Kaip susigaudyti sąvokų painiavioje?
Ar egzistuoja skirtis?
Kai kuriuose anglakalbiuose užsienio leidiniuose vietoje pop ir elitinės literatūros skirties kalbama apie genre fiction bei literary fiction. Ką apie tai mano D.Satkauskytė?
„Taip, problema su sąvokomis yra. Genre fiction – lengvai išverčiamas į žanrinę literatūrą. Tai apima meilės romanus, kriminalinę literatūrą su daugybe žanrinių atšakų, fantastiką ir t.t. O fiction – sudėtingiau išversti, dažniausiai liekame prie grožinės literatūros, gal ir senstelėjusio termino, bet kol kas nieko geresnio neturim”, – teigė ji.
D.Satkauskytė išryškino, jog skirtis tarp šių sričių yra dinamiška, o kai kurie populiarios literatūros kūriniai vėliau tampa kanono dalimi: „Bet čia jai kita problema, už kurios slypi daugybė klausimų: kas ir kaip formuoja kanoną, kokį poveikį kanono dinamikai turi socialiniai faktoriai, tokie kaip raštingumo padidėjimas (ar krizė, kaip kartais šiandien sakoma), laisvo laiko turėjimas, taigi ir darbo bei užimtumo pokyčiai, technologijų raida ir t.t.“
Skirtis tarp šių sričių yra dinamiška.
Tai, kad ribos trinasi, teigia ir populiarių romanų autorė L.Ever: „Pažiūrėkite, kas vyksta su filmais. Anksčiau serialas buvo pop kultūra, o dabar juos stato garsūs režisieriai ir juose vaidina garsūs aktoriai. Analogiškai ir su literatūra – nustatyti, ar tai pop, ar elitinės literatūros autorius, darosi sudėtinga.“
„Galbūt anksčiau būdavo, jog kiekvienas Rašytojų sąjungos narys kuria rimtąją, o į ten nepatenkantis tėra wannabe rašytojas. Susidaro įvaizdis, kad pop literatūrą kuria žmonės, nesugebėję tapti normaliais rašytojais, bet iš tiesų tai yra sąmoningas pasirinkimas <…>. Galiausiai kiekvienas turi nesistengti būti tuo, kuo nėra. Ir tai liečia tiek rašytojus, tiek skaitytojus“, – teigė ji.
Šios skirtys trinasi.
Pop literatūros sąvoka
D.Satkauskytė pabrėžia, kad netiesa, jog pop ir elitinės literatūros skirtis ir sąvokos neegzistuoja: „Jos plačiai tebevartojamos Vakarų akademiniuose tyrimuose, kaip ir plačiai tyrinėjami šių grupių santykiai, persiklojimo zonos.”
„Jau kokį 20–30 ar net daugiau metų kalbama apie tai, kad pop struktūros, pavyzdžiui, žanrinės, sėkmingai naudojamos ir elitinėje literatūroje. Tačiau palaikau Neringą Butnoriūtę – tam tikra skirtis vis dėlto egzistuoja: pop literatūra yra „greito vartojimo“, ji skirta pramogai. Ji remiasi tam tikromis struktūrinėmis klišėmis, kuriomis žaidžia – išradingai, meistriškai arba ne.
Remiasi tam tikromis struktūrinėmis klišėmis, kuriomis žaidžia – išradingai, meistriškai arba ne.
Pop literatūra, netgi jei prisimintume sąvokos genezę, yra siejama ne tiek su skaitytojų kiekiu, kiek su tam tikrų skaitytojų grupių skaitymo būdu. Kiekybė – toks „pašalinis poveikis“. Tiesa, dabar, įsiterpiant rinkodarai, dažnai jau ir sąmoningas komercinės sėkmės siekis”, – 15min pasakojo pašnekovė.
