Pirmasis romanas lietuviškai „Paryžiaus paslaptis“ (vertė Aušra Kaziukonienė, išleido „Tyto alba“) – tai pabėgimas į Paryžių, paslapčių miestą, į meno pasaulį, kuriame ištinka meilė.
Paryžius – miestas su praeitimi. Jis buvo okupuotas, griautas, jame daug dar vis neatrastų lobių. Kaip, pavyzdžiui, butas, ilgus dešimtmečius glūdėjęs užmaršty, daugelio romanistų įkvėpimo šaltinis.
Flora – jauna, bet patyrusi meno kūrinių vertintoja tiria turtingos ir įtakingos Vermeilų šeimos meno lobius, gilinasi į jų istoriją. Kodėl šie turtai buvo taip ilgai slepiami nuo žmonių, ką nutyli aikštingi ir valdingi Vermeilai? Merginą vis labiau įsuka istorijos ir įvykių verpetas. Ir jausmai, kuriems ji ilgai stengėsi nepasiduoti…
Romane plėtojomos dvi siužetinės, tolydžio persipinančios linijos – Antrojo pasaulinio karo metų ir šiuolaikinio Paryžiaus. Tai pasakojimas apie dramatiškus žmonių ir paveikslų likimus, šeimos paslaptį ir ilgai nepastebėtos meilės istorija.
Karen Swan interviu pasidalino mintimis apie savo dešimtą romaną „Paryžiaus paslaptis“ir kūrybinės virtuvės ypatumais.
Tačiau labiausiai mane domino mįslė: kodėl, praėjus tokiai daugybei metų po karo, niekas į šį butą taip ir negrįžo. Juk kaimynai turėjo pastebėti, kad butas tuščias?
– Apie ką romanas „Paryžiaus paslaptis“? Kas įkvėpė jį parašyti?
– Rėmiausi tikrais įvykiais – prieš kelerius metus Paryžiuje buvo rastas užrakintas butas, kurį savininkai apleido dar Antrojo pasaulinio karo metais. Ši istorija akimirksniu išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose, mane irgi sužavėjo buto nuotraukos, jose įamžinta dešimtmečiais nepaliesta istorija. Tačiau labiausiai mane domino mįslė: kodėl, praėjus tokiai daugybei metų po karo, niekas į šį butą taip ir negrįžo. Juk kaimynai turėjo pastebėti, kad butas tuščias? Kas nors turėjo žinoti apie šį butą, bent dėl praktinių dalykų – mokesčių ar remonto procedūrų? Nesunku suprasti, kodėl butas buvo apleistas, gerokai sunkiau – kodėl taip ilgai nebuvo atrastas? Šis klausimas ir tapo naujojo romano šerdimi.
– Romano herojė – Flora Saiks. Kokia ji?
– Ji viena mėgstamiausių mano kada nors sukurtų personažų, buvo tiesiog nuostabu apie ją rašyti. Flora yra iš tų retų veikėjų, kurie gimsta galvoje visiškai susiformavę. Būtent todėl manau, kad čia, Freudo terminais kalbant, galima aptikti ir dalelę noro išsipildymo. Sugalvojau jai vardą jau žinojau, kas ji, kaip atrodo, kaip rengiasi, kaip elgiasi. Ši šauni ir elegantiška Londono mergina išsiskiria miestietiška pasaulėžiūra. Ji dievina didmiesčio ritmą ir spalvingas socialines patirtis, yra kosmopolitiška, todėl Vienoje ar Paryžiuje jaučiasi taip pat puikiai, kaip ir gimtajame Londone. Negana to, Flora yra šeimos numylėtinė – ji nuostabi, populiari, trumpai tariant, gyvenimas jai šypsosi.
Bet užuot priėmusi šią šypseną kaip dovaną, Flora ją priima kaip bausmę: gyvenimas be rūpesčių ilgainiui jai tampa problema. Galite vadinti mane griežta presbiterijone, tačiau, mano įsitikinimu, sunkumų žmogui reikia ne vien tam, kad tobulėtų. Jie daro mus laimingesnius – tik patyrę liūdesį iš tiesų galime atpažinti ir įvertinti laimę, tiesa? Privilegijuotas Floros pasaulis, kupinas mirusių tradicijų ir besikartojančių socialinių aktų, pamažu ima ją dusinti. Ji tampa griežta ir kategoriška, abejinga ją supančiam grožiui ir sėkmei, be to, įsitikinusi, kad perprato pasaulį ir jo paslaptis. Todėl kai Flora susipažįsta su Vermeilų šeima – o ypač su vėjavaikišku ir taisyklėms nepaklūstančiu jų sūnumi Ksaveru – ji palengva išsivaduoja iš savo stingulio ir yra priversta akis į akį susidurti su savo instinktais ir nesuvaidintomis emocijomis.
