– Vieniems karantinas ir šis pokarantininis etapas buvo slegiantis, o kaip buvo ir yra jums?
– Karantino metu atrodė, kad niekada nebeateis „paprastas“ gyvenimas. Kurį laiką pakankino nerimas, bet po to į galvą ėmė lįsti įvairūs kūrybiniai sumanymai. Aišku, teko atrasti naujus būdus veikti, nes namuose po ranka visada spirga du darželinukai. Pasidalinom dieną su vyru pusiau. Kai neliko gyvų socialinių kontaktų su draugais, laisvalaikio užsiėmimų, toks dienotvarkės pasidalinimas tapo visai įmanomas. Ir viską įveikėm gan sklandžiai. Rutina, aiškumas net kiek ramino, gyvenom pagal neįprastai tvarkingą dienotvarkę...
O tada staiga išaušo labai normali vasara. Nebūčiau pagalvojusi, kaip greit tie suvaržymai pasimirš. Bet aplinkybės nuolat kinta ir dabar vėl gyvename tarpinėje realybėje.
– Žvelgiu į jūsų pastaruosius kūrybinius rezultatus: po kelerių metų pertraukos perleista „Didžioji būtybių knyga“, skaitytojus pasiekė jūsų nauja knyga „Mažas kaip vabalėlis“, mėnesio pabaigoje už pirmąjį romaną jaunimui „Sukeistas“ jums bus įteikta dr. Aloyzo Petriko premija – visko daug, galbūt kažko dar nepaminėjau?
– Man pačiai netikėta visa ši naujausios vabalėlio knygos, pakartotinio „Būtybių“ tiražo, „Sukeisto“ premijos ir to, ką šiuo metu rašau, pynė. Atrodo tiek veiksmo, kad sunku atsirinkti, kas šiuo metu svarbiausia. Bet galiu tik būti laiminga ir dėkinga, kad mano kūryba įvertinta, vis plačiau atrandama, reikalinga įvairaus amžiaus žmonėms.
– Skaitytojus pasiekė pakartotas knygos „Didžioji būtybių knyga“ tiražas, kurio labai laukėte. Kodėl reikėjo tiek laukti pakartojimo ir kodėl nusprendėte atnaujinti knygą jai suteikiant naują viršelį?
– Leidyklos tiražus kartoja labai atsakingai įvertinusios poreikį. Stebi, kiek užklausų sulaukia, ar knygynai teiraujasi ir pan. Taip ir su „Būtybėmis“ – tų užklausų vis daugėjo, žinia apie pasibaigusio tiražo knygą nesustojo sklisti. Ne tik šeimos, bet ir mokytojai pradėjo atrasti šį žinyną kaip smagią mokomąją priemonę, padedančią aktualizuoti mitologiją šiuolaikiniams vaikams ir į pasiteiravimus tiesiog nebegalėjome nekreipti dėmesio.
Tiražą pakartojome minkštais viršeliais, kiek pamažintu formatu – daug keliavau po Lietuvos mokyklas ir bibliotekas, žinau, kad knyga reikalinga mokiniams, mokytojams, norėjosi, kad ji būtų lengviau įperkama, ne tik dovanojama, kaip puošnaus leidimo albumas. Labai norime, kad jos turinys pasiektų kuo platesnę auditoriją, dėl to ir priėmėme tokį sprendimą. O aš asmeniškai labai džiaugiuosi dėl sumažėjusio svorio. Pasiimti kelias dešimtis knygų kelionei į kitą Lietuvos galą būdavo lagamino reikalaujantis iššūkis.
– Taip pat pristatėte knygą „Mažas kaip vabalėlis“ – simboliška, bet jos pristatymuose visur pasirodėte keliskart didesniu knygos maketu. Kuo ši knyga tapo svarbi jums?
– Šios knygos atsiradimas man vis dar atrodo kaip stebuklas. Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka paskelbė „Pirmosios knygos“ konkursą, o aš jame dalyvauti nė neplanavau. Bet idėja trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus! Tiesiog apniko mane, istorija pynėsi ir dėliojosi pati, privalėjau tik užrašyti ir iliustruoti. Antrąją vietą laimėjau dėl kiek filosofiško turinio – mano papasakotos istorijos adresatų amžiaus grupė kur kas platesnė, nei buvo nurodyta taisyklėse, knyga tikrai nėra skirta tik kūdikiams. Ją vieni kitiems dovanoja suaugusieji, norėdami padrąsinti artimuosius gyvenimo pokyčiams, bet, žinoma, skaito ir vaikai, kartu su tėvais vabalėlio kelionėje atrasdami alegorinį pasakojimą apie žmogaus gyvenimą, drąsą ir atradimus.
Išdidintas knygos maketas – mano sumanymas, kaip susitikimą su knygos autoriumi, istorijos skaitymą paversti ypatinga patirtimi. Noriu vesti vaikus į stebuklingą skaitymo pasaulį, rodyti, kokie potyriai, kokie grožiai ten slepiasi.
Didelė knyga, pasiūtas bekraštis žvaigždėtas dangus visiems susirinkusiems padeda pasijusti mažiems kaip vabalėliai. Ne tik išgirsti, bet ir patirti tekstą.
