Beveik prieš dvejus metus anglų kalba pasirodžiusi knyga „Putin’s People: How the KGB Took Back Russia and Then Took On the West“ kaipmat sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir nemalonaus knygoje aprašytų veikėjų dėmesio. Knygos autorei ir leidyklai „Harper Collins“ buvo iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos. Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“.
Prasidėjus teismų maratonui, bendrovės „Rosneft“ pretenzijos buvo atmestos, M.Fridmanas ir P.Avenas atsiėmė ieškinius, sutarę su leidykla, kad kai kurios knygos vietos bus pakoreguotos.
R.Abramovičius bylinėjosi iki galo. Jam su advokatais pavyko įtikinti Londono teismą, kad dalis knygoje pateiktos informacijos neatspindi tiesos, todėl yra keistinos. 2021 m. teismas įpareigojo knygos autorę C.Belton ir leidyklą „Harper Collins“ atsiprašyti R.Abramovičiaus ir paredaguoti tas vietas, kur rašoma, kad Abramovičius pirkęs anglų futbolo klubą „Chelsea“ Rusijos prezidento Vladimiro Putino prašymu, taip pat pakeista vieta, kurioje rašoma apie naftos kompanijos „Sibneft“ pardavimą „Gazpromui“. Pirmajame knygos leidime tvirtinta, kad „Gazprom“ pirko „Sibneft“ tiesioginiu Kremliaus nurodymu, o pinigai už sandorį, 13 mlrd. JAV dolerių, atiteko „Putino žmonėms“. Iš esmės visi pakeitimai angliškame knygos tekste sudarė 1,7 tūkst. žodžių.
Knygos autorė C. Belton savo „Twitter“ paskyroje teismų maratoną komentavo taip: „Pastarieji metai buvo lyg pats tikriausias karas. Leidykla „Harper Collins“ ir aš patyrėme atakas iš visų pusių, įskaitant keturių Rusijos milijardierių ir naftos milžino „Rosneft“ ieškinius. Nors ieškovai neigė tarpusavyje derinę ieškinius, man tai priminė Kremliaus plačią kampaniją prieš Ukrainą, kurioje stengiamasi priversti Vakarus nusileisti, neplėsti NATO.“
Remiantis susitarimu su autorei atstovaujančia britų leidykla, minimos vietos pakoreguotos ir antrajame lietuviškame knygos leidime.
Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C.Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kai 1990-ųjų vasarį Putinas grįžo namo iš Dresdeno, Berlyno sienos griūties padariniai vis dar buvo juntami visoje Sovietų Sąjungoje. O čia stiprėjo nacionaliniai judėjimai, grasinantys sudraskyti šalį. Priverstam trauktis Michailui Gorbačiovui teko vis daugiau teritorijos užleisti naujiems demokratiniams lyderiams. Sovietų Sąjungos komunistų partija ėmė prarasti galios monopoliją, o jos teisėtumas tapo dar labiau abejotinas. 1989-ųjų kovą, likus beveik metams iki Putino grįžimo į Rusiją, Gorbačiovas sutiko surengti pirmus konkurencingus rinkimus Sovietų Sąjungos istorijoje ir šitaip išrinkti naujo parlamento – Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimo – atstovus. Į naują parlamentą pateko grupė demokratų, kurių vedliais tapo Andrejus Sacharovas, branduolinės fizikos specialistas bei disidentinio judėjimo moralinis balsas, ir Borisas Jelcinas, nesuvaldomas, bet greitai populiarėjantis politikas, kuris buvo išmestas iš politbiuro dėl negailestingos komunistų valdžios kritikos. Šie deputatai aštriai pasisakė prieš Sovietų Sąjungos komunistų partiją ir tai liudijo apie neišvengiamai artėjančią septynių dešimtmečių trukmės režimo pabaigą.