– Flora – vaizduojamojo meno agentė. Ar prieš rašydama knygą domėjotės aukcionais ir garsiausiais dailės kūriniais?
– Taip, labai. Man pasisekė, nes mano bičiulis dirba Londono „Christie‘s“ aukcione, o kitas prižiūri karalienės Elžbietos II meno lobius Karališkoje kolekcijoje. Taigi turėjau idealias sąlygas informacijai apie meno pasaulį gauti. Tačiau pokalbių su draugais, žinoma, neužteko, turėjau pati daug skaityti, prenumeruoti naujienlaiškius, dalyvauti aukcionuose... Aš labai ruošiuosi kiekvienai knygai, kurią rašau. Netgi, sakyčiau, ruošiuosi tol, kol didžiausia problema tampa ne per menkas, o priešingai – per didelis – romano temos išmanymas. Tuomet stengiuosi nesudėti visų sukauptų žinių į knygą vien todėl, kad galiu tai padaryti.
– Koks jūsų mėgstamiausias tapytojas?
– Aš labai mėgstu Anne Magill, šiuolaikinę menininkę, tapančią išskirtinai rusvais sepijos atspalviais. Ji vaizduoja mažas žmonių grupes, užsiimančias įvairia veikla – jodinėjančius paplūdimiu, stovinčius ant uolos krašto, plaukiančius laivu... Jos jautrūs paveikslai pasižymi karo nuojauta, veikėjai visuomet pablukę, neryškūs, tarsi matomi per miglą, debesis ar vėjo sutaršytus plaukus. Paveikslai primena nutapytas fotografijas, o žmonės juose atrodo taip įtaigiai, kad net norėtum juos pažinoti.
– Kada supratote norinti būti rašytoja?
– Gana vėlai, nors kai kurie žmonės man nuolat kartojo, kad būsiu rašytoja – mokytojai mokykloje, draugai, kuriems rašydavau padėkos atvirutes. Jiems tai atrodė akivaizdu, tarsi iš anksto išpranašauta ateitis – galbūt dėl to jai ir priešinausi. Savo karjerą pradėjau kaip žurnalistė, bet daugiau dirbau su mada nei su pačiu žurnalu. Pradėjau nuo stiliaus patarimų – atsibodo. Tuomet rašiau apie mados tendencijas – atsibodo. Ėmiausi analizuoti įvairius mados fenomenus – ir vėl atsibodo. Galiausiai tapau redaktore (taigi turėjau užsiimti ir autorių atranka) ir tik tada supratau, kad noriu būti rašytoja.
Tuo metu kaip tik laukiausi savo pirmojo vaiko ir drauge su savo gydytoja parašiau negrožinį kūrinį apie nėštumą. Šios gydytojos pacienčių sąraše buvo ir labai garsių pavardžių, tokių kaip Gwyneth Paltrow, Kate Moss ar Stella McCartney, kurioms irgi teko patirti įvairias priešgimdyvines procedūras.Bendras darbas buvo išties įdomi patirtis. Vėliau knygos agentė ilgai mane įtikinėjo išbandyti jėgas grožinės literatūros srityje. Aš nuoširdžiai galvojau, kad tai – beprotiškas pasiūlymas, bet vos prisėdau prie stalo ir pabandžiau užrašyti išgalvotą sceną, iškart supratau, ką taip ilgai man bandė įrodyti artimiausi žmonės...
Rašyti man atrodė natūralu kaip kvėpuoti, ir aš supratau, jog mintyse pasakojau istorijas visą gyvenimą – tai atrodė taip paprasta ir įgimta. Buvau įsitikinusi, kad visi taip gyvena. Pasirodo, ne. Tai buvo kūrybingo ir nerimstančio proto bruožas, pavadinkime, „rašytojo“ bruožas. Bet būdama dvidešimties metų mergina, mėgstanti vaikščioti į madų pristatymus, ilgai to nesupratau.