„Sąvoką „laisvalaikio“ išsirinkome pačios, nes nenorėjome to vadinti pop literatūra (tai duoda blogą prieskonį). Galima ginčytis ir sakyti, jog visos knygos skaitomos laisvalaikiu, tiek pop, tiek „rimtoji“. Laisvalaikio literatūra – lengvo žanro literatūra, kurią skaitant nereikia įdėti daug jėgų. Į šį pavadinimą įeina viskas, kas nėra rimtoji literatūra. Negalima sakyti, jog ji visiškai nevertinama. Juk yra daug lengvų kūrinių, laiminčių konkursus. O „Metų knygos rinkimus“ pernai laimėjo visiškai lengvas kūrinys. Ta pati K.Sabaliauskaitė, R.Kmita rašo laisvalaikio literatūrą“, – pasakojo R.Sagė.
Elitinės literatūros sąvoka
Anot D.Satkauskytės, „elitinė literatūra, taip gana grubiai nubrėžiant skirtį, kuriama kaip estetinis ir egzistencinis įvykis.
Ir kaip kalbos menas, kad ir ką kas sakytų. Tai, žinoma, nereiškia, kad pop literatūra neturi savos estetikos ar kad ji kartais neperžengia trumpalaikio malonumo funkcijos.“
Kodėl konfliktuojama?
„Trūksta pagarbos kitokiam žanrui“
Komentuodama susidariusio konflikto priežastis, L.Ever sako: „Ko gero, šios atskirtys atėjo iš elitinių rašytojų susireikšminimo, kuris pastebimas ir visuomenėje (juos tikrai gerbiu ir skaitau visas naujienas bei seku tendencijas). Mūsų visuomenėje vis dar yra „konkuravimo genas“ – žmonės nesuvokia, jog kiti lygiai tokie pat vertingi <…>.
Lietuvoje man trūksta pagarbos kitokiam žanrui, žmogui, kūrėjui, darbuotojui, profesijai. Manau, kad jaunoji karta jau to nebeturi. Čia mūsų, užaugusių prie anų laikų, problemos.“
L.Ever nuomone, keista, kad pačios leidyklos bei knygynai elitinės ir pop literatūros nediferencijuoja, – pavyzdžiui, Vokietijoje yra atskiros detektyvų lentynos, kuriami atskirti detektyvų, bestselerių reitingai. Rašytoja priėjo išvadą, jog skirstymas nėra jau toks blogas dalykas. Bėda tame, jog reikia aiškesnio popso įvardijimo.
„iš noro turėti vieną centrinį polių“
D.Satkauskytės nuomone, Lietuvoje konfliktas kyla „tuščioje vietoje“ iš noro turėti vieną centrinį polių, kuriame kiekvienas literatūros lauke pasirodantis autorius ir kūrinys – netiesiogiai pretenduoja į „elitinę“ literatūrą. Apie tai jau yra užsiminęs ne vienas, kalbėjęs šia tema.
D.Satkauskytė teigia: „Abu literatūros tipai puikiai gali gyvuoti paraleliai, kartais gali persikloti, flirtuoti vienas su kitu, kaip Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ <...>. Tačiau gebėjimas skaityti sudėtingesnę ar elitinę literatūra turėtų būti ugdomas (kiek jis gali būti išugdomas ne specialiose universitetų programose – kitas klausimas).“
D.Satkauskytė komentavo ir „Metų knygos rinkimų“ konfliktą: „Buvo mestas argumentas, jog kritikai vertina niekieno neskaitomas knygas. Jos dažnai būna neskaitomos ne todėl, jog parašytos neprieinamai, o dėl to, kad reikalauja kitokių skaitymo įgūdžių nei populiarioji literatūra.“
R.Sagės teigimu, tarp skirtingų žanrų nereikia jokios konfrontacijos: „Kalbant apie K.Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“ – suprantu, kodėl jos neišrinko.“
Pop literatūros lauko problemos
Ne visiems mokslininkams pop literatūra įdomi
Kalbėdama apie pop literatūros tyrimus, D.Satkauskytė teigia, kad su šia literatūra tikrai yra ką veikti – pasaulyje gausybė šios srities tyrimų.
