Siūlome paskaityti knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ ištrauką:
Palikęs mobilųjį telefoną, į džinsų kišenę įsikišęs užrašų knygelę, Pancerovas pėsčiomis nuėjo į sutartą vietą – vieno prekybos centro stovėjimo aikštelę, kur tą vakarą buvo sausakimša. Aplink nematė nurodytos markės ir spalvos automobilio, todėl leidosi per aikštelę atsargiai žvalgydamasis. Mašina stovėjo bene tolimiausiame kampe, pasukta taip, kad tik priėjęs prie vairuotojo lango pamatysi, ar viduje kas nors sėdi. Atidarė galines keleivio dureles tamsintais stiklais ir įsėdo vidun. Ka į žurnalistą žvilgtelėjo per petį. Apsikeitus pasisveikinimais Pancerovas išsitraukė užrašų knygelę ir paklausė:
– Ar galiu užsirašinėt?
– Gali.
Ka pasakojo atidžiai perskaitęs žurnalistinį tyrimą. Sakė, kryptis teisinga: tiksliai išryškintas neatitikimas tarp Nausėdos rinkiminio biudžeto ir išlaidų, pagrįstai keliama prielaida, kad galėjo būti ir neoficialios paramos. Tačiau, šaltinio manymu, žurnalistai neturi pilno vaizdo.
– Yra ir kita šaka, – tęsė Ka. – Buvęs SEB banko ypač svarbių verslo klientų vadybininkas Jonas Vaičaitis.
Šią pavardę žurnalistai prieš pusmetį išgirdo iš kito šaltinio, tačiau, neradę daugiau duomenų, užsirašė į nepanaudotos informacijos failus ir pamiršo. Ka pasakojo, jog per ilgus metus darbo SEB banke Vaičaitis užmezgė artimus, patikimus ryšius su stambiais verslininkais, ypač gerai sutarė su pieno perdirbimo ir kitais agroverslais, žemės ūkio koncernais. Šaltinis nurodė, kad per 2019-ųjų prezidento rinkimus Vaičaitis važinėjo po Lietuvą pas pažįstamus verslininkus ir prašė paremti Nausėdos rinkiminę kampaniją. Esą kalbėta ir apie galimybę kandidatą remti neoficialiai: aukojant per darbuotojus, artimuosius, galbūt net grynais pinigais.
Ka vertinimu tokia parama galėjo būti reikalinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai gali padėti paslėpti ryšius, ypač jei pinigus duoda prieštaringos reputacijos verslininkas. Antra – įstatyminiai apribojimai: vienas žmogus kandidatui gali paaukoti ne daugiau nei dešimtadalį praėjusiais metais deklaruotų pajamų, o kai kurie verslininkai dėl finansinių gudrybių deklaruoja gaunantys mažas pajamas. Jeigu verslininkas ir politikas sutarė dėl didesniųpinigų, tai įstatymus galima apeiti skiriant per kitus žmones – darbuotojus ar giminaičius.
– Prisimink, kaip buvo su pienininkais, – sakė Ka.
Per rinkimus „Pieno žvaigždžių“ vadovai turėjo problemų, nes bandė paremti Nausėdą prieš tai nedeklaravę turto ir pajamų. Įmonės valdybos pirmininkas Julius Kvaraciejus skyrė šešis tūkstančius eurų, o jo kolega valdyboje Voldemaras Klovas ir vienos iš dukterinių įmonių vadovas Aušrys Baravykas – po tris tūkstančius. Paaiškėjus, kad jie nedeklaravo pajamų, Nausėda paramą turėjo grąžinti.
– Kaip manot, – klausė Pancerovas, – ar pats Nausėda žinojo apie Vaičaičio veiklą?
Ka atsakė negalįs tvirtinti, bet patikino, kad Nausėda pažinojo Vaičaitį, buvo susitikęs ir per rinkimus, ir jau tapęs prezidentu.
– Vaičaitis buvo gana dažnas svečias prezidentūroje.
Ka pasakojo, kad Vaičaitis rūpinosi stambių verslininkų pakvietimu į prezidento renginius, pavyzdžiui, inauguracijos šventę, nors dalis kviečiamųjų oficialiai Nausėdos per rinkimus nerėmė.
Esą pagrindinis Vaičaičio kontaktas Nausėdos aplinkoje buvęs Algė Budrytė: jie susitikdavo tiek per rinkiminę kampaniją, tiek jau įsikūrus prezidentūroje, būtent per ją bandyta derinti pakvietimus verslininkams.