– Kadangi domitės mada, ar skiriate papildomą dėmesį savo kuriamų personažų aprangai?
– Kitaip neišeina. Šiais laikais mada turbūt svarbesnė nei kada nors anksčiau: mes vis daugiau dėmesio skiriame tam, kokią žinią savo drabužiais ir stiliumi perduodame pasauliui. Mados industrija dar niekada nebuvo taip arti žmogaus: naujų kolekcijų pristatymai transliuojami tiesiogiai, o mados tinklaraštininkai yra įgavę tokį pat aukštą statusą kaip ir mados žurnalai. Aš stengiuosi personažų stilių pateikti kaip jo asmenybės dalį. Man tai labai svarbu tiek kūrybiniame etape, kai kuriu personažo asmenybę ir siužeto vingius (pavyzdžiui, posakis „Prada ar Gucci mergina“ man yra personažo įvaizdžio, apimantis šukuoseną, makiažą, apavą, aksesuarus ir kitus stiliaus elementus, trumpinys), tiek skaitymo lygmenyje, tai yra, kokią žinią skaitytojams perduodu savo sukurtų veikėjų aprangos stiliumi.
Kartais – ryškiausiai romane „Kalėdos pas Tifanį“ – man tekdavo kurti charakterius veikėjų, nieko nenutuokiančių apie madą. Tuomet juodraštyje palikdavau tuščias vietas su „XXXXXXXX“ kone iki paskutinės minutės, kol atiduodavau kūrinį leidyklai – tiesiog nežinodavau, kaip jas užpildyti! Tiesiog negali liautis žinoti to, ką žinai. Tai tas pat, kaip paprašyti muzikanto negirdėti muzikos ritmo.
Mėgstu pokalbių laidas, kuriose šnekamasi su intelektualiais ir aiškiai mintis dėstančiais žmonėmis, atstovaujančiais įvairiausioms profesijoms. Mane domina jų gyvenimo istorijos, kompetencijos ir nuomonės apie mus supantį pasaulį.
– „Paryžiaus paslaptis“ – dešimtas jūsų romanas. Kaip jums pavyksta išlikti kūrybingai ir produktyviai tokį ilgą laiką?
– Mano paslaptis – klausytis kuo daugiau radijo laidų, ypač – ketvirto BBC radijo kanalo. Mėgstu pokalbių laidas, kuriose šnekamasi su intelektualiais ir aiškiai mintis dėstančiais žmonėmis, atstovaujančiais įvairiausioms profesijoms. Mane domina jų gyvenimo istorijos, kompetencijos ir nuomonės apie mus supantį pasaulį. Tai gali būti Kembridžo matematikos profesorius, astronautas ar grynaveislių žirgų prekeivis. Konkretus pašnekovas net nėra svarbu – jie visi papasakoja kažką, kas mane sudomina. Man svarbu kuo daugiau žinoti apie gyvenimus ir patirtis, kurios tolimos man. Be to, labai daug skaitau – romanus, laikraščius, žurnalus, pavyzdžiui, tokius kaip „Vanity Fair“, kuriuose atrandu puikių straipsnių. Kitaip tariant – aš nuolat ieškau informacijos, kuri priverstų mane nustebti: „Tikrai?“
– Kaip pavyksta derinti rašymą ir trijų vaikų mamos veiklą?
– Dabar jie eina į mokyklą, tad daug lengviau. Kai pradėjau rašyti, mano jauniausiai dukrai buvo aštuoni mėnesiai, o sūnums – dveji ir ketveri metai. Vaikams augant, mano dienos vis ilgėjo ir tapo produktyvesnės. Stengiuosi kuo daugiau rašyti, kai vaikai mokykloje, bet, žinoma, kartais tenka dirbti ir vėlai vakare, savaitgaliais arba atostogų mokykloje metu. Vis dėlto man labai pasisekė: lankstus darbo grafikas reiškia, kad galiu dalyvauti mokyklos renginiuose, tėvų susirinkimuose ar vaikų sporto varžybose. Mano vyras dirba 12 valandų per dieną, jo darbovietė – miesto centre, važiuodamas pirmyn ir atgal jis užtrunka dar apie pusantros valandos. Todėl labai džiaugiuosi galėdama suderinti darbą su šeima.
