Literatūros naujienas sekite ir „Facebook“ esančiame puslapyje „15min knygų lentyna“. Spauskite čia.
„Pamokslas apie Romos žlugimą“ („Le Sermon sur la Chute de Rome“) pasakoja apie jauną vyriškį, metantį filosofijos studijas, kad su senu draugu galėtų saloje atidaryti barą, kuris turėtų virsti draugystės ir taikos rojumi.
Tačiau reikalai pasisuka visiškai kita linkme. Jaunojo idealisto viltis sugniuždo girtavimas, seksas, korupcija ir smurtas – viskas, kuo garsėja Korsika.
„Ar žinote, kad šiandien buvo perrinktas Barackas Obama? Ar jums neatrodo, kad turėtumėme aptarti perspektyvas?“ – juokavo rašytojas kalbėdamas su jį apspitusiais žurnalistais, prašančiais pasidalinti savo įspūdžiais, gavus šimtmečio istoriją turintį apdovanojimą.
Korsikiečių šeimoje gimęs, tačiau su tėvais žemyne gyvenęs J.Ferrari vėliau sugrįžo į Korsiką, kur dėstė filosofiją vienoje Ajačo aukštojoje mokykloje. Dabar šį dalyką jis dėsto Abu Dabyje.
Apdovanojimas paskirtas tokiu metu, kai laikraščių antraštės skelbia apie naują smurto bangą kiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų turinčioje Korsikoje, kur nuo 2011 metų įvykdytos 38 žmogžudystės ir 117 pasikėsinimų nužudyti.
Tačiau šis romanas – ne apie nusikaltimus.
Apdovanojimą paskyrusi komisija šią knygą pavadino „gražia šiuolaikinio beviltiškumo alegorija, kuri turi vilties teikiantį moralą – žodžio pabaiga nebūtinai turi reikšti pasaulio pabaigą“.
Knygos pavadinimas susijęs su viduramžių filosofo Augustino pamokslu, kurį jis sakė po 410 metų Romos apgulties. Joje J.Ferrari cituoja šio pamokslo eilutes : „Žodis – kaip žmogus – jis gimsta, auga ir miršta“.
J.Ferrari sakė norėjęs parodyti, kaip tokį patį principą „galima pritaikyti imperijoms, kaimelio barui ar žmonių širdims“.
„Korsika yra mano natūrali literatūrinė aplinka“, – neseniai sakė rašytojas naujienų agentūrai AFP, aiškindamas kaip būdamas 20-ies rašė nacionalistiniam laikraščiui ir atsidūrė tarp nepriklausomybę palaikančių aktyvistų.
„Korsikai tai labai gera žinia“, – sakė vienas Prancūzų švietimo pareigūnas Michelis Barrat apie prizą, pasak kurio, tai padės sukurti kitokį salos įvaizdį.
Mažiau žinoma Renaudot literatūros premija atiteko Prancūzijoje gyvenančiai tutsių rašytojai iš Ruandos Scholastique Mukasonga už knygą „Mūsų dama iš Nilo“, kuri pasakoja apie nuo genocido bėgančių jaunų merginų grupę.
Dėl Goncourt'ų premijos J.Ferrari varžėsi su 11 autorių, tarp kurių buvo 27 metų šveicaras Joelis Dickeris su jo kriminaliniu romanu, kurį parašyti autorių akivaizdžiai įkvėpė amerikiečių rašytojas Phillipas Rothas.
Goncourt'ų literatūros premija jau daugiau nei šimtas metų apdovanojami geriausio romano prancūzų kalba autoriai. Ji pavadinta prancūzų klasikų – brolių Goncourt'ų – Edmond'o Louis Antoine'o ir Jules'io Alfredo Huot garbei. Jauniausias jų, Edmond'as savo didžiulius turtus paliko literatūros Akademijai, kuri buvo pavadinta Goncourt'ų, ir įsteigė to paties pavadinimo premiją.
Per specialią vakarienę Paryžiaus restorane „Drouant“ premijos laureatą balsuodami renka dešimt akademijos narių. Kiekvienas akademikas turi vieną balsą, kurį gali skirti tik vienai knygai, tiktai prezidentas turi du balsus. Goncourt'ų premijos dydis – simbolinė 10 eurų suma, tačiau laureato laukia ne tik šlovė ir pripažinimas, bet ir dideli knygos tiražai.
Šią premiją yra gavęs tokios literatūros įžymybės, kaip Marcelis Proustas (1919) ir Maurice'as Druonas (1948). 1995 metais premija paskirta atvykėliui iš Rusijos Andrejui Makinui už romaną „Prancūziškas testamentas“.
Pagal įstatus, Goncourt'ų premija autoriui skiriama tik vieną kartą.
Paprastai Goncourt'ų prizu apdovanotos knygos yra leidžiamos vidutiniškai 400 tūkstančių kopijų tiražu.