– Turbūt žinai, už ką ji atsakė per rinkimus? – paklausė Ka ir pats atsakė: – Už finansus. Žiniasklaidoje rašyta, kad ji ir kiti artimiausio rato žmonės dirbo štabe nemokamai, bet aukojo Nausėdai tūkstantines sumas, mokėjo už feisbuko reklamą. Galima kelti klausimą, kokiomis lėšomis jie tai darė.
*
Po susitikimo su Ka žurnalistai prisiminė aną politiką, iš kurio prieš pusmetį išgirdo Vaičaičio pavardę. Pancerovas pasiūlė jam išgerti kavos „Laisvės TV“ redakcijoje, bet neatskleidė pokalbio temos. Pokalbyje dalyvavo ir Davidonytė.
– Žinau, kad mūsų prašymas nuskambės keistai, – kalbėjo Pancerovas, – bet paprašysiu išklausyti iki galo. Dabar tęsiam tyrimą apie Nausėdos rinkiminius finansus, priėjom labai svarbų tašką ir mums reikia patikrinti vieną informaciją. Todėl noriu paklausti: gal būtų įmanoma sužinoti, kas buvo tas šaltinis, kuris jums pasakė apie Joną Vaičaitį? Iš kur atėjo pirminė informacija?
Kaip ir buvo galima tikėtis, klausimas pašnekovą nustebino, todėl Pancerovas suskubo paaiškinti:
– Pavardės tikrai neklausiu. Mums svarbu suprasti, iš kokios srities atėjo ta informacija.
Pašnekovas kurį laiką svarstė, ką atsakyti.
– Galiu pasakyt, – prabilo atsargiai, – kad tas žmogus ne iš politikos.
– Iš tarnybų?
– Ne, ne iš tarnybų. Iš verslo srities.
– O gal galėtumėte jo paklaust, ar sutiktų neoficialiai pasikalbėti su mumis? – paklausė Pancerovas.
Pašnekovas į žurnalistus žiūrėjo tarsi vertindamas padėtį: klausinėjimas apie jautrios informacijos šaltinius nėra priimtinas, o prašymas su šaltiniu suvesti ir taip iš esmės šaltinį atskleisti gali sužadinti pagrįstą įtarumą.
– Aš galiu paklausti, – tarė pašnekovas. – Bet tikrai negaliu pažadėti.
– Suprantama, – patikino Pancerovas. – Bet mums tikrai labai reikia. Jeigu „labai reikia“ dešimtbalėje sistemoje būtų dešimt, tai mūsų poreikis yra septyniolika.
Pašnekovas nusijuokė.
– Gerai, – pasakė. – Paskambinsiu jam šiandieną.
Po šio susitikimo žurnalistai kurį laiką primindavo politikui apie savo prašymą, tačiau tik po kelių savaičių pagaliau gavo atsakymą: Septyniolika sutinka pasikalbėti, bet griežtai laikantis konfidencialumo.
*
Suderinti susitikimą buvo sudėtinga. Septyniolika neatsakinėjo į žinutes, nepatvirtino siūlomo laiko. Matyt, tai lėmė ne tik įtempta darbotvarkė, bet ir nenoras kalbėtis su žurnalistais – jau vien pokalbio tema sufleravo, kad verslininkas gali įsivelti į pavojingus reikalus.
Galiausiai susitikta trumpam. Pancerovo ir Davidonytės klausinėjamas Septyniolika patvirtino Vaičaitį apsilankius vienos itin didelės lietuviškos įmonės vadovybėje ir paprašius pinigais paremti Nausėdos kampaniją. Netgi nuskambėjo mintis, jog tai gali lemti, kaip įmonė jausis banke. Septyniolikai toks tonas nepatiko, todėl nusprendė apie tai papasakoti tam tikrame verslininkų rate. Ten išgirdo, jog kiti verslininkai taip pat sulaukė Vaičaičio prašymų. Septyniolika apie tai papasakojo bendram pažįstamam politikui, mat norėjo atkreipti dėmesį į nešvarų veikimą.
Septyniolikos pasakojimas žurnalistams abejonių nesukėlė. Nors būtų galima įtarti šališkumą – susitikimui tarpininkavo politikas, turintis savų interesų – tačiau pokalbio detalės sutapo su Ka pateikta informacija. Taip pat nebuvo pagrindo įtarti informacinio rato, kai vieno šaltinio informaciją atkartoja skirtingos lūpos – Septyniolika ir Ka apie Vaičaitį pasakojo iš skirtingų perspektyvų.
