos iš jų atkreipiate ypatingą dėmesį? Ar Lietuvoje jų dar trūksta?
– Lietuvoje trūksta vieno svarbiausio apdovanojimo – tokio, kokį turi britai su anglakalbiais partneriais (Bookerio), prancūzai (Goncourt’ų), vokiečiakalbės šalys (Deutscher Buchpreis), beje, panašių turi ir mažesnės Europos šalys (Lenkijoje Nike).
O kol kas iš bėdos neblogai sekasi su metų knygų dvyliktuku ir penketukais. Man renkantis, ką skaityti, premijos svarbios tuo, kad atkreipia dėmesį į gerą literatūrą, nors, savaime aišku, dalis gerų knygų lieka be premijų. Ir sau, ir kitiems patariu rinktis iš vadinamojo trumpojo sąrašo (pvz., penketuko), ir Lietuvoje man visada būna įdomūs penketukai, o ką skaitytojai išrinks geriausia knyga, svarbiau yra autoriui, o ne skaitytojams. Šiuolaikinė literatūra labai įvairi, įvairūs ir skaitytojai, – visi turėtumėme suvokti, kad nėra kokio nors vieno visiems absoliutaus kokybės standarto. Renkantis iš keleto knygų aprašymų (ir recenzijų – čia kalbu ir apie užsienio premijų finalinius sąrašus) galima nuspėti, kas man asmeniškai bus artimiausia, o juk tas galutinis vienų metų laimėtojas būna gana subjektyvus ir pusiau atsitiktinis pasirinkimas. Kas kita Nobelio premija, kur žvelgiama į viso gyvenimo kūrybą, bet ir čia iš laureatų turime rinktis kiekvienas pagal savo skonį, nors dažniausiai tai būna labai geri rašytojai.
Bet šiaip, nors nuo seno daugiausia domėjausi XX amžiaus rašytojais, iki šiol dar kaip tik tame amžiuje ieškau, ką galima atrasti. Manau, kad gera literatūra yra vertinga sub specie aeternitatis (amžinybės požiūriu) ir kaip tik todėl ji nesensta.
