Portalas 15min knygų mugės proga kviečia susipažinti su 7 didžiausių kūrėjų literatūros istorijoje parašytais darbais, kurie buvo prarasti ir nesulaukė šių laikų. Homeras, Shakespearas, Hemingway'us – visus juos galite rasti šiame sąraše.
Homero „Margitas“
Visi žino Homero kūrinius „Iliada“ ir „Odisėja“, tačiau daug mažiau žmonių žino apie trečiąją Homero poemą „Margitas“, parašytą maždaug 700 m. pr. m. e.. Dėl paprastos priežasties – poemos tekstas neišliko iki mūsų dienų.
Apie poemos egzistavimą žinoma tik iš kitų autorių, kuriose ši poema cituojama arba apie ją pasakojama, darbų. Išlikusios citatos rodo, kad Homero poema buvo komedija, o jos pagrindinis veikėjas – kvailelis Margitas, kuris netgi nežinojo, kuris iš jo tėvų jį pagimdė.
„Jis mokėjo daug dalykų, bet visus juos vienodai blogai“, – rašė apie poemos herojų Platonas. „Dievai jo neišmokė nei kasti, nei arti, nei dar ko nors: joks amatas jam nesisekė“, – rašė Aristotelis.
Beje, Aristotelis šią poemą labai vertino. Knygoje „Apie poeziją“ jis rašė, kad „Margitas“ komedijos žanro vystymuisi padarė ne ką menkesnę įtaką negu „Iliada“ ir „Odisėja“ – tragedijos žanro vystymuisi.
Prarastos Biblijos knygos
Bibliją sudarantys Senasis ir Naujasis Testamentai – krikščionių religijos pagrindas. Tačiau pati Biblija taip pat cituoja kitus tekstus, ir nemaža dalis šių tekstų yra prarasta.
Pavyzdžiui, Skaičių knygoje yra minima „Viešpaties mūšių knyga“, tačiau ši knyga neišliko iki mūsų laikų. Taip pat Biblijoje minimos „Izraelio karalių kronikos“ bei „Judėjos karalių kronikos“, apie kurias daugiau jokios informacijos neišliko. Tikėtina, kad jos labai išplėstų supratimą apie biblinius laikus.
Kai kurios Biblijos dalys yra „prarastos“ kita prasme – jomis rėmėsi ankstyvieji krikščionys, bet dar pirmaisiais šimtmečiais po Jėzaus gyvenimo jos buvo pašalintos iš krikščionybės kanono.
Williamo Shakespearo „Kardenijus“
1613 m. W.Shakespearo teatras Anglijos karaliui Jamesui I suvaidino pjesę „Kardenijus“, kurią, manoma, ir parašė pats W.Shakespearas: būtent jis vėlesniuose dokumentuose nurodomas pjesės autoriumi. Tačiau šios pjesės tekstas dingo, ir jo iki šiol rasti nesugebėjo niekas.
Dėl to daug literatūros tyrinėtojų labai apgailestauja. Kaip ir visos W.Shakespearo pjesės, „Kardenijus“ neabejotinai būtų plačiai analizuojama. Tačiau papildomą susidomėjimą šia pjese kelia tai, kad Kardenijus, minimas pjesės pavadinime, buvo ir veikėjas ispano Miguelio de Cervanteso „Don Kichote“.
„Don Kichotas“ 1612 m. buvo išverstas į anglų kalbą, labai tikėtina, kad W.Shakespearas šią knygą skaitė, ir jo Kardenijus yra paremtas „Don Kichoto“ Kardenijumi. „Don Kichotas“ laikomas vienu iš pirmųjų šiuolaikinių romanų, o Anglija ir Ispanija tuomet abi buvo tarp didžiausių Europos galybių, konkuravusių įvairiose srityse.
Todėl daugelis norėtų sužinoti, kaip vienas svarbiausių literatūros istorijoje dramaturgų, kilęs iš Anglijos, galėjo interpretuoti vieno svarbiausių literatūros istorijoje rašytojų, kilusio iš Ispanijos, romaną. Deja, greičiausiai mes to nesužinosime.
„Inventio Fortunata“
XIV a. pranciškonas iš Oksfordo, kurio vardas nežinomas, keliavo po šiaurinį Atlanto vandenyną. Jis išsamiai aprašė vandenyno, įskaitant ir regiono, kurį jis laikė Šiaurės ašigaliu, geografiją, o sugrįžęs maždaug 1360 m. padovanojo savo kelionių atsiminimus „Inventio Fortunata“ karaliui Edvardui III. Dar kelios atsiminimų kopijos pasklido po Europos vienuolynus. Deja, iki šių laikų nei viena „Inventio Fortunata“ kopija neišliko.
Tačiau 1364 m. flamandas Jacobas Cnoyenas „Inventia Fortunata“ santrauką pateikė savo paties knygoje „Itinerarium“. Ši knyga, kaip ir „Inventia Fortunata“, taip pat dingo – tačiau prieš tai ją dar spėjo perskaityti vienas žymiausių XVI a. geografų Gerardas Mercatorius.