Dabar Davidonytė ir Pancerovas turėjo du nesusijusius liudijimus, kad buvęs SEB banko verslo klientų vadybininkas Vaičaitis, naudodamasis profesiniais ryšiais, susitikinėjo su verslininkais ir prašė pinigais paremti Nausėdos rinkiminę kampaniją. Pridėjus faktą, kad Nausėda oficialiai skelbė rinkimams išleidęs 330 tūkstančių eurų, kai pagrindiniai konkurentai deklaravo dvigubai didesnes sumas, buvo galima pagrįstai kelti klausimus dėl Nausėdos rinkiminės kampanijos finansų skaidrumo.
*
Kadangi žurnalistai nežinojo konkrečių verslininkų, su kuriais per rinkimus kalbėjo Vaičaitis, nusprendė vadovautis profesine logika: Vaičaitis dirbo su ypač svarbiais SEB banko verslo klientais; per rinkimus Valstybės saugumo departamentas tikrino ypač svarbių SEB banko klientų sąrašą, mat į juos planuota kreiptis paramos. Vadinasi, apie Vaičaitį pirmiausia reikia klausti ypač svarbių SEB banko klientų. Susiradę per Pranešėjo istorijąviešai skelbtą verslininkų sąrašą, žurnalistai ėmė ieškoti telefonų numerių. Prisiminę Ka užuominas, pirmiausiai skambino įvairių žemės ūkio bendrovių savininkams.
– Žinom, – kalbėjo Davidonytė, paskambinusi „Mantingos“ savininkui Klemencui Agentui, – kad per prezidento rinkimus bendravot su Jonu Vaičaičiu.
– Taip, – patvirtino Agentas.
– Gal prisimenat, ko Vaičaitis prašė?
Verslininkas minutėlę tylėjo.
– Aš tiesiog nenoriu ir komentuoti, – pasakė galiausiai. – O kodėl jūs kreipiatės į mane tokiu senu klausimu?
– Tiesiog girdėjom, kad jis prašė verslininkų paremti Nausėdą. Tai man įdomu, ar prašė jūsų paramos?
– Tai čia mūsų asmeninis reikalas, – atsakė Agentas.
– Bet jūs bendravot? – patikslino Davidonytė.
– Aš Vaičaitį pažįstu labai seniai. Mes esam daug kalbėję. Aš ir banke pas jį buvęs, ir jis pas mane buvęs. Mes kalbam visokiom temom. Ir apie Nausėdą, ir apie Grybauskaitę, ir visą teisę turim tai daryti, diskutuoti, ko reikia Lietuvai, kad mums visiems būtų geriau.
Verslininkas pasakojo esąs politiškas žmogus, todėl tokios temos jam nesvetimos, kalba apie tai su įvairiais žmonėmis.
– O jūs parėmėt Nausėdą galiausiai? – paklausė Davidonytė.
– Ne, aš neparėmiau.
Agentas pasakė esantis kelyje, todėl negalintis toliau kalbėti, ypač kai žurnalistė telefonu klausinėja „tokių įdomių klausimų“.
– Man buvo įdomu, – paaiškino Davidonytė, – ar jūs esat vienas iš tų verslininkų, kurių prašyta paremti.
– Mes daug ką su Vaičaičiu kalbamės, nes seniai pažįstami. Ir finansavimo klausimais kalbėjomės, – patvirtino Agentas, bet į detales nesileido.
Kiek vėliau žurnalistė prisiskambino koncerno „Lytagra“ pagrindiniam akcininkui Adomui Balsiui. Šis iš pradžių neigė su Vaičaičiu kalbėjęs apie paramą, bet paskui atsakymus pakeitė.
– Ar jūs esate kampanijos metu bendravęs su Vaičaičiu? – klausinėjo Davidonytė.
– Vaičaitį pažįstu iš tų laikų, kai SEB banke dirbo, – atsakė Balsys. – Jis buvo vienas iš mūsų įmonės kuratorių.
– Mes girdėjom, kad rinkiminės kampanijos metu jis prašė paremti kandidatą Nausėdą, – kalbėjo Davidonytė. – Ar jūs sulaukėt tokių prašymų?
Balsys kurį laiką tylėjo.
– Ne, – tarė galiausiai. – Nepajutau.
– Nekalbėjo Vaičaitis su jumis apie tai?
– Nu kaip... – nutęsė verslininkas, – tik iš bendros kalbos: ar palaikymas būtų, ar ką nors.
– Tik bendros kalbos? – patikslino Davidonytė.
– Kadangi su SEB banku jau seniai dirbam, – kalbėjo Balsys, – Vaičaitis jau kokius dešimt metų buvo vienas iš kuratorių, tai buvo šnekamojoj kalboj, bet tai nebuvo kažkoks prašymas ar pageidavimas.
