Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.
Knyga „Putino žmonės“ yra šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių. Remdamasi ne vienus metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.
Prezidentas, keičiantis įstatymus, kad išliktų valdžioje, kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus, ekstremistinės politikos Europoje finansavimas, karas Ukrainoje – tai tik dalis Putino režimo „nuopelnų“. Putino kagėbistai save laikė naujaisiais imperialistiniais šalies valdovais, teisėtais jos išteklių šeimininkais. Jie manė, kad šalies turtus reikia išdalyti Kremliaus favoritams, kurie dirbs valstybės naudai ir, žinoma, mokės duokles savo šeimininkams. Kartu buvo siekiama sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą. Versdami magnatus atsisakyti savo žiniasklaidos priemonių, Putino žmonės teisėsaugos sistemą naudojo kaip atviro šantažo priemonę.
Kadaise padėjęs Putinui ateiti į valdžią, o dabar Kremliaus sukurtos mašinos persekiojamas Sergejus Pugačiovas knygoje teigia, kad daugybė Putino priimtų sprendimų remiasi patriotizmu: „Kai jis sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo tragedija, jis tuo tikrai tiki. <...> Tiesiog tokios yra jo vertybės. Tai, ką jis daro, daro nuoširdžiai. Ir klysta jis nuoširdžiai.“ Savo asmeninę situaciją bendraujant su Rusijos prezidentu S.Pugačiovas apibūdino taip: „Tu tarsi esi automobilyje užrakintomis durimis ir matai, jog vairuotojas yra pusiau išprotėjęs. Bet durys užrakintos, o automobilis jau lekia visu greičiu. Ir tau reikia nuspręsti, kas pavojingiau: pasilikti automobilyje ar šokti iš jo. Tas momentas, kai galėjai ramiai išlipti iš automobilio, jau praėjo.“
Apimtimi ir faktų gausa pribloškiantis kūrinys yra intriguojantis ir bauginantis pasakojimas apie tai, kaip buvo sužlugdytos su naująja Rusija siejamos viltys, ir Putino sukurtos sistemos padarinius, kuriuos vis labiau jaučia visas pasaulis.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Maskva, 1991 metų rugpjūčio 25-oji. Buvo vėlus vakaras, kai mirtinai pavargęs Nikolajus Kručina sunkiai pravėrė savo buto duris itin saugomame Komunistų partijos elito rajone. Vos per keturias dienas žlugo griežto kurso šalininkų bandymas įvykdyti valstybinį perversmą ir institucijos, kuriose Kručina tarnavo didžiąją gyvenimo dalį, dabar buvo naikinamos jam tiesiog akyse. Prieš tai jam teko iškęsti daug įtemptų pokalbių su Komunistų partijos Centro komiteto (KP CK) Tarptautinio skyriaus vadovu Valentinu Falinu. Prie Kručinos namų budėjęs KGB paskirtas naktinis sargas vėliau patvirtino, kad Kručina atrodė išsekęs ir nelinkęs su niekuo bendrauti.
O per tas keturias dienas įvyko begalė dalykų. Prodemokratiškasis Borisas Jelcinas išleido įsaką dėl Komunistų partijos suspendavimo, šitaip užbaigdamas dešimtmečius trukusį jos valdymą. Ryžtingas Jelcino atkirtis pučistams padarė jį tikru lyderiu. Dabar jis smarkiai pranoko Gorbačiovą, kuris droviai stovėjo pakylos pakraštyje, kai Jelcinas kreipėsi į Rusijos parlamentą. Teigdamas, jog būtent Komunistų partija yra atsakinga už surengtą valstybės perversmą, Jelcinas įsakė uždaryti milžinišką KP CK būstinės pastatą Maskvos Senojoje aikštėje. Šiame pastate, šimtuose dokumentų pilnų kabinetų, buvo saugomos sovietinės finansinės imperijos paslaptys apie tūkstančius administracinių pastatų, viešbučių, vasarnamių ir sanatorijų, taip pat apie Komunistų partijos disponuojamos tvirtosios valiutos sąskaitas bankuose bei šimtus, o gal tūkstančius užsienietiškų firmų, įsteigtų bendrųjų įmonių forma komunistų režimui jau merdėjant. Visi šie dalykai Komunistų partijai leido finansuoti strategines operacijas užsienyje, įskaitant kitų šalių draugiškų politinių partijų operacijas. Kitaip tariant, tai buvo Sovietų Sąjungos kovos su Vakarais lokomotyvas, o Nikolajus Kručina čia nuo 1983-iųjų tvarkė turtinius ir materialinius reikalus. Taigi Jelcino nurodymas šį pastatą uždaryti jam simbolizavo senosios epochos pabaigą.