Iš jo žinoma, kad knygoje „Inventia Fortunata“ Šiaurės ašigalis aprašytas kaip milžiniška, 50 kilometrų skersmens magnetinė uola, į kurią rodo visi kompasai ir aplink kurią vanduo nuolat teka verpetu. Šią salą taip pat dar supa keturios didesnės salos, simetriškai atitinkančios pasaulio kryptis.
Būtent taip, remdamasis šia knyga, G.Mercatorius pavaizdavo Šiaurės ašigalį savo 1569 m. žemėlapyje, tapusiame vienu žymiausių savo laiko žemėlapių. Po to Šiaurės ašigalis kaip didžiulė uola, kurią supa keturios salos žemėlapiuose buvo vaizduojamas dar ne vieną šimtą metų.
Akivaizdu, kad „Inventia Fortunata“ autorius iki Šiaurės ašigalio nenukeliavo – dabar jau žinoma, kad jis atrodo visai ne taip. Tačiau ši knyga tapo pakankamai įtakinga, kad pasaulio žemėlapiai ilgai buvo piešiami atsižvelgiant į ją.
Hermano Melville'io „Kryžiaus sala“
Kelionės po rytinę JAV pakrantę 1852 m. metu Hermanas Melville'is, vienas svarbiausių XIX a. JAV rašytojų, išgirdo tragišką legendą apie Agathą Hatch – švyturio prižiūrėtoją, kuri išgelbėjo jūreivį iš sudužusio laivo, tada už jo ištekėjo, o tada šis ją paliko.
H.Melville'is, remdamasis šia legenda, parašė romaną „Kryžiaus sala“ ir perdavė jį leidyklai. Tačiau leidykla dėl nežinomų priežasčių atsisakė jį išleisti: dabar manoma, kad greičiausiai dėl to, kad leidyklai grėstų teisinis persekiojimas, jei paaiškėtų, kad istorija išties paremta tikrais įvykiais ir kažkas iš jos dalyvių atpažintų save.
Ši knyga buvo parašyta vos dveji metai po „Mobio Diko“, ir, tikėtina, taip pat būtų tapusi pasaulinės literatūros klasika. Deja, jos rankraštis dingo, ir nežinia, ar kada nors bus rastas.
R.L.Stevensono „Keista daktaro Džekilio ir pono Haido istorija“
Ši knyga dabar yra vienas žymiausių siaubo romanų, padaręs didelę įtaką literatūrai. Tačiau iš pradžių ji atrodė visiškai kitaip.
Knygos „Keista daktaro Džekilio ir pono Haido istorija“ pirmąjį 30 tūkst. žodžių juodraštį autorius Robertas Louise'as Stevensonas parašė per tris dienas. Tačiau perskaičiusi juodraštį jo žmona sukritikavo jo tekstą: laiške draugui ji jį pavadino „rašliava, kupina visiškų nesąmonių“.
Kas nutiko tuomet – ne visiškai aišku. Populiariausia versija sako, kad susinervinęs R.L.Stevensonas tiesiog įmetė rankraštį į židinį, o tada visą istoriją perrašė nuo pradžių. Kita versija sako, kad rankraštį sudegino jo žmona. Bet kokiu atveju rankraštis, kiek žinoma, yra prarastas, ir skaitytojai niekada nesužinos, ar originali „Daktaro Džekilio ir pono Haido“ versija išties buvo „rašliava, kupina visiškų nesąmonių“.
Ernesto Hemingway'aus romanas apie I pasaulinį karą.
1922 m. pirmoji E.Hemingway'aus žmona Hadley Hemingway vyko iš Paryžiaus į Luizianą, kad susitiktų su vyru. Šis jos paprašė, kad ji jam atvežtų jo kelių trumpų istorijų ir vieno nebaigto rašyti romano apie I pasaulinį karą rankraščius.
Deja, pakeliui lagaminas, kuriame buvo ir šis neįkainojamas krovinys, buvo pavogtas. Tik gerokai vėliau E.Hemingway'us atskleidė, koks skaudus jam buvo šis praradimas.
Sykį jis pasakė, kad mielai būtų pasidaręs smegenų operaciją, jei tik tai būtų galėję ištrinti prisiminimus apie prarastą kūrinį. Taip pat jis yra sakęs, kad būtent ši istorija buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis paliko savo žmoną.
E.Hemingway'us niekada nebandė perrašyti savo dingusių darbų, įskaitant ir romaną, kuris buvo paremtas jo atsiminimais iš I pasaulinio karo. Visgi, kai kurių jo tyrinėtojų nuomone, tai tik į gera – jis susikoncentravo į naujų romanų rašymą, o ne stengėsi taisyti tai, ką parašė jaunystėje, ir jo literatūra dėl to yra aukštesnės vertės.
Parengta pagal Smithsonianmag.com.