– Kokie jūsų rašymo įpročiai? Kur rašote?
– Aš rašau taip pat lengvai, kaip ir miegu – bet kur ir bet kada. Jei mane spaudžia terminas, o mano dukra – baleto pamokoje, aš rašau tiesiog automobilyje. Žinoma, man patinka, jei rašydama turiu kur paganyti akis, tačiau triukšmas, laimei, manęs neblaško. Tarkime, jei man rašant berniukai šalia žaidžia PS4 arba važinėja riedučiais aplink mano kėdę, man netrukdo. Bet yra viena taisyklė – kambaryje, kuriame rašau, negali būti veidrodžio. Jei yra, aš tiesiog užmetu ant jo rankšluostį (sykį taip padariau vyro tėvų namuose, taip ne juokais nustebindama savo anytą). Kodėl? Rašydama daug laiko praleidžiu žvalgydamasi aplinkui, bandydama sugalvoti reikiamą žodį, eilutę ar netikėtą siužeto vingį, todėl mane stipriai išblaško, jei netikėtai išvystu savo pačios atvaizdą. O juk rašydama aš dažniausiai būnu suraukusi antakius, tad toks atvaizdas akimirksniu nubloškia mane iš kuriamo pasaulio į tą, kuriame reikia teptis kremu senstelėjusiai odai.
– Jei galėtumėte pakviesti bet kurį autorių, gyvą ar mirusį, pietų – ką pasirinktumėte?
– Ar galiu išsirinkti kelis? Jane Austen būtų pirmoji – aptartume sąmojį ir sudėtingą žmogaus prigimtį. Su Daphne du Maurier norėčiau pasikalbėti apie atmosferos kūrimą ir erdvės pojūtį, su Kate Atkinson ir Katherine Rundell – apie lyrinę, tačiau glaustą prozą, o su Johnu Irvingu – apie absurdo apraiškas kasdieniame gyvenime.
– Kokios knygos guli ant jūsų miegamojo staliuko?
– Šiuo metu daug tekstų, laukiančių korektūros, taip pat įvairūs pasiūlymai ir sąskaitos. Kalbant apie literatūrą, dabar skaitau E.O. Chirovici „Veidrodžių knygą“, kuri labai išpopuliarėjo ir netgi vadinama 2017 metų literatūros proveržiu. Tai – psichologinis trileris, primenantis garsųjį kūrinį „Mergina traukiny“. Knyga pasižymi kintančios perspektyvos technika ir nepatikimais pasakotojais, todėl skaitytojas nežino, kuo pasitikėti. Perskaičiusi šią, imsiuos knygos, apie kurią jau labai seniai svajoju – Kate Atkinson kūrinio „Gyvenimas po gyvenimo“. Tai – asmeninis malonumas, kuriuo pasilepinu atidavusi leidyklai savo pačios knygą. Be to, mačiau, kad pasirodė nauja Johno Irvingo knyga: nėra abejonių, kad jau savaitės pabaigoje ji irgi gulės ant mano miegamojo staliuko.
– Koks moteriškas personažas literatūroje jums patinka labiausiai?
– Mano atsakymas jus greičiausiai nustebins. Dažniausiai į galvą šauna Jane Austen sukurti Ema Wūdhaus ir Elizabet Benet personažai, nes tai – nuostabiai atkaklios ir drąsios moterys. Tačiau man labiausiai įstrigusios dvi jaunos merginos – Sofi Maksim ir Wilhelmina Silver, – jas sukūrė Katherine Rundell savo vaikams skirtose knygose „Stoglaipiai“ ir „Laukinė mergina“. Aš šias knygas skaitau savo devynmetei dukrai ir mudvi abi mėgaujamės knygų herojėmis: jos nėra nuolankios ir pavyzdingos merginos, išorinį grožį ir kūno lieknumą laikančios didžiausia sėkme. Ne, jos yra laukinės, veržlios merginos su nubalnotais keliais, jos laksto basomis ir susivėlusiais plaukais. Manau, kad vaikams, augantiems asmenukių ir vaizdų apsėstoje visuomenėje, labai svarbu suprasti, kad vidiniai dalykai yra svarbesni už išorinius. Aš tiesiog noriu, kad mano dukra jaustųsi laisva.
Pagal pgcbooks.tumblr.com parengė Dainius Vanagas