Šioje sumaištyje Putinas siekė prisitaikyti prie naujos realybės, bet, užuot užsidirbęs pragyvenimui „kaip taksistas“ arba ėjęs tradiciniu keliu, tai yra po tarnybos užsienyje užėmęs kokias nors pareigas „Centre“, kaip buvo vadinama KGB išorinės žvalgybos tarnybos būstinė Maskvoje, jis nėrė į visiškai kitą sritį. Buvęs Putino mentorius ir viršininkas Dresdene, pulkininkas Lazaras Matvejevas jam nurodė vykti ne į Maskvą, bet į gimtąjį Leningradą. Čia irgi vyko laisvi miesto tarybos rinkimai ir stiprėjo demokratų spaudimas Komunistų partijai; komunistams pirmą kartą grėsė prarasti daugumą miesto taryboje. Tačiau Putinas nestojo ginti senosios komunistų gvardijos, o prisidėjo prie Leningrado demokratinio judėjimo.
Visą tą laiką Putinas, kaip buvo mokomas KGB.
Jis kone iškart pabandė prisišlieti prie vienos tvirčiausių ir drąsiausių žmogaus teisių gynėjų Galinos Starovoitovos, neseniai tapusios Liaudies deputatų suvažiavimo nare. Kai ji prieš prasidedant miesto tarybos rinkimams pasakė ugningą kalbą, blyškiaakis ir tada dar niekuo neišsiskiriantis Putinas už tą kalbą Starovoitovą tiesiog išliaupsino. Jis taip pat pasiteiravo, ar galėtų jai būti kuo nors naudingas, pavyzdžiui, tapdamas jos asmeniniu vairuotoju. Šis neprašytas siūlymasis Starovoitovai pasirodė įtartinas ir ji ryžtingai atsisakė Putino „pagalbos“.
Ir tada Putinas tapo Leningrado valstybinio universiteto rektoriaus padėjėju – universiteto, kuriame jis prieš patekdamas į KGB gretas studijavo teisę. Jo darbas buvo kontroliuoti universiteto ryšius su užsieniu ir stebėti studentus užsieniečius bei oficialias delegacijas. Palyginti su veikla Dresdene, tai galėjo priminti grįžimą prie paties nuobodžiausio darbo – informuoti KGB apie užsienio judėjimus, tačiau vos po kelių savaičių Putinas atsidūrė tarp asmenų, kurie tapo šalies demokratinio judėjimo lyderiais.
Leningrado valstybinio universiteto rektoriumi buvo Anatolijus Sobčiakas – aukštas, charizmatiškas ir nepaprastai apsiskaitęs teisės profesorius, jau seniai pelnęs studentų simpatiją dėl nuosaikios kritikos valdžios atžvilgiu. Dabar jis sparčiai populiarėjo kaip vienas labiausiai įkvepiančių naujojo demokratinio judėjimo oratorių ir, atrodė, nebijantis mesti iššūkio Sovietų Sąjungos komunistų partijai ir KGB. Po 1990-ųjų rinkimų šis reformatorius ėmė vadovauti Leningrado miestui, o Putinas kone iškart buvo įdarbintas jo patarėju.
Tai mūsų vyrukas. Jis pasirūpins tavimi.
KGB sprendimu Putinas turėjo tapti Sobčiako dešiniąja ranka, tarpininku tarp merijos ir slaptųjų tarnybų, taip pat jį slapta sekioti tarsi šešėlis. Vokiečių saugumo konsultantas Franzas Sedelmayeris, vėliau Sankt Peterburge dirbęs su Putinu, yra teigęs: „Putiną čia infiltravo, kad jis vykdytų atitinkamą užduotį. KGB Sobčiakui sakė: „Tai mūsų vyrukas. Jis pasirūpins tavimi.“ Pareigos Leningrado valstybinio universiteto Teisės fakultete tebuvusios priedanga, – tvirtino Sedelmayeris, kuris tikėjo, jog Sobčiakas jau seniai bendradarbiavo su KGB. – Geriausia priedanga šiems vyrukams buvo baigti Teisės fakultetą.“
Nors demonstravo demokratiškas nuostatas ir piktai pasisakė KGB atžvilgiu, Sobčiakas kuo puikiausiai suprato, kad jam būtinas įtakingų visuomenės sluoksnių palaikymas. Sobčiakas buvo pasipūtęs ir įnoringas, jam labiausiai rūpėjo kilti politinės karjeros laiptais. Maža to, kad pas save įdarbino Putiną, savo pirmuoju pavaduotoju jis pasirinko senosios gvardijos atstovą, komunistą, kontradmirolą Viačeslavą Ščerbakovą. Tuo pasibaisėjo miesto demokratinio judėjimo dalyviai, padarę Sobčiaką savo lyderiu.