„Tačiau Lietuvoje sistemiškesnių tyrimų nelabai aptiksi. Viena vertus, dėl mokslo politikos, kuri verčia dirbti pagal penkmečio planus, ir negali staigiai keisti tyrimų krypties, kad ir kiek problema būtų aktuali šiuo metu, turi „vykdyti planą“, – teigė ji.
Reikia keisti optiką ir skaitymo kodą, ir kai kuriais atvejais tai labai sunku.
D.Satkauskytė išryškina ir pačių akademikų įpročius: „Įpratus dirbti su vadinamąja elitine literatūra, čia reikia keisti optiką ir skaitymo kodą, ir kai kuriais atvejais tai labai sunku. Štai man yra iššūkis skaityti populiarų meilės romaną, baisiai nuobodu, nervina kalbinis ir struktūrinis plokštumas. Pakenčiu, net mėgstu tik kriminalinę literatūrą ar gerai suregztus trilerius. Bet kaip tyrėja turėčiau asmenines preferencijas dėti į stalčių...“
Ką, anot literatūrologės, atskleidžia tokie tyrimai? „Kažką, kas nėra jau grynai literatūriška: pavyzdžiui, kriminalinės literatūros tyrimai – siejami su modernybės formavimusi ir periodinės spaudos plitimu, atrandama socialinė kritika, o meilės romanų tyrėjai mato technologijų įtaką meilės romanų atsiradimui, feministines ir patriarchialines linijas, atpažįsta mitines struktūras. Pagaliau keliami klausimai, kaip tokia literatūra skaitoma“, – sakė ji.
R.Sagės nuomone, nebūtinai moksliškai pop literatūrą svarbu nagrinėti: „Tačiau ji turėtų užimti tokią pačią lentyną, o gal net didesnę nei elitinė literatūra, nes keičiasi pasaulis ir požiūris. Mums nebereikia taip slėptis – žmonės tikrai turi daug ką pasakyti, jie keliauja ir daug ką pastebi. Manau, jog šis rašymas toks pat vertingas.“
Trūksta profesionalios kritikos
L.Ever nuomone, tas susipriešinimas Lietuvoje gal ir dėl to, kad popsui priskiriamos ir tikrai geros, išliekamąją vertę turinčios, ir prastos, kartais net su klaidom parašytos knygos. Profesionali populiarių knygų kritika labai padėtų skaitytojui atsirinkti.
Profesionali populiarių knygų kritika labai padėtų skaitytojui atsirinkti.
„Jei kritikai dažniau pakalbėtų apie puikius pramoginius romanus, tai žodis popsas nebebūtų toks baisus, – sakė ji. – Man būtų labai įdomu sužinoti, kokie trendai, ką skaito lietuvių skaitytojas, ko jis nori? Kas jam patinka tuose atspalviuose, ko jis neranda lietuviškose knygose?“
Būtų įdomu sužinoti, kokie trendai, ką skaito Lietuvių skaitytojas, ko jis nori? Kas jam patinka tuose atspalviuose, ko jis neranda Lietuviškose knygose?
Kaip teigė R.Sagė: „Kritikai ir mokslininkai mūsų tikrai nepastebi, tačiau dėl tos pačios priežasties – jiems tiesiog neįdomu. Kol kas parašiau tik 2 knygas, tačiau tai nėra kažkokios kelių sluoksnių knygos. Tai lengvas skaitalas. Žodžiu, trūksta susidomėjusių kritikų, tačiau čia jau reikėtų klausti, kaip universitete šiuos žmones ruošia.“
Nėra atskirų rinkimų
Ar pop literatūra turi savo apdovanojimus? R.Sagės žodžiais, Llll bandė juos steigti, tačiau negavo kultūros tarybos finansavimo. „Šios minties nepaleidžiame. Norėtume įsteigti pirmosios moters, kūrusios laisvalaikio literatūrą, Sofijos Tyzenhauzaitės vardo premiją. Surinktume visus žanrus – detektyvus, meilės, asmeninius pasakojimus“, – sakė R.Sagė.