Kaip ir anais atvejais, jo mirtis buvo pripažinta savižudybe.
Kručinos žmona tą vakarą atsigulė anksti ir manė, kad vyras naktį leidžia miegodamas ant sofos. Tačiau kitą rytą ją pažadino beldimas į duris – beldėsi KGB paskirtas naktinis sargas. Tada Kručinos žmona sužinojo, kad jos vyras žuvo iššokęs pro jų buto penktajame aukšte langą.
Šalia Kručinos kūno ant šaligatvio sargas rado suglamžytą raštelį, kuriame buvo parašyta: „Aš ne sąmokslininkas. Tiesiog esu bailys. Pasakykite tai mūsų šalies žmonėms.“ KGB iškart pareiškė, jog tai savižudybė, tačiau ligi šiol niekas tiksliai nežino, kas tada atsitiko, o jei kas nors ir žino, tai nenori atskleisti. Pavyzdžiui, tuometinis Valstybinio banko vadovas Viktoras Geraščenka, tada buvęs įvykių sūkuryje, apsiribojo dviem žodžiais: „Jis iškrito.“ O Nikolajus Leonovas, tuo metu įtakingas KGB analitinio skyriaus vadovas, tvirtino, jog Kručiną kamavo „gili depresija“, kurią sukėlė Sovietų Sąjungos žlugimas.
Šiek tiek daugiau kaip po mėnesio toks pats likimas ištiko Kručinos įpėdinį – KP CK ūkio reikalų tvarkytoją Georgijų Pavlovą. Spalio 6-osios vakarą jis taip pat žuvo iškritęs pro savo buto langą. Šio aštuoniasdešimt vienų metų funkcionieriaus mirtis irgi buvo pripažinta savižudybe. Praėjus vos vienuolikai dienų po Pavlovo žūties, iš savo balkono iškrito ir žuvo dar vienas aukšto rango pareigūnas, priklausęs finansiniam partijos aparatui, šį kartą – Komunistų partijos Tarptautinio skyriaus Amerikos sektoriaus vadovas Dmitrijus Lisovolikas. Kaip ir anais atvejais, jo mirtis buvo pripažinta savižudybe.
Kas siejo šiuos tris vyrus? Jie labai daug žinojo apie slaptus Komunistų partijos finansinius tinklus, kuriuos, prisidengęs Gorbačiovo perestroikos reformomis, kūrė KGB, rengdamasis perėjimui prie rinkos ekonomikos. Buvo manoma, kad Komunistų partijos nuosavybės vertė siekė 9 milijardus dolerių, tačiau, Vakarų ekspertų skaičiavimais, užsienyje partija turėjo daug kartų daugiau turto. Visgi pirmosiomis dienomis po Komunistų partijos žlugimo naujieji šalies vadovai suglumo pamatę, jog partijos iždas kone tuščias. Pasklido gandų, kad paskutiniais režimo gyvavimo metais Kručinai pavaldūs tarnautojai per bendrąsias įmones, skubiai steigiamas užsienyje, išpumpavo milijardus rublių ir kitos valiutos. Prokurorams, kuriems Jelcinas iš pradžių nurodė ištirti Komunistų partijos vaidmenį rengiant valstybės perversmą, netrukus buvo nurodyta aiškintis, kas nutiko partijos turtui ir lėšoms.
Nors Jelcinas įsakė uždaryti KP CK būstinę Senojoje aikštėje, komiteto Tarptautinio skyriaus vadovas Valentinas Falinas, atsakingas už operacijų užsienyje finansavimą, savo valdiniams iškart nurodė pradėti naikinti dokumentus. Archyvai galėjo atskleisti ne tik komunistinio režimo nusikaltimus, bet ir kur yra slepiamas partijos turtas.
Pačios slapčiausios operacijos buvo rengiamos 516-ame kabinete. Čia veikė specialus Tarptautinio skyriaus „partinės technologijos“ poskyris, o jam vadovavo Vladimiras Osincevas, slaptųjų operacijų specialistas, organizuodavęs Komunistų partijos įtakos kampanijas šalyse, kuriose komunistų veikla buvo nelegali, tokiose kaip Salvadoras, Turkija, Pietų Afrika ir Čilė. Kai po kelių mėnesių, 1991-ųjų spalį, Rusijos prokurorai galiausiai įžengė į šį kabinetą, jo grindys buvo nuklotos į skutus suplėšytais dokumentais. Prokurorai rado šūsnis užsienietiškų pasų, daugybę oficialių įvairių šalių antspaudų ir krūvas neužpildytų kelionės dokumentų, įskaitant vizas, parengtas klastojimui. Taip pat buvo aptiktas didžiulis albumas su įvairių tipų ir rasių žmonių nuotraukomis, perukų bei barzdų rinkinys ir netgi guminių šablonų pirštų atspaudams falsifikuoti.