– Vabalėlio vardas simboliškas – Ūpas. Tai tarsi ūpas pažinti pasaulį, mus supančią aplinką. Kokią idėją skaitytojams neša Ūpas?
– Taip, Ūpas ne tik atranda pasaulį. Jis juo džiaugiasi nuo pirmojo puslapio. Mažylis vis pakartoja: „Pasaulis dar nuostabesnis nei galvojau!“. Taigi, jis jau yra nuostabus, bet atradimai veda į dar didesnį patyrimo džiaugsmą, kol įvyksta labai svarbus momentas – savęs – mažo kaip vabalėlio, suvokimas. Labai džiaugiuosi, kad ši knyga su vaikais kalbasi taip „iš esmės“. Kaip kiekvienas besuprastumėm, kiek benorėtumėm gilintis į šią istoriją, vis tiek manau, kad neišvengiamai truputį prisiliečiam prie begalybės. Ir sakyčiau, kad tai – į sveikatą ir tėvams, ir vaikams.
– Knygai kūrėte ir dizainą, ir iliustracijas, ir tekstą. Kas visgi buvo sunkiausia?
– „Vabalėlis“ mano rankomis susidėliojo lyg būčiau jį ne sukūrusi, o „ištransliavusi“. Kartais su kūryba taip būna. Sunku buvo ne rašyti, ne iliustruoti ar maketuoti, o jausti tą vejantį troškimą kuo greičiau realizuoti istoriją, nors degė kiti darbai ir dar buvo pats vasaros įkarštis. Teko pavogti dėmesio iš mieliausių žmonių ir atiduoti jį mažajam vabalėliui.
– Kita jūsų knyga „Sukeistas“ liko per žingsnį nuo aukščiausios pakylos įvertinimų ne vienoje premijoje, bet štai pagaliau sulaukė savo valandos – dr. Aloyzo Petriko premijos. Tikėjotės šio įvertinimo? Ar galbūt reikia klausti kitaip – tikėjotės, kad knygą įvertins bei pastebės ne tik skaitytojai, bet ir premijų teikėjai?
– „Sukeistas“ nuo pat pasirodymo buvo taip įvairiai ir prieštaringai vertinamas, kad jau seniai lioviausi turėti kokių nors lūkesčių ar įsivaizdavimų, kaip kas jį perskaitys ir priims – tiek skaitytojai, tiek premijų teikėjai. Bet nepaisant to lūkesčių „paleidimo“ labai džiaugiuosi šia premija. Dalis manęs tiki, kad „Sukeistas“ jaunimo literatūroje nuveikė šį tą svarbaus, kas iki jo nebuvo nuveikta, vaizdų ir tekstų kalba ištransliavo labai savitą balsą ir charakterį. Kita dalis manęs į šį apdovanojimą žiūri kaip į avansą – tai pirmas mano romanas, aš tikiu tobulėjimu, mokymusi bet kokioje profesijoje. Manęs laukia dar daug meistriškumo pamokų ir atradimų, labai džiaugiuosi, kad pirmasis gaivališkas bandymas – iškart įvertintas.
– Kiek tokios premijos jums suteikia stimulo rašyti ir kurti toliau?
– Aš manau, kad premijos tikrai atkreipia kūrėjų bendruomenės dėmesį, nes finansai nėra rašytojų stiprioji pusė. Taip ir man – rašydama apie premijas negalvoju, bet jau turėdama kūrinį tikrai džiaugiuosi nominacijomis. Jei apdovanojimai pritrauktų daugiau kūrėjų į vaikų ir jaunimo literatūrą, manyčiau, jog įgyvendintas svarbus uždavinys.
– „Sukeistas“ jau pasiekė ir latvių skaitytojus – ar savo kelionę po užsienio šalis romanas tęs ir toliau?
– To nori kiekvienas rašytojas, bet reikia pripažinti, kad romanų eksportas – labai sudėtingas užsiėmimas. Esu labai laiminga, kad knygą taip pamilo puiki latvių vertėja Dāce Meiere, kad iš Vilniaus knygų mugės parvežė ją tiesiai savo leidyklai Latvijoje.
– Pastarąjį kartą kai klausiau, ko artimoje ateityje tikėtis jūsų skaitytojams, sakėte, kad tikslas – pabaigti paveikslėlių knygą. Štai „Mažas kaip vabalėlis“ jau išleistas. Kokį tikslą turite dabar?
– Vis dar turiu įvairių neįveiktų iššūkių ir tykančių tolimų sumanymų. Labai džiaugiuosi, jausdama, kaip randasi ir sirpsta tos mažos kūrybinės uogos. Svarbiausia išmokti duoti joms daugiau laiko. Sulėtėti, sumažėti, neskubėti.
Bet vienas artimiausias planas jau pamažu įgauna labai aiškius kontūrus – kitų metų pavasarį turėtų pasirodyti mano baugių istorijų rinkinys. Šiurpuliukai man patinka ir tinka prie būtybiško pasaulio, kuriame gyvenu.
– Ačiū už pokalbį.