Kaip literatūros lauke jaučiasi pop rašytojai?
Laukia, kad kažkur pakviestų
R.Sagė kartu su Aukse Šiugždiniene yra Llll įkūrėjos. Anot R.Sagės, Lygos tikslas – suburti besijaučiančius periferijoje autorius ir vystyti veiklas, įsisteigti apdovanojimus, suburti autorių bendruomenę, kurie rašo laisvalaikio literatūrą.
Bet ar Llll nariai vis dar jaučiasi periferijoje? „Šis jausmas ne tiek išnykęs, kiek visi laukia, jog juos pakviestų į kažkokius skaitymus, pasisakymus. Dažniausiai pop literatūros autorių niekas niekur nekviečia, nes iš rimtosios literatūros požiūrio – tai neverta dėmesio literatūra. Tačiau visada galima kažką daryti patiems ir nelaukti, todėl, manau, jog čia tiesiog iniciatyvos klausimas. Tą patį sako rimtieji rašytojai ir literatūrologai“, – sakė R.Sagė.
Čia tiesiog iniciatyvos klausimas.
Trūksta kolegiškumo
L.Ever nuomone, „Lietuvoje literatūrinis būrelis sukasi aplink Rašytojų sąjungą, ir jame yra rašytojai, kritikai ir tie, kas skirsto pinigus – visokie kultūros komitetai.
Jie glaudžiai viename ratelyje sėdi ir nenori įsileisti svetimų – jeigu nepriklausai šiam rateliui, su tavim neverta kalbėti. Gyvenant Berlyne tas nesijaučia, net ir susipažinus su garsiu rašytoju, tuoj pat jaučiamas kolegiškumas ir noras padėti, ko Lietuvoje vis dar pasigendu.“
L.Ever pastebėjimu, Lietuvoje egzistuoja atskirtis ne vien tarp elitinės ir pop literatūros: „Atskirtis tarp vyrų ir moterų rašytojų, rašytojų iš filologų ir žurnalistų klano. Tuo paaiškinčiau atsargų K.Sabaliauskaitės kūrybos vertinimą. Pastebiu atskirtį ir tarp gyvenančių Lietuvoje ir emigravusių rašytojų – kartais egzistuoja požiūris, jog jie rašo, nes neturi veiklos.“
Dar kartą apie kokybišką literatūrą
Anot R.Sagės, kokybiška literatūra – kiekvienam žmogui konkrečiame gyvenimo laikotarpyje yra individuali.
Tai jau sena istorija.
Ar laisvalaikio literatūra gali būti tokia pat kokybiška? R.Sagė atsakė: „Be abejo, tai jau sena istorija. Galbūt prieš 10 metų ieškant informacijos kultūrinėje spaudoje kritikai įvardijo pop literatūrą kaip prastą. Tačiau dabar taip tikrai nebėra. Literatūra pasaulyje 10–15 metų laikotarpyje labai pasikeitė. Kalbėjau su literatūrologu Regimantu Tamošaičiu, kuris teigė, jog tėra gera ir bloga literatūra, o žanras kokybės tikrai neįvardina.“
„Pavyzdžiui, pagal „Metų knygos“ taisykles knygas renka kritikai. O plokščia laisvalaikio literatūra jiems nėra įdomi. Tai galima suprasti – daug metų jie studijuoja literatūros mokslą. Dėl šios priežasties „Metų knygos rinkimai“ yra rimtosios literatūros konkursas“, – sakė ji.
D.Satkauskytė teigia, jog amžinų ir absoliučiai objektyvių estetinės vertės kriterijų nėra: „Kas yra kokybiška literatūra, sprendžiame remdamiesi kontekstu, lygindami. Vertinime dalyvauja ir tam tikri skonio sprendimai, o mūsų skonis yra suformuotas tiek instituciškai, tiek asmeniškai, mūsų skaitymo istorijų. Dėl šios priežasties visokiose komisijose yra diskutuojama, ieškoma argumentų ir galų gale – balsuojama.“