Rugpjūčio pučo metu Sobčiakas pasikliovė dalimi minėtos senosios gvardijos, ypač Putinu ir jo ryšiais su KGB, kad galėtų ir demonstruoti panieką pučistams, ir apsaugoti miestą nuo kraujo praliejimo. Ir jam tai pavyko. Kaip ir Maskvoje, Sankt Peterburge (taip vėl imtas vadinti Leningradas) demokratiniai miesto lyderiai pasipriešino pučui. Miesto tarybos nariams rūpinantis demokratų štabo apsauga, Putinas ir Sobčiakas užsitikrino vietinio milicijos vado ir šešiasdešimties specialiojo dalinio karių paramą.
Be to, jų pastangomis vietinės televizijos vadovybė pačios pirmos pučo dienos vakarą Sobčiakui suteikė tiesioginį eterį. Pavadindamas pučistus kriminaliniais nusikaltėliais, Sobčiakas įelektrino visą miestą; kitą dieną šimtai tūkstančių miestiečių susirinko į mitingą, kad pasmerktų valstybės perversmą.
Sobčiakas ugningai kvietė žmones vienytis ir nepaklusti pučistams, bet pačias sunkiausias užduotis paprastai patikėdavo savo pavaduotojams – Putinui ir Ščerbakovui. Tą pirmą įtampos kupiną pučo vakarą, po pasisakymo per vietinę televiziją, Sobčiakas užsidarė savo kabinete, palikdamas Putiną ir Ščerbakovą derėtis su miesto KGB ir Leningrado apskrities kariuomenės vadu dėl to, kad karinės pajėgos su tankais priešakyje neįsiveržtų į miestą. Kitą dieną, Sobčiakui kreipiantis į protestuotojų minią, Putinas ir Ščerbakovas vis dar vedė derybas. O kai miesto prieigose sustojo tankai, Sobčiakas ir Putinas su specialiųjų pajėgų būriu pasislėpė giliame bunkeryje po Kirovo gamykla ir iš ten koduotu ryšiu saugiai tęsė derybas su KGB ir kariuomenės vadovais.
Kitą rytą Sobčiakui ir Putinui išlindus iš bunkerio, pučas jau buvo pasibaigęs. Maskvoje elitinės KGB pajėgos atsisakė šturmuoti Baltuosius rūmus, kur Borisas Jelcinas sutelkė dešimtis tūkstančių žmonių, pasiryžusių apginti laisves, kurias suteikė Gorbačiovo reformos. Iš Komunistų partijos galios teliko draiskalai. Valstybės valdymą į savo rankas buvo pasirengę imti naujosios demokratijos lyderiai. Kad ir kokių motyvų skatinamas, Putinas jiems padėjo tai daryti.
Kitą rytą Sobčiakui ir Putinui išlindus iš bunkerio, pučas jau buvo pasibaigęs.
Visą tą laiką Putinas, kaip buvo mokomas KGB, gebėjo puikiai pataikauti ir naujam savo šeimininkui, ir senajai gvardijai. Pasak Franzo Sedelmayerio, „jis taip greitai keitė kailį, kad niekada negalėjai tvirtai pasakyti, kas jis iš tikrųjų yra“.