Vienas Tarptautinio skyriaus darbuotojas, Anatolijus Smirnovas, pasipiktinęs išnešė iš archyvo tiek pačių slapčiausių dokumentų, kiek tik galėjo. Tie dokumentai atskleidė, kad komunistinei ideologijai pritariančioms užsienio partijoms buvo mokami milijonai dolerių. Pavyzdžiui, viename tokiame dokumente, datuotame 1989 metų gruodžio 5-ąja, Valstybiniam bankui nurodoma pervesti 22 milijonus dolerių tiesiogiai Valentinui Falinui, atsakingam už partijos Tarptautinį fondą, kuris rėmė kairiojo sparno organizacijas. Kitame dokumente, datuotame 1987 metų birželio 20-ąja, Sovietų Sąjungos valstybiniam bankui („Gosbank“) nurodoma 1 milijoną dolerių pervesti partijos tarptautinių santykių kuratoriui; šie pinigai buvo skirti Prancūzijos komunistų partijai papildomai finansuoti. Pinigų perdavimą prancūzams turėjo organizuoti KGB.
Partijos operacijos turėjo būti finansuojamos iš jos narių aukų, o ne iš valstybės iždo.
Tai, kad partija nuolat tuštino valstybės iždą finansuodama savo politines ir įtakos operacijas užsienyje, Anatolijui Smirnovui reiškė nusikaltimą jo šalies žmonėms. Jam šito buvo jau per daug. Tai prieštaravo sovietiniams įstatymams. Partijos operacijos turėjo būti finansuojamos iš jos narių aukų, o ne iš valstybės iždo.
Rusijos prokurorai suskaičiavo, kad per paskutinį Sovietų Sąjungos egzistavimo dešimtmetį iš šios šalies prokomunistinėms partijoms pervesta daugiau kaip 200 milijonų dolerių. Smirnovas manė, jog šis skaičius buvo daug kartų didesnis. Sumos, pervestos naudojant dar slaptesnius būdus ir skirtos dar slaptesnei veiklai, taip ir liko nežinomos.
Tačiau, prokurorų komandai naršant Sovietų Sąjungos KP CK archyvų likučius, buvo aptikta dokumentų, kurie atskleidė nesuskaičiuojamą daugybę neoficialių, slaptų schemų, leidusių išpumpuoti, regis, net ne milijonines, bet milijardines sumas. Viena iš tokių schemų apėmė tai, kas vadinama „senųjų bičiulių kapitalizmu“. Būtent „bičiuliškos firmos“ tapo milžiniškos juodosios rinkos operacijų sistemos pagrindu – sistemos, kuri Rytų blokui padėjo išlikti ant vandens. Daugelis tokių firmų užsiėmė embargo technologijų kontrabanda, o Rytų Vokietijos užsienio prekybos ministerijos padalinio „Kommerzielle Koordinierung“ vadovas Alexanderis Schalckas-Golodkowskis Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Lichtenšteine įsteigė daugybę priedangos kompanijų. Kitos tokiu pačiu principu veikiančios kompanijos sovietų naftos, branduolinės energijos ir gamybos pramonėms pardavinėjo labai reikalingą įrangą kelis kartus didesnėmis kainomis, o pelnas buvo naudojamas Komunistų partijų ir kairiųjų judėjimų veiklai finansuoti Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur.
Sumos, kurias Sovietų Sąjungos komunistų partija siuntė tiesiogiai prokomunistinių partijų veiklai finansuoti, buvo niekis.
Sumos, kurias Sovietų Sąjungos komunistų partija siuntė tiesiogiai prokomunistinių partijų veiklai finansuoti, buvo niekis, palyginti su pinigų srautais, siųstais naudojantis „bičiuliškomis firmomis“, sakė Antonio Fallicas, aukšto rango italų bankininkas, turėjęs itin glaudžių ryšių su sovietų elitu, o vėliau ir su Putino režimu. Pasak Fallico, Italijos komunistų partija iš Sovietų Sąjungos kasmet oficialiai gaudavo „tik apie 15–20 milijonų dolerių. Tai net nėra pinigai.“ Tikrasis finansavimas atkeliaudavo iš firmų tarpininkių, aiškino jis. „Visos italų firmos, norinčios daryti biznį Sovietų Sąjungoje, turėjo mokėti šioms firmoms. <...> Tai buvo milžiniškas pinigų srautas.“ Knaisiodamiesi KP CK archyvuose, prokurorai rado keturiasdešimt penkių „bičiuliškų firmų“ sąrašą. Tarp daugiausia nežymių importo ir eksporto firmų išniro bent vienas gerai žinomas pavadinimas: Roberto Maxwello leidykla „Pergamon Press“; ši didžiulė leidykla jau seniai buvo naudojama kaip kanalas sovietinėms knygoms pardavinėti Vakaruose. Likus vos kelioms dienoms iki sąrašo pasirodymo spaudoje, šios kontroversiškos asmenybės, buvusio Didžiosios Britanijos parlamento nario leiboristo ir žiniasklaidos magnato, kūnas buvo rastas plūduriuojantis Atlanto vandenyne netoli jo jachtos.