*
Vis dėlto svarbiausia atrodė prakalbinti patį Vaičaitį. Galvodami apie pokalbio taktiką žurnalistai įtarė, jog Vaičaitis nesileis į ilgas kalbas, gal net numes ragelį, todėl būtina klausimus formuluoti tiksliai. Suvokė ir netikėtumo svarbą, todėl Vaičaičio numerio ieškojo atsargiai. Galiausiai paskambinęs ir pristatęs žurnalistinio tyrimo temą, Pancerovas Vaičaičio paklausė:
– Koks buvo jūsų vaidmuo renkant paramą?
Iš balso buvo galima suprasti, jog kalba vyresnio amžiaus, inteligentiškų manierų žmogus.
– Kad šituo klausimu nieko negalėsiu jums pasakyti, – ramiu balsu atsakė Vaičaitis. – Tuo klausimu nesidomėjau. Galbūt daugiau, kadangi banke kartu dirbome, padėjau, parekomendavau, kad priimtų įmonės susitikt su kolektyvais. Tai keletas tokių pokalbių būta, bet tik tiek.
– Kai kurie verslininkai pasakojo, kad buvo susitikę su jumis ir kalbėjo apie paramą Nausėdai, – pasakė Pancerovas.
– Oi ne, šitais klausimais... – Vaičaitis akimirkai nutilo. – Aš gi ten eilinis darbuotojas buvau, vadybininkas paprastas, įtakos kažkokios neturėjau. Bet pagal darbą bendravęs su kai kuriais klientais, todėl patarpininkavau, kad priimtų rinkiminės kampanijos metu su žmonėmis pasikalbėti. Tai va šitas buvo, bet aš nieko daugiau jums nepasakysiu.
– Ar jūs buvote asmeniškai susitikęs su ponu Nausėda jam jau tapus prezidentu? – klausė Pancerovas.
– Ne, nebuvau, – neigė Vaičaitis. – Nors mes dirbom eilę metų kartu, bet skirtinguose postuose, jis ten aukštai buvo. Bet kad po inauguracijos būčiau su prezidentu susitikęs, tai čia kažkoks
blefas. Kodėl jis su manim turėtų susitikinėt? Kokiu klausimu?
– Jūs pradžioj sakėt, kad dalyvavot kampanijoj, kad padėjot suvesti su verslininkais... – pradėjo klausti Pancerovas, bet Vaičaitis nutraukė:
– Tai buvo skambutiniai mano paskambinimai vienai, antrai, trečiai įmonei, ar galėtumėt priimti poną Gitaną pasišnekėt su kolektyvu. Ir viskas, ir visi klausimai.
– Tai jūs sakot, kad tie verslininkai, kurie sako asmeniškai su jumis kalbėję apie paramą, meluoja? – klausė Pancerovas.
– Aš galvoju, kad jie kažką truputį painioja. Mane su kažkuo, – atsakė Vaičaitis.
– Jus su kažkuo painioja?
– Taip.
– Supratau, – pasakė Pancerovas. – Ar po to, kai prezidentas prisiekė ir buvo suformuota komanda, bendravot su Alge Budryte? Ar palaikėt ryšius?
– Su Alge Budryte aš bendravau, bet ji čia, Vilniuje, truputį retkarčiais... Na, galbūt, kartais. Bet dėl kitų klausimų. Ten dėl mūsų buvusių bendradarbių pasikalbėti, kaip sveikata, kaip kas. – Vaičaitis keliskart pakartojo, jog su Budryte buvo susitikęs tik kaip buvęs kolega SEB banke ir aptarinėjęs vien asmeninius reikalus.
– Jūs sakot, kad jūsų prisidėjimas buvo minimalus ir nereikšmingas, bet į inauguraciją jūs buvot pakviestas? – paklausė žurnalistas.
– Į inauguraciją buvau pakviestas, – patvirtino Vaičaitis. – Kaip buvęs darbuotojas, bendradarbis.
– Kaip buvęs darbuotojas?
– Taip, tik tiek.
Vaičaitis buvo kviečiamas ne tik į inauguraciją, bet ir į kitus prezidentūros renginius, iškilmingus priėmimus, net ir praėjus ne vieneriems metams po rinkimų. Pavyzdžiui, jo pavardę galima rasti oficialiame 2021-ųjų liepos 6-osios prezidentūros puotos svečių sąraše, kuriame prie Vaičaičio nurodyta, kad jį į šventę kviečia Kabinetas – taip žymimi asmeniniai Nausėdos svečiai: draugai, artimi bendražygiai, asmeniniai gydytojai, net ir stiklinio namo architektas.
Daugiau apie šią ir kitas temas, susijusias su prezidentūros darbo užkulisiais, skaitykite knygoje „Prezidentas ir Pranešėjas“.