Pasak buvusio KGB agento, dešimtajame dešimtmetyje aktyviai sąveikavusio su Putinu, tarp kitų kompanijų, kurios slapta bendradarbiavo su sovietų režimu, buvo tokie Europos pramonės gigantai kaip
„Fiat“, „Merloni“, „Olivetti“, „Siemens“ ir „Thyssen“. Tai patvirtino vienas verslininkas, anais laikais dirbęs tose „bičiuliškose firmose“. Šis verslininkas, kalbėjęs tik anonimiškai, teigė, kad jo firma po medicininės įrangos priedanga tiekė karinės paskirties prekes. „Ta medicininė įranga tebuvo fasadas, – sakė jis. – Iš tikrųjų firma tiekė labai rimtus karinius dalykus. Lygiai taip pat elgėsi kompanijos „Siemens“ ir „Thyssen“, kurios sovietams tiekė dvigubos paskirties įrangą. Šios „bičiuliškos firmos“ nebuvo tiesiog priedangos firmos, egzistuojančios iki šiol. Tai buvo didžiosios Europos kompanijos.“
„Bičiuliškų firmų“ tinklas buvo naudojamas ne tik importo reikalams. Pasak vieno buvusio Gorbačiovo patarėjo, kai kurios tokios firmos vykdė mainų operacijas, kurios prasidėjo dar Brežnevo laikais. Pavyzdžiui, valstybinė naftos eksporto įmonė „Sojuznefteksport“, naudodama sudėtingą schemą, naftą mainė į draudžiamus įvežti daiktus. Pasak buvusio „Sojuznefteksport“ darbuotojo, iš pradžių Sovietų Sąjungos nafta patekdavo į didžiules saugyklas Suomijoje, ten šios naftos kilmę užmaskuodavo, o tada firmos tarpininkės ją realizuodavo keisdamos į embargo technologijas ir kitas prekes. Tokių schemų dalimi daug metų buvo ir trąšų eksportas.
Rusų prokurorai, tyrę Komunistų partijos finansus, ypač daug pastangų dėjo siekdami aptikti tokių schemų pėdsakus. Naudojant mainų schemas arba eksporto sandėrius ir žemiausiomis kainomis parduodant „bičiuliškoms firmoms“ tarpininkėms Vakaruose, iš Sovietų Sąjungos naftos, metalų, medvilnės, cheminių medžiagų ir ginklų pavidalu buvo išgabenti nesuskaičiuojami turtai. Prisidengusios eksporto sutartimis, „bičiuliškos firmos“ pirkdavo žaliavas už vidaus kainas, o dėl planinės ekonomikos taisyklių tos kainos paprastai būdavo žemos. Taigi minėtos firmos, pardavusios žaliavas pasaulinėmis kainomis, gaudavo didžiulius pelnus, pavyzdžiui, tais laikais pasaulinė naftos kaina buvo beveik dešimt kartų didesnė už naftos kainą Sovietų Sąjungoje. Tada gautas lėšas firmos galėjo slėpti „draugiškuose“ Europos bankuose, tokiuose kaip „Banca del Gottardo“ Šveicarijoje, taip pat mokesčių rojuose: Kipre, Lichtenšteine, Panamoje, Honkonge ir Normandijos salose. Sukaupti pinigai galėjo būti skiriami užsienio šalių prokomunistinėms partijoms remti bei „aktyviosioms priemonėms“, kuriomis buvo siekiama destabilizuoti Vakarus. Tačiau svarbiausia tai, kad visą šį procesą prižiūrėjo KGB, kurio žmonės dirbo „bičiuliškose firmose“ ir kuris stengėsi kontroliuoti sovietų Prekybos ministerijos veiklą. Tyrimui vadovavęs generalinis prokuroras Valentinas Stepankovas rašė: „Tai, ką įsigydavo, „bičiuliškos firmos“ parduodavo pasaulinėmis kainomis. Pelnas niekada negrįždavo į Sovietų Sąjungą. Su „bičiuliškomis firmomis“ visada kontaktuodavo tik KGB.“